Žalvario amžiaus pamokos vartotojams

Lygindami Lietuvą su Latvija, esame linkę tuojau pat nuspręsti, kad pastarosios pavelde nėra nieko tokio, ko neturėtume ir mes. Tačiau Araišių archeologinis muziejus po atviru dangumi netoli Cėsio miesto verčia pripažinti, kad nieko panašaus mūsų šalyje nėra.

Ne Valdovų rūmai

Latviai sugebėjo atstatyti vadinamąją polinę medinę senovės gyvenvietę ant Araišio ežero. Žinoma, tai ne Valdovų rūmai, nameliai ant polių kainavo latviams kur kas mažiau, tik ar čia esmė? Mediniu lieptu patekęs į Araišių kaimelį, įsikūrusį saloje, įslinkęs į žemą rąstinį būstą pasijunti atsidūręs… žalvario amžiuje. Pagarba savo senajai kultūrai, siekiu ją autentiškai atkurti, plėtoti kultūringą turizmą – štai kuo stiprūs mūsų braliukai!

Iš tolo išvydę vaizdingą kaimelį, tarsi plūduriuojantį ežere, pamanėme, kad ir čia koją įkėlė Holivudas, statantis kokį nors serialą „iš barbarų gyvenimo“. Tačiau tai nebuvo butaforija!

12 ha plotą užimantis muziejus nustebino skirtingų epochų statinių gausa. Iš panašių Europos muziejų Araišiai išsiskiria gerai išsilaikiusiu kultūriniu istoriniu Vidžemės kraštovaizdžiu bei unikaliais archeologiniais radiniais: įtvirtinta IX–X a. latgalių gyvenviete, Livonijos laikų  pilies griuvėsiais ir rekonstruotu bronzos (žalvario) amžiaus kaimeliu Meitu saloje.

Patekti į šios salos rąstinio namelio vidų per aukštą slenkstį pavyks tik susilenkus. Viduje – molinė krosnis patalpos viduryje, palei sienas – gultai ir suolai. Anot istorinių medinių pastatų žinovo Janio Apalso, vikingų laikais vienam žmogui tekdavę apie 3 kv.m gyvenamojo ploto, tad, jo spėjimu, vienu metu Araišiuose gyveno daugiau nei 70 žmonių. Didesniuose nameliuose galbūt gyveno giminės seniūno šeima, mažesniuose – glaudėsi šeimyniškiai arba nelaisvieji.

Rąstinių pastatų sienos suręstos iš vienas ant kito išilgai sudėtų, kampuose sukryžiuotų rąstų. Stogus laiko vertikalios kampinės kartys, sujungtos horizontaliomis sijomis. Panašūs stogai žinomi ir Estijoje, Gotlande, Škotijoje, Airijoje. Baltų žemėse jie išsilaikė net iki XX a., ir tai leido J.Apalsui spėti, kad būtent mūsų Baltijos pakrantė galėjo būti centras, iš kurio plito šis statybos būdas. Taigi Araišių gyvenvietė reikšminga visai baltų kultūrai.

Žalvario amžiaus gyvenvietė

Anot J.Apalso, ežerų gyvenvietės sudaro ypatingą Latvijos senovės paminklų kategoriją. Tai įtvirtintos latgalių gyvenvietės salose arba seklumose, 50–100 m atstumu nuo kranto, ant rąstinio pagrindo, kurį iš trijų pusių supo statmenai į ežero dugną sukaltų polių juosta. Rąstiniai namai buvo statomi su akmens krosnimis. Šiuo metu aptikta 10 gyvenviečių, ir tik trijų iš jų liekanų rasta virš vandens paviršiaus.

Viskas prasidėjo, kai Araišių ežere, 50 m atstumu nuo kranto, po vandeniu archeologai aptiko gyvenvietės liekanų. Vandens lygis senovėje čia buvo 2 m žemesnis nei dabar, o kasinėjant jis buvo metru nuleistas, aplink radimvietę supiltas pylimas, išsiurbtas vanduo. Be įvairių dirbinių, buvo atidengta apie 145 (!) gyvenamųjų, ūkinių ir gynybinių pastatų liekanų. Nustatyta, kad medžiai statybai buvo nukirsti 818– 989 m., tačiau geriausiai išsilaikę iki seniausio kultūrinio sluoksnio. Tai leido latviams pasiryžti rimtiems rekonstrukcijų darbams.

Negalima tvirtinti, kad Lietuvoje tokių gyvenviečių nebūta. Pirmosios, datuojamos 800–400 m. iki Kr., aptiktos ir išžvalgytos Luokesų ežere (Molėtų r.) dar prieš trylika metų. Vienoje ežero pusėje kaimelis nuo kranto buvo atitvertas dviem polių eilėmis, o kitoje – tilteliu sujungtas su krantu. Tačiau atstatyti jų rankos mums nepakilo. Gal pritrūko tos deficitinės politinės valios, kuri Lietuvoje yra aukso vertės?

Vėjo malūne ne velniai gyvena  

Netoli Araišių ežero, jau Gaujos nacionalinio parko teritorijoje, stūkso vėjo malūnas, į kurį taip pat verta užsukti. Tokie olandiško tipo malūnai iš tinkuoto riedulių mūro, su vėjo pasukama kepure, Baltijos šalyse paplito nuo XIV a. Panašus yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus Žaliūkių vėjo malūnas. Rekonstruojant Araišių malūną, rastas akmuo su užrašu ANNO 1852. Grūdai čia buvo malami iki Pirmojo pasaulinio karo, bet ir dabar čia galima užsukti – iš anksto užsisakius, jums bus pravesta miltų malimo pamoka, kurią pademonstruos nagingi vietinės sodybos savininkai.

O jei pataikysite čia atvykti liepos 25-ąją, šv. Jokūbo dieną, pakliūsite į Duonos šventę, rengiamą nuo 2003 m. Jaunrudzu maizes diena kasmet organizuojama „ANNO 1852“ draugijos bei malūno sodybos savininkų, pakviečia ir brolius lietuvius iš minėto Žaliūkių malūno. Šios šventės sumanytoja – žymi latvių etnografė Indra Čeksterė.

Čia tiktų pacituoti Latvijos prezidentę, etnokultūros žinovę Vairą Vikę­Freibergą, kuri rašė, kad senovės latviai nesuvokė savęs kaip atskirtų nuo gamtos ar virš jos esančių būtybių, jie laikė save neatskiriama gamtos dalimi… O ar mes buvome kitokie nei mūsų broliai? Šiandien tokie latvių entuziastai kaip I. Čekesterė stengiasi grąžinti mus atgal į gamtą, atkurti pažeistą ryšį su ja.

Ko mus išmokė Araišiai? Vienas nagingas tautietis nusprendė Lietuvoje ant ežero susiręsti panašų namelį, kad jam „neknistų proto“, t.y. nedrumstų ramybės. O aš pagalvojau: kaip tada nedaug žmogui reikėjo ir kaip jam visko negana šiandien… O labiausiai mums trūksta ramybės, kurią amžiams pražudė aistra vartoti ir turėti.