Rugpjūčio 24-oji pagal mūsų protėvių papročius laikoma gandrų išskridimo diena. Buvo sakoma, kad išskrisdami į Dausas gandrai išsineša ir pavakarius, tai reiškia, kad diena po Rasos šventės jau tiek sutrumpėjo, kad šeimynai jau nebus duodami pavakariai – valgis, valgomas tarp pietų ir vakarienės pavasario ir vasaros darbymečiu.
Gandrų išskridimas – tai ženklas, jog šiltos vasaros dienos jau baigėsi ir prasideda vaisingas ruduo. Dabar gamta jau pradės ruoštis žiemos miegui, tad sakoma, kad iki gandrų išskridimo viskas bręsta, o jiems išskridus – vysta.
Gandrams išskridus baigdavo suvežti vasarojų, pradėdavo rauti linus. Pagal šios dienos orus spėdavo būsimo rudens orus: jei rugpjūčio 24 d. saulėta sakoma, kad visas tolesnis ruduo būsiąs sausas. Dzūkų merginos šiai dienai artėjant kur nors slapčia išsikasusios duobelę žiūrėdavo ką joje ras: jei voratinklį, tai ištekės už turtingo, jeigu skruzdėlę – už vargšo artojo…
Jei gandrų išskridimo dieną nuėjus pas kaimynus rasdavai juos valgant bulves turėjai neprašytas suvalgyti vieną bulvę, kad kitais metais derėtų bulvės.
Gandrams išskridus sakydavo, kad „varlės nasrai užgyja ir ji nebekukuoja“ (Alytus), tai reiškia, kad nuo šio laiko vasariški varlių kurkimo koncertai jau aptils, o tai reiškia, kad šiltos vasaros dienos jau baigėsi.
Taigi, mūsų protėviams gandras buvo metų laikų kaitos pranašu: jis po žiemos parskrisdamas per Gandrines (Kovo 25 d.) parneša kielę kuri savo kojomis išspardo visus ledus ir skelbia pavasarį, o rugpjūčio 24 d. išskrisdamas išsineša šiltas dienas ir skelbia rudens pradžią.
Praėjusį šeštadienį ir sekmadienį važiavome per Mažąją Lietuvą ir jau visi gandralizdžiai buvo tušti – nematėme jokio gandro. Ventės Rage mokslininkas – ornitologas sakė, kad jų gandrai išskrido net rugsėjo 15 d. Gaila gandrelių, bet lauksime sugrįžtant.