Originaliomis idėjomis išsiskiriantis Šv. Kristoforo kamerinis orkestras kartu su dirigentu ir meno vadovu Donatu Katkumi šį savaitgalį nustebins pasirodymu mistiškoje Velnio duobėje.
Universalusis Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas prof. Donato Katkaus, savo pasirodymus yra surengęs ne tik prestižinėse koncertų salėse, bet ir tokiose netikėtose erdvėse, kaip žvyro karjerai, oro balionas, laivas… Šį kartą pasiryžo muzika pripildyti neįminta gamtos mįsle vadinamą Velnio duobę.
Kodėl? Ko gero, ne vienam iš mūsų kyla klausimas apie tokį profesoriaus pasirinkimą. Atsakymas štai koks: „Manau, kad tokioje ypatingoje erdvėje klausytojai galės pajusti ypatingą gamtos ir muzikos ryšį, o gal net išgirs, pasak legendų, nuskendusios bažnyčios varpus ar velnių šūkavimus… Iš tiesų, atliksime įvairiapusę programą, kurios pagrindas – šiuolaikinė lietuvių muzika.
Didelis džiaugsmas, jog specialiai Aukštadvario Velnio duobei ir mūsų orkestrui kūrinį parašė kompozitorius Gintaras Sodeika. Taigi visi susirinkę išgirs pasaulinę premjerą!“, – intriguoja dirigentas.
Kaip teigia legendos, apie kurias užsiminė D. Katkus, čia kadaise stovėjo prakeikta ir prasmegusi bažnyčia. Kartą keleivis, eidamas pro šalį, pamatęs kunigą, susidėjusį su mergina. Neiškentęs ir ištaręs: „Kad tu skradžiai žemėn!“ Vos taip pasakius, kunigas prasmegęs kartu su merga ir bažnyčia. Kai duobėje buvę vandens, akyli žmonės įžiūrėdavę ten bažnyčios bokštus.
Kiti žmonės tikina, kad į ką tik pastatytą Užuguosčio bažnyčią arkliais buvęs vežamas varpas. Važiuojant mišku, nusmukęs vežimo ratas, ir varpas nuriedėjęs į gilią duobę. Vėliau Užuguosčio bažnyčioje buvęs įkeltas kitas. Jam skambinant mišioms, iš gilumos pritardavęs Velnio duobėn nugarmėjęs varpas.
Šiurpulius kelia ir legenda apie tai, esą toje vietoje gyvenęs nedoras žmogus, kuriam patikusi mergina. Jis norėjo ją vesti, bet pats jau buvo kartą vedęs ir negalėjo antrą kartą imti šliūbo, o mergina be šliūbo nesutiko už jo tekėti. Tada jie abu nuėjo pas kleboną. Tas vyras išsiėmė kardą ir grasindamas liepė juos apvesdinti. Ir tuo metu, kai jis pradėjo tarti priesaikos žodžius, bažnyčia su jais visais nugrimzdo į gelmes.
Kuria legenda tikėt – kiekvieno pasirinkimas, bet dėl šios vietos atsiradimo nesutaria ir mokslininkai. Jie turi iškėlę net kelias hipotezes: viena jų spėja duburį susidarius, kai nuo tirpstančio ledyno krito vandens krioklys – jis esą ir išmušęs papėdėje gilią duobę. Kita versija teigia, jog duobė galėjo susidaryti, kai požeminis vanduo išnešė smulkų smėlį požeminiu upeliu į Škilietų ežerėlį. Trečioji hipotezė – esą duobė susiformavo ištirpus žemėje palaidotam ledo luitui, kuris per ledynmetį buvo nuo ledyno atitrūkęs ir užsilikęs, na o ketvirtoji (tiesa, mokslininkai jos vis dar nesiryžta tvirtinti), jog Velnio duobė – nukritusio meteorito pasekmė.
Fizikos mokslų daktaras Rimantas Petrošius, atlikęs energoinformacinius Velnio duobės stebėjimus, nustatė, jog ji – stiprus dirgiklis žmogaus organizmui. „Čia ypač aktyvi vieta, kur kertasi įvairių stiprių geologinių biolaukų struktūros“, – sako mokslininkas.
Koncertas Velnio duobėje yra tarptautinio projekto „New Music: New Audiencies“ („New:Aud“) dalis. Jo tikslas – praplėsti auditorijos suvokimą apie muzikos atlikimo vietas, laiką, erdves bei skleisti idėją, jog net ir rimtasis menas gali būti patrauklus ir prieinamas, pasirinkus netradicines, originalias jo pateikimo formas.
Tad Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kuris buvo pakviestas dalyvauti projekte kaip vienas stipriausių ir universaliausių Lietuvos kamerinių orkestrų, šiuo pasirodymu primena, jog už lango – vis dar vasara ir kad muzikos galima klausytis ne tik salėse.
Styginių muzika Velnio duobėje (Aukštadvaryje, Trakų raj.) skambės jau šį sekmadienį, rugpjūčio 18 d. Koncerto programoje – G. Sodeikos, R. Šerkšnytės, J. Tamulionio ir kt. kompozitorių kūriniai.
