R.Karbauskis. Energetinė nepriklausomybė – tautai reikia, valdžia parduoda

Iš valdančiųjų stovyklų vis pasigirsta signalų, kad rugsėjį valdžia vis dėlto imsis skalūninio sandorio su „Chevron“. Valdžia tai ketina daryti nepaisydama pasipriešinimo Žemaitijoje, prilygstančio XIX amžiaus sukilimams, ir milžiniškos pilietinės mobilizacijos Šilutės, Šilalės, Klaipėdos, Tauragės, Rietavo ir kituose rajonuose.

Per tuos metus žemaičiai ir jų pagalbininkai visoje Lietuvoje padarė stebuklą – savo atkaklumu ir drąsa jie privertė pakelti mokesčius greito pelno ieškantiems skalūnų pramonės gigantams, išmokė politikus atskirti konvencinius angliavandenilius nuo nekonvencinių, skaityti mokslininkų ataskaitas, domėtis geologijos ir politikos santykio niuansais, populiariai išaiškino visuomenei, ką reiškia uolienų plėšymas ir kaip jis gali paveikti brangiausią Lietuvos turtą – derlingą žemę ir vandenį.

Žemaičiai pademonstravo, kad Lietuvos pilietinė visuomenė yra realus faktas, o ne „kavos ir sumuštinių projektų“ ataskaitose Briuseliui figūruojantys skaičiai ir žodžiai. Taigi, Lietuvos demokratija gimsta ne ES pirmininkavimo koridoriuose ir spalvotuose logotipuose, o politinės kovos lauke, kuriuo tapo tūkstančių Žemaitijos ūkininkų žemė.

JAV irgi ne viskas gražu

Trumpai įsivaizduokime patį juodžiausią Žemaitijai ir visai Lietuvai scenarijų – „Chevron“ su Vyriausybės palaiminimu ir mojuodamas sutartimi jėga pradės tyrimus ir žvalgybą, ras reikiamą kiekį dujų ir pradės pumpuoti nuodus į žemę; drąsios Žemaitijos savivaldybės, kurios atvirai palaiko kovojančius žmones, nuleis galvas prieš Vyriausybės buldozerį ir nepaskelbs tvirto veto skalūnų žvalgybai; Seimas rudenį patvirtins pataisas, kurios atima teisę savivaldybėms blokuoti pavojingų technologijų naudojimą jų teritorijose. Ar tuomet liks kokios nors galimybės stabdyti skalūnų pramonės skverbimąsi? Taip.

Po referendumo dėl atominės elektrinės ir ypač po „Žygaičių sukilimo“ gimusio jausmo, kad pagaliau esame savo šalies šeimininkai, neįmanoma užgniaužti. Patys žinome, kiek ir kada panorėję naudosime savo žemės gelmių turtus.

Skalūnininkai dažnai pateikia Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdį, kur skalūnų dujų gavyba vyksta jau ilgai, tačiau esą be didesnių incidentų. Iš tiesų tai neatitinka tikrovės.

Suklusti galima bent jau tada, kai skalūnų pramonę visada palaikiusi Barako Obamos administracija jau imasi veiksmų stabdyti jos nusižengimus. Štai Jungtinių Valstijų teisingumo departamentas padavė ieškinį prieš „XTO Energy“ – korporacijos „Exxon“ dukterinę įmonę, kurią kaltina geriamojo vandens telkinių užteršimu, kilusiu iš bendrovės hidraulinio plėšymo atliekų saugyklos. Byloje rašoma, kad nuotekose buvo hidraulinio plėšymo chemikalų, išardytų uolienų, sunkiųjų metalų ir radionuklidų. Ieškinys iškeltas jau po to, kai bendrovė sutiko sumokėti 100 000 dolerių baudą ir skirti 20 milijonų dolerių atliekų valdymo pagerinimams.

Kovojančios prieš „Chevron“ Žemaitijos bendruomenės, „žalieji“ Lietuvoje dažnai kaltinami tuo, kad viskam priešinasi. Toks įvaizdis seniai neturi nieko bendra su dabarties Europos realijomis ir būdingas gamtosaugos prasme stipriai atsilikusiai JAV ar Rusijos politikai. Europoje nediskutuojama dėl to, ar reikia radikalios atsinaujinančios energetikos plėtros.

Vokietijos pavyzdys

Pernai mūsų vyriausybės atominės propagandos vykdymo įkarštyje buvo bandoma pavaizduoti, kad Vokietija, atsisakiusi atominės energetikos ir priėmusi pažangiausius energetikos politikos sprendimus, abejoja ir traukiasi. Tačiau tai melas. Šiuo metu Vokietijoje atsinaujinančios energetikos plėtros ekonominis ir socialinis naudingumas viršijo visus lūkesčius. 25 proc. elektros energijos Vokietijoje jau gamina vėjas, saulė, biomasė ir kiti šaltiniai. Dešimtys tūkstančių vėjo turbinų, milijonai fotovoltinių panelių – visa tai jau sukūrė keturis šimtus tūkstančių darbo vietų. Svarbiausia, kad 60 proc. atsinaujinančios energetikos rinkos valdo smulkios įmonės, gyventojų kooperatyvai, savivaldybės, žemdirbiai. Apie 80 proc. investicijų į atsinaujinančią energetiką daro kaimo bendruomenės, smulkios ir vidutinės įmonės, namų ūkiai ir žemdirbiai. Energetikos kooperatyvų, įtraukiančių vartotojus ir gamintojus, skaičius auga geometrine progresija (nuo šešių 2006 m. iki kelių šimtų 2012 m.).

Tam, kas vyksta šalyje, apibūdinti vokiečiai oficialiai naudoja terminą „visuotinė energetikos transformacija“ („Die Energie-wende“, panašiai kaip žlugus komunizmui padalintų Vokietijų susijungimas buvo vadinamas „Die Wende“) ir net nemano grįžti atgal.

Jų sėkmės istorija turi labai aiškias logiškas priežastis. Vokiečiai ėmėsi atsinaujinančių energetikos šaltinių plėtros sumaniai derindami valstybės planavimo ir rinkos instrumentus. Laisvai rinkai buvo patikėta tai, ką verslas gali daryti geriausiai – ieškoti technologinių, taupių sprendimų, derintis prie įvairių fizinių sąlygų, tačiau valstybė prisiėmė atsakomybę už pardavimo rinką švariai elektros energijai, subsidijuodama ilgalaikius supirkimo tarifus.

Tokiu būdų atsirado tūkstančiai gamintojų, kurie kuria technologines ir, kas svarbiausia, socialines inovacijas (t.y. mokyklos, įrenginėjančios saulės baterijas ant stogų, kaimo bendruomenes – vėjo jėgaines, ūkininkai – biodujų reaktorius), bet neturi galvos skausmo, kaip parduoti energiją savo bendruomenės poreikiams.

Kita svarbi vokiečių patirtimi grįsta išvada – atsinaujinančių energetikos šaltinių plėtra – tai milžiniškas strateginis valstybės projektas, daug rimtesnis nei vieno atominio reaktoriaus statybos ar Žemaitijos žemių perleidimas užsienio naftos gigantams.

Lietuva eina ne tuo keliu

Atsinaujinančių šaltinių energetika reikalauja biudžeto investicijų, kantrybės, tikėjimo energetinės nepriklausomybės nauda. Mūsų šalies vyriausybė skyrė tiek dėmesio ir buvo pasiruošusi išmesti milijardus pavojingam ir niekam nereikalingam Fukušimos reaktoriui bei šimtmečiui įsipareigoti tarnauti tarptautinei korporacijai, tačiau negali sau leisti kelių milijonų savo šalies piliečių vystomiems projektams. Premjero A.Butkevičiaus demonstratyviai ir pasimėgaujant sužlugdytas saulės energetikos proveržis tik parodo, kad energetikos decentralizacija ir demonopolizacija mūsų šalyje niekam nerūpi.

Rimtas požiūris į decentralizuotą, piliečių kontroliuojamą atsinaujinančią energetiką – tai šansas, kad Lietuvos regionai, savivaldybės, bendruomenės pagaliau pradės savarankiškai mastyti, kurti, investuoti.

Kol kas Lietuva neriasi iš kailio ir prašo investuotojų malonės kaip išmaldos. Toks nepilnavertiškumas nepateisinamas, nes turime visas reikiamas sąlygas žaliajai energetikai – laisvą žemę ir išmintingus, išsilavinusius žmones.

Savivalda ir decentralizacija yra tikroji energetinė nepriklausomybė. Nei „Hitachi“ su milžinišku pasenusiu ir niekam nereikalingu reaktoriumi, nei juolab „Chevron“ su savo noru pigiai ir greitai pasidaryti pinigus mūsų žemėje nesukurs nei šios nepriklausomybės, nei tvarios ateities, nei pagaliau savarankiškos, išmintingos, kūrybingos mūsų valstybės.

Autorius yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas