Čia aprašyti sklandytojo Jokūbo patirti nuotykiai Lietuvos sklandymo čempionate, kuris kiekvienais metais vyksta Pociūnų aerodrome netoli Prienų. Beveik visi įvykiai paremti tikrais faktais. Vardai išgalvoti, išskyrus, dviejų, kurių tarp mūsų jau nėra, tai Gediminas ir Antanas.
Vienas milijonierius, sklandytojas iš Anglijos kai susitikdavo šių eilučių autorių, visados sakydavo, kad pasaulyje jokia šalis negali prilygti pagamintų vokiškų sklandytuvų aerodinaminei kokybei, įskyrus Lietuvą ir Lenkiją!
Sovietų laikais kai vykdavo aviacijos šventė Maskvoje Tušino aerodrome, rusai pasirodymą su sklandytuvais patikėdavo atlikti lietuviams. O kai lietuviai su sklandytuvais atlikdavo „gulbių šokį“, komentatorius žiūrovams sakydavo, kad lietuviai pirmiausiai išmoksta skraidyti, o tik po to vaikščioti…
Pirma ir antra čempionato dienos
Rytoj, bus pirmas pratimas, įdomu, kokį teisėjai paskelbs maršrutą – mąstė Jokūbas. Pociūnų aerodrome netoli Prienų į Lietuvos sklandymo čempionatą, susirinko net 24 dalyviai! Šiandien buvo varžybų atidarymas, bet koks ten atidarymas, juokas – visi pastovėjo prie angaro, pakėlė Lietuvos vėliava ir viskas. Kai čempionatas vykdavo kituose miestuose, į atidarymą būdavo kviečiami miesto merai, koncertuodavo ansambliai, dainuodavo garsūs dainininkai ir t.t. !
Kaip ir daugelis atvažiavusiųjų dalyvių Jokūbas, nenorėjo mokėti už nakvynę, todėl pasistatė palapinę. Atvežtą priekaboje sklandytuvą, surinko ir „pastatė ant kojų”, o vakare nutarė su savo keturkoju draugu Saidu, pasivaikščioti po Prienų ir Birštono apylinkes. Jį kaip ir kitus varžybų dalyvius, jaudino, koks, čempionato metu, bus oras? Sakoma, kad sklandymas – dievų sportas, kadangi nuo jų noro priklausys koks bus oras. Gali ir visas dienas lyti (taip yra buvę). Kiekvieną kartą, kai jis susiruošia į čempionatą, žmona pradeda burbuliuoti: „visi vyrai kaip vyrai, o jūs ten susirenkat ir dvi savaites žiūrit į dangų ir dar pinigus mokat“, jai unisonu pritaria ir uošvienė. Užtat žvirblis visados palaiko, o kartais ir kartu važiuoja. Jis neslepia, kai būna „neliotnaja pogoda“ tai ir „gramą“ su draugais padaro ir paūžia (alkoholis plečia ne tik kraujagysles, bet ir pažintis), bet niekados neišlaidauja!
Kai skraidydavo užsienyje, pastebėjo, kad ten moterys su vyrais elgiasi kažkaip kitaip: kai jie parskrisdavo – juos išklausydavo, apliuobdavo, net matė, kaip viena moteris (labai graži), remontavo sklandytuvo šasi, o vyriškis tuo metu gėrė kavą ir skaitė laikraštį… Bet vieną kartą, berods Italijoje, per varžybas „vokytka“ taip pašėlusiai rėkė ant savo vyro, net visi į ją sužiuro. Pasirodo tą dieną skrisdamas nustatytu maršrutu jis pranešė jai per radiją, kad iki aerodromo nepavyks „parsikapanoti“, todėl ruošiasi tūpti į pievą. Kaip ir pridera tokiais atvejais ji kuo skubiausiai su automobiliu temdama sklandytuvo priekabą nuvažiavo į jo nusakytą vietą, bet ten nieko nerado, pasirodo jam pavyko „išsikapoti“ ir šiaip ne taip pasiekti aerodromą. Grįžusi, garsiai jam reiškė pretenzijas, ne todėl, kad be reikalo važiavo ir eikvojo benziną, bet, kad jis jau spėjo… nusiprausti – ji taip mėgo jo prakaituotą kūną!
Išaušo puikus rytas ir teisėjai paskelbė 435 km ilgio maršrutą Pociūnai – Telšiai – Panevėžys – Pociūnai. Visi ėmė bruzdėti, vieni tempė sklandytuvus į pakilimo taką, kiti pylė į bakus vandens balastą, dar kiti, kažką taisė, bet tiksliai 11,30 val., jau visi buvo pasiruošę kilti. Kai lėktuvas nustatytą sklandytuvą pakeldavo iki 600 m aukščio, sklandytojas privalėdavo sklandytuvą atkabinti nuo lėktuvą jungiančios virvės ir pats ieškoti oro srovių, kurios keldavo sklandytuvą. Jei sklandytojas nieko „nepešęs“ nutūpdavo aerodrome, tai atsargoje turėdavo su lėktuvu dar du pakilimus, tačiau dauguma pilotų buvo prityrę asai ir „užsikabindavo“ iš pirmojo karto.
Kai nuo paskutinio sklandytuvo pakėlimo praėjo 15 min., teisėjai per radiją pranešė, kad galima startuoti ir skristi paskelbtu maršrutu! Prasidėjo prieš startinė „sumatocha“: lyderių persekiojimas, stebėjimas meteorologinės situacijos ir t.t. Buvo ir tokių, kuriems neišlaikė nervai ir iš karto išskrido į maršrutą. Saulė švietė vis karščiau ir debesų padas kilo aukštyn. Jokūbas prisiminė amerikiečio du kartus pasaulio čempiono, D.Mofato, žodžius „kai reikia skristi ilgą maršrutą – geriau startuoti per anksti, negu per vėlai“, todėl susirado debesį, po kuriuo pakilo iki 1700 m ir startavo. Akies krašteliu pastebėjo, jam įkandin skrendančius du sklandytuvus, kuriems priartėjus, atpažino, kad tai buvo Gedimino ir Lino. Prakirtus menamą starto liniją, jis mėgdavo „sustoti“ stipriame oro srovės kilime, bet jei tatai nepavykdavo – grįždavo atgal ir bandydavo startuoti iš naujo (startų skaičius neribojamas). Šį kartą pasisekė, visi trys nuskrido nuo aerodromo apie 20 km ir 1100 m aukštyje surado stiprų „kamino dūmą“. Tuojau atsirado kiti sklandytuvai ir ėmė „smaguriauti jau paruoštą mėsą“. Kartu sukosi apie 10 skraidymo aparatų, todėl reikėjo įdėmiai viens kitą stebėti. Kai kurie nemėgdavo didelės „bandos“, bet niekas su jais nesicackino (gulinčio niekas nemuša, jį trypia), tada jie „viską“ mesdavo ir nuskrisdavo ieškoti ramesnės vietos.
Jokūbas atsigėrė kelis gurkšnius mineralinio vandens (esant stipriam kilimui, visados jam džiūdavo burna), nustūmė vairalazdę nuo savęs, sklandytuvas išsilygino ir pradėjo lėkti 180 km/h greičiu. Gediminas su Linu skrido šalia, o gerokai žemiau skrido dar trys sklandytuvai. Praskridus Kazlų Rūdos miškus, pasirodė Nemunas, dešinėje, matėsi išsikišusi Raudonės pilis, kairėje, tolumoje dunksojo Jurbarko tiltas. Matomumas, kaip sako pilotai, buvo milijonas ant milijono. Staiga jis prisiminė, kad per skubėjimą, visai pamiršo pamaitinti savo šunį Saidą! Prieš porą metų šunelį padovanojo draugai. Jis buvo toks mažas, kad reikėjo girdyti iš pipetės. Pavadino jį Saidu, mat prieš daugelį metų, kai su tėvais gyveno prie Nemuno, jie turėjo šunį Saidą, kuris, kaip plaukdavo su „motorkę“, mėgdavo išdidžiai sėdėti valties priekyje, kad net greitųjų „Raketų“ kapitonai, sumažindavo greitį norėdami, kad keleiviai galėtų ilgiau reginiu pasimėgauti!
Aerodrome draugai jam sakydavo, užtenka pažiūrėti į šunį ir galima kelių minučių (!) tikslumu spėti kada jis Jokūbas parskris. Šuo pradėdavo nerimauti, muistytis, o kai Jokūbas nutūpdavo, lodamas, bėgdavo pasitikti lyg būtų nematęs amžinybę!
Debesų padas pakilo iki 2000 metrų, kilimai buvo stiprūs, todėl „žiebė“ pasiekdami 200 km/val. greitį! Nuo perkrovimų, sparnai išlinkdavo, sklandytuvas braškėjo, bet buvo toks azartas, kad net kraujas gyslose užvirdavo. Nuo Telšių, Panevėžio kryptimi, sukosi, sklandytoju žargonu šnekant, trys „kaulai“, bet iki jų buvo tolokai. Stebėdamas aukštai esančius sklandytuvus, Jokūbas sau tvirtino, kad sklandymo sporte daug lemia sėkmė. Yra tokių pilotų, kurie kaip baltosios meškos iš keliasdešimt kilometrų „užuodžia“ termikus, yra ir lėtapėdžiai, kuriems geriau sekasi, kai skridimo metu yra blogos oro sąlygos, bet visi, be išimties nemėgsta „nepartraukti” iki aerodromo ir tūpti į pasirinktą iš oro pievą. Tada ne tik rezultatai nukenčia, bet įvyksta sklandytuvų palaužimai, avarijos ir neduok Dieve, dar kas nors! Kartais pilotai atsisako sportinio azarto ir grįžta į aerodromą, kad tik nereikėtų nutūpti „kur nors“! Varžybų metu visą tiesą apie save sužinai, tik tada, kai teisėjai „suvirškina“ visų dalyvių rezultatus. Pilotai jaučia pagarbią baimę teisėjams, o geras teisėjas nemėgsta, kai „kas nors stovi už nugaros“. Ne be reikalo „Antonis“ sakydavo: „nugali ne tas, kuris greičiausiai skrenda, o tas, kuris surenka daugiausiai taškų“.
Prie Šiaulių debesys ištirpo, o po kiek laiko per radiją, HZ (hotel zulu) pranešė, kad priverstas tūpti į Šeduvos aerodromą. Prie Rėkyvos ežero Jokūbo sklandytuvą stipriai mestelėjo į viršų, todėl jis greitai pasuko į dešine pusę, paskui jį „žąsele“ pasekė kiti sklandytojai. Sukdamasis termike jis piktdžiugiškai kikeno, nes žinojo, kad Linas nemėgsta sukti dešinę spiralę. Tarp Šiaulių ir Panevėžio oras pasidarė kaip drumzlinas vanduo, todėl saulės spinduliai mažiau šildė žemę ir oro kilimai žymiai susilpnėjo. Jokūbas, pamatė, kad pilotai iš sklandytuvų bakų, pradėjo pilti vandens balastą. Jis irgi patraukė vandens balasto svirtį, kai vanduo išbėgo, sklandytuvas tapo lengvesnis ir pavaldesnis, bet prarado inerciją.
Kai priartėjo prie Panevėžio, aeroklubo aerodrome vyko intensyvūs skraidymai, bet čempionato dalyviai atskridę į kylančią oro srovę, nieko nepaisydami, „išstumdavo“ vietinius sklandytojus ir jiems net nepadėkoję, nuskrisdavo tolyn. Gediminas, Linas ir Jokūbas skrido vienas nuo kito toli nenutoldami ir per radiją įdėmiai klausėsi, kaip sekasi kitiems. Aukštis jau nesiekė 500 m, kai Linas per radiją pasakė: „Apsisukit, esu ant nedidelio durpyno, suradau kilimą!”. Reikėjo apsisukti ir surasti, kur yra tas „nedidelis durpynas“. „Linai, patikslink savo koordinates!” – paprašė Gediminas. „Durpynas, prie miestelio su raudoną bažnyčia“, patikslino Linas. Pagaliau, jį pamatė! „Ot, skručas, negalėjo iš karto pasakyti“ – pagalvojo Jokūbas, bet buvo dėkingas už surastą termiką. Kai Lino sklandytuvą nustojo kelti, jis nieko nelaukdamas, nuskrido į priekį, bet apačioje besisukančius „paguodė“, sakydamas, „pranešiu, kai surasiu sekantį kilimą“.
Jau matėsi Kauno marios, bet iki Pociūnų aerodromo, reikėjo „turėti“ mažiausiai 1000 m aukštį! „Peršokim per Kauno marias, o po to žiūrėsim“ – pasiūlė Gediminas. Kitoje marių pusėje, virš miško, norėdamas iš vargano termiko, kažką išmelžti, sukosi Linas. Tai pamatęs Jokūbas tarė: „Linai, nesikankink, skrendam toliau, už kelių kilometrų matosi galingi debesys!” „Kūbai, tik tu greitai nevaryk, kaip ne kaip, mes turim tik 300 m aukščio“ – maldavo Linas. Jokūbą hipnotizavo priekyje esantys debesys ir jis skrido truputį per greitai. Pagaliau, pasiekė išganingus debesis, bet, variometro rodyklė rodė tik žemėjimą. „Nejaugi reikės tūpti pievą“ – galvojo Jokūbas, kaip staiga pamatė, netoli, besisukantį gandrą. Nespėjo kitiems pranešti džiugią naujieną, kaip ten jau lėkė Linas su Gediminu! Kilimas buvo „mizernas“, bet vis tiek tai buvo kilimas! Dabar sukosi keturiese: gandras ir trys sklandytuvai. Atrodė, kad jam tokia kompanija visai netrukdė, tik jis karts nuo karto pasisukdavo „patikrinti“.
Jokūbas bijojo net galvą pajudinti, vienu metu stebėjo variometrą, greičio prietaisą ir priekyje besisukantį sklandytuvą. Pasiutpolkė tęsėsi apie dvidešimt minučių, bet atrodė, kad praėjo visa amžinybė. Po truputį variometro rodyklė pradėjo kilti ir jie išsiropštė į reikiamą aukštį. Lengviau atsipūtė ir padėkojo gandrui, pamojuodami jam sparnais! Apačioje šmėkštelėjo svetimas sklandytuvas, kuris „nestodamas“ nuplaukė tolyn, o po kurio laiko per radiją girdėjosi, sakant „Bravo Indijai“ iki finišo liko 5 km. Jokūbas jau ruošėsi irgi pranešti, kad „Tango Siera“ kartu su „Lima Viktor“ ir „Delta Eko“ artėja prie aerodromo, kai pamatė „Bravo Indija“, belendantį po elektros laidais! Jis nepajuto kaip nuspaudė radijo stoties tangentę ir suriko, kad „Bravo Indijos“ sparnas užkabins laidų stulpą, bet jau buvo per vėlu! Sklandytuvo kairys sparnas kliudė gelžbetoninį stulpą ir nulūžo, o paskui lyg sužeista gulbė, susisuko ir nukrito ant žemės. Jokūbas, sulėtino greitį ir pranešė skraidymų vadovui, bet jis atsakė, kad žino ir liepė ramiai užbaigti skridimą. Kai jie nusileido, sužinojo, kad išskyrus patirtą išgąstį, pilotas liko sveikas, tačiau sklandytuvas buvo sulaužytas! Jokūbas traukė savo skraidymo aparatą į stovėjimo vietą ir galvojo, kad kolegai labai pasisekė, o Saidas lakstė, kaip vijurkas ir karts nuo karto pašokdavo, lyžtelti jam veidą.
Trečia ir ketvirta čempionato dienos
Išaušo kitos dienos rytas ir oras žymiai pasikeitė. Dangus buvo užtrauktas storu debesų sluoksniu, o apačioje, maždaug 800 m aukštyje plaukė sunkūs švininiai debesys iš kurių kartais purkšdavo lietus. Šį kartą, teisėjai paskyrė neilgą 160 km maršrutą Pociūnai – Babriškių sankryža – Sasnava – Pociūnai. Visi nenoriai pradėjo ruošti savo „žirgus“, bet teisėjai buvo nepermaldaujami. Domas prasilendamas su Jokūbu, nepraleido progos „suskelti bajerį“: „Jeigu Veroniką perkeltume į dabartines sąlygas, jai nereikėtų žudytis ir ji dar gautų pašalpą“. Jokūbas nusijuokė ir neužmiršo priminti, kad jis šiandieną kylą paskutinis. Domas pakraipė galvą ir nuėjo sau murmėdamas: „pažiūrėsim kaip dugną dėsim!“.
Ilgai nelaukdami, beveik, visi sklandytojai skubiai startavo, išskyrus vieną, kuris ieškodamas geresnių oro sąlygų, nusprendė nuskristi į šoną net… iki Trakų (50 km!). Debesų padas buvo tik 1000 m, todėl skrido grupėmis. Pirmąjį punktą, pasiekė daug nevargdami, kai pasisuko į Sasnavos pusę – priekyje tvyrojo „skylė“, kurią reikėjo kaip nors „peršokti“. Viduryje, maždaug prie Nedingio ežero, išmušė „snarglį“ (neaiškų debesėlį). Jokūbas, kartu su dviem sklandytojais, nusprendė rizikuoti ir jam pasisekė – pasiekus „snarglį“ pakilo vėl į 1100 m aukštį. Po Alytaus, pasidarė visai liūdna, debesų padas vis žemėjo. Skrido susibūrę, neskubėdami ir kai surasdavo šiokį-tokį kilimą, visi puldavo, lyg išbadėjusių vilkų ruja. Viename kilime, Jokūbas, padarė klaidą ir pakliuvo į žemėjimą, kol apsisuko – kitų jau nebuvo. Pradžioje norėjo juo vytis, bet instinktyviai “sustojo”, mat kiekvienas aukščio metras buvo aukso vertės! Po kiek laiko išgirdo, kad esantys priekyje, priversti tūpti į pievą. Jokūbas dar labiau susikaupė, šiaip ne taip pasiekė Sasnavos miestelį ir būdamas mažame aukštyje toliau taikėsi į artimiausią debesį. Bet kai jį pasiekė ant sklandytuvo gaubto pradėjo barbenti lietaus lašai. „Tai pabaiga“ – jis pagalvojo, bet variometro rodyklė (Jokūbas nepatikėjo savo akimis!) pakilo ir sustojo prie skaičiaus +2 m/s! Iki Pociūnų aerodromo buvo likę 35 km, bet nuojauta jam kuždėjo, kad parskris.
Kitą dieną lijo, pūtė stiprus pietvakarių vėjas, todėl ryte, buvo pranešta, kad skraidymai nevyks ir visi laisvi. Aerodromas, kaip mat ištuštėjo, jame liko rymoti tik lietaus merkiami sklandytuvai. Jokūbui, pasitaikė gera proga aplankyti Kauno aviacijos muziejų, kuriame yra aprašyta Kauno Aleksoto aerodromo istorija, t.y. vieną iš seniausių Europoje aerodromų, kurį pastatė vokiečiai 1915 m. per I Pasaulinį karą ir į kurį 1933 m. skrido S.Darius ir S.Girėnas. Važiuodamas į muziejų, jis prisiminė, kaip prieš pat Nepriklausomybę į tuometinę Lietuvos aviacijos federaciją atvažiavo du prancūzai. Vienas buvo sklandytuvų gamyklos savininkas, kitas Boeing-747 kapitonas, juos domino lietuviškų sklandytuvų gamybą. Lankantis Kauno aviacijos muziejuje, Jokūbas, jiems pasiūlė pažiūrėti už tvoros, esantį, tada dar Sovietų, Aleksoto karinį aerodromą, kuriame bazavosi Mi-6, Mi-8 sraigtasparnių pulkas. Jie mielai sutiko, tik paklausė ar juos įleis? Kad būtų ramiau, patarė prancūziškai nesikalbėti ir paslėpti fotoaparatus. Ilgai negaišę, patraukė prie įėjimo, kur juos pasitiko rusų kareivis. Jokūbas rusiškai jam paaiškino, kad nori apžiūrėti sraigtasparnį, kuris stovi už tvoros. Kareivis paprašė, kokio nors oficialus dokumento. Jokūbas nieko neturėjo, todėl pakišo sklandymo federacijos antspaudą. Kareivis, nieko nesuprasdamas, bet rimtu veidu, jį pasukaliojo, paskui įleido į praėjimo punkto patalpas ir…užrakino, o pats kažkur nukulniavo. Jokūbas užmiršo, kad reikia būti atsargiam su savo norais, nes jie gali išsipildyti. „Mes tik norėjom esantį už tvoros sraigtasparnį pažiūrėti!“, norėjosi šūktelti, bet jau buvo per vėlu. Po nerimastingų 15 min., kareivis sugrįžo su dviem karininkais, atrakino duris ir liepė sekti iš paskos. Vedė greitai, nekalbėdami, lyg kokius nusikaltėlius, trūko, tik automatų! Nuo greito ėjimo, prancūzui Boeing-o kapitonui, pradėjo diegti radikulitas ir jis atsiliko, o po to visai sustojo ir susilenkė. Prie jo prišoko karininkas ir… o siaube, pradėjo rusiškai klausinėti, kas jam atsitiko! Jo tylėjimas, karininkui sukėlė dar didesnį įniršį ir jis pradėjo šaukti! Situaciją buvo tragikomišką, tačiau kažkas įsiterpė ir paaiškino „jam taip jam skauda strėnas, kad negali šnekėti“. Keista, bet karininkas atlyžo, tik kažkaip nemaloniai į jį dėbčiojo. Pagaliau visi priėjo Alytaus namelį, kuriame bazavosi pulko vadas. Palikę visus stypsoti lauke, karininkai dingo namelyje. Per tą laikotarpį Jokūbas pagalvojo, kad darosi visai nelinksma. Po kiek laiko pasirodė vienas iš karininkų ir žiūrėdamas į horizontą, pasakė: „kadangi Kaunas mums nustojo tiekti maistą ir vandenį, pulko vadas pasakė jus pasiųsti kuo toliau“. Pirmą kartą gyvenime Jokūbas džiaugėsi, kad jį pasiuntė… Visi pajudėjo atgal, o Boeing-o kapitonas, klibinksčiavo skausmo perkreiptu veidu ir bijojo sustoti!
Vėliau, Metropolio restorane, prancūzai gurkšnojo konjaką ir tikino, kad „apžiūrėdami sraigtasparnius“ jie patyrė daugiau emocijų, negu garsiajame Paryžiaus Disneilende!
(Bus daugiau)
