Liaudies medicinos išmintis Aukštadvario krašte

„Mūsų liaudyje glūdi dideli medicinos lobiai, kurie charakterizuoja tautos sąmonę“ – taip 1948 m., bebaigdamas studijuoti Vilniaus universiteto medicinos fakultete, rašė būsimas medicinos mokslų daktaras (1966 m.), o vėliau įgijęs profesoriaus laipsnį (1971 m.) Stasys Biziulevičius (1919–2004). Jis pažymi, kad kitos šalys yra surinkusios liaudies medicinos išmintį, o pas mus Lietuvoje stebimi tik pirmieji žingsniai. Jis tiki, kad jo paties surinkta ir susisteminta liaudies medicinos medžiaga bus indėlis į tautos praeities pažinimo įamžinimą. O rinko jis ją Aukštadvario krašte dar būdamas 16–20 metų amžiaus. Daugiau kaip 70 metų paties S.Biziulevičiaus mašinraščio medžiaga pragulėjo stalčiuje, kol vieną dieną pateko į rankas jo anūkui Andriui Biziulevičiui.

Taigi 2013 m. gražią ir šiltą gegužės 18 d. važiuojame pro Trakus į Aukštadvarį, veždamiesi tik ką VšĮ „Versmės“ leidyklos išleistą Stasio Biziulevičiaus knygą „Liaudies medicina Aukštadvario krašte 1935–1939 metais“. Veža mus atsakingasis šios knygos redaktorius Andrius Biziulevičius: vieną iš knygos sudarytojų S.Biziulevičiaus dukrą Jolantą Biziulevičiūtę, istoriką Antaną Lesių, tautodailininką Vilmantą Ladygą ir šio straipsnio autorę.

Atvykus į Aukštadvario regioninio parko direkcijos pastatą, mus pasitinka šios įstaigos vyr. kultūrologė, taip pat viena iš šios knygos sudarytojų Rita Balsevičiūtė. Likus gerai valandai iki renginio pradžios (atsivežtos knygos sutiktuvių), išeiname pasidairyti po miestelį. Pavadinimą „Aukštadvaris“ miestelis gavo kurdamasis ant aukšto piliakalnio, kur netoliese buvo kunigaikščių dvaras (aukštas dvaras). Surašymo duomenimis, 2001 m. miestelyje gyveno 1031 žmogus, panašiai tiek yra ir šiuo metu.

Neseniai, sekmadienį, gegužės 12 d. Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios varpas kvietė šio krašto tikinčiuosius ir atvykusius svečius į iškilmingas pamaldas – bažnyčia šventė 100 metų jubiliejų (pastatyta 1913 m.). Miestelyje išlikęs Domininkonų vienuolyno pastatas (dabar įsikūręs VšĮ Kauno viešųjų paslaugų profesinio rengimo centro skyrius ir Šv. Ignaco Lojolos kolegija), netoliese esantis Auštadvario dvaras, kurį dabar valdo Mongirdų palikuonys, Kartuvių kalnas, gavęs pavadinimą po to, kai žiauriai numalšinus 1863 m. šiose vietovėse vykusį sukilimą, ant medžių buvo pakarti jo dalyviai. Aukštadvario valstybinis gamtos paminklas yra Velnio duobė, 90–metį mininti Aukštadvario žemės ūkio mokykla. Turinčios daug kalvų ir daugiau kaip 100 ežerų ežerėlių, akučių akelių, bedugnių, Aukštadvario apylinkės yra vienos gražiausių Lietuvoje. Neaišku, kieno valia pagrindine miestelio gatve pratiesta transeuropinio transporto tinklo „Via Baltika“ kelio trasa. Pasivaikščioti svečiui ne itin malonu, nes pro praeivį tiesiog skrieja sunkiasvoriai automobiliai, o ką jau bekalbėti apie vietinius gyventojus.

Aukštadvario regioninio parko direkcija – pagrindinė miestelio kultūros įstaiga. Čia ir atvykome atsivežę Stasio Biziulevičiaus knygą „Liaudies medicina Aukštadvario krašte 1935–1939 metais“. Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė paruošė parodėlę „Sveikata iš gamtos ir aplinkos“, kurioje iš 25 knygų matėme ir mūsų patriarcho dr. Jono Basanavičiaus „Juodoji knyga“ 12 tomas, Eugenijos Šimkūnaitės knygelę ,,Girios medeliai, žali žaliuonėliai“. Daugelis jų išleista XXI a., kita dalis – XX amžiuje. Renginio aplinką puošė tautodailininko Vytauto Ladygos parodėlė „Prieverpstės“. Taip pat eksponuota skulptoriaus ir dailėtyrininko Arūno Kyno surinktų metalinių kryžių viršūnės, kurias tautodailininkas V.Ladyga šiuolaikinėmis technologijomis ranka darytus mažus eskizus atspausdino ant popieriaus suteikdamas jiems foną. Gražioje salėje susėdo nemažai svečių: Auštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė, Trakų kultūros rūmų Aukštadvario filialo laisvalaikio organizatorė Linutė Mikutavičienė, Dzūkijos nacionalinio parko istorikė Virginija Pugačiauskienė, Aukštadvario senjorų klubo narės, Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytoja, užaugusi šiuose kraštuose šalia šaltinėlio, Laima Monginaitė, Biziulevičių šeimos nariai. Renginyje dalyvavo Lietuvos garbingi raiteliai – Skirmantė Naglytė ir Gintaras Kaltenis, pakartoję kunigaikščio Vytauto Didžiojo žygį žemaitukais iki Juodosios jūros ir patvirtinę pasakojimą, kad tikrai žemaitukai godžiai gėrė Juodosios jūros vandenį.

Renginiui vadovavusi Aukštadvario regioninio parko direkcijos kultūrologė ir etnografinio ansamblio „Leda“ vadovė Rita Balsevičiūtė pasakojo, kad žmonės visada gyveno gamtoje tarp augalų, juos mylėjo ir jais gydėsi. Žinias apie augalų gydomąsias savybes perduodavo iš kartos į kartą. Stasys Biziulevičius, kilęs iš Alešiškių kaimo Aukštadvario valsčiuje, pėsčias apkeliavo daug kilometrų, kad pakalbintų nemokančius rašyti senelius ir jų pasakojimus užrašydavo. Jis labai mokėjo bendrauti su žmonėmis, todėl žmonės jam savo paslaptis atskleisdavo. Žmonių pavardės, jų pasakojimai ir sudėti į šią pristatomą knygą. Šiandien prof. S.Biziulevičiui būtų sukakę 94 metai. Jis gimė 1919 m. gegužės 18 dieną, todėl tylos minute buvo pagerbtas profesoriaus atminimas.

Pati būdama žolininke, Rita Balsevičiūtė sako, kad liaudies medicinoje vartojama daugiau kaip 700 augalų, o šioje knygoje minimi 88 augalai tarmiškais pavadinimais. Mūsų moterys, merginos sugebėjo laukinius augalus perkelti į savo darželius, jais grožėtis ir kartu gydytis. Tik kai kurių, labai kaprizingų, kaip gegužraibinių šeimos augalai (lietuviškos orchidėjos), gegutės abrūsėliai, gegutės lineliai, nepavyko prisijaukinti, todėl jie nepaprastai paslaptingi. Daug sunkių ligų gydymo receptų yra siejamų su žirgu, ypač tokiu kaip kokliušas, priemėtis (epilepsija), įvairios žarnyno ligos, nuo kurių senovėje vaikai užgesdavo kaip žvakelės.

Knygos „Liaudies medicina Aukštadvario krašte 1935–1939 m.“ vyriausiasis redaktorius Andrius Biziulevičius pasidžiaugė, kad būtent Auštadvaryje, kur netoliese gyveno jo senelis Stasys Biziulevičius, minimas jo gimtadienis ir ta proga pristatoma jo knyga, kuri gimė visai atsitiktinai. „Versmės“ leidykla jau daugiau kaip 20 metų leidžia daugiatomes valsčių monografijas. Jau rengiama ir Aukštadvario valsčiaus monografija, ir jos redaktorės Onos Gaidamavičiūtės dėka praeitų metų rugpjūčio mėnesį 5 žmonės atvyko į Aukštadvario kraštą, į vadinamąją mokslinę ekspediciją. Pasiskirstė po regionus, o jis pasirinko gimtąjį kraštą – Alešiškių kaimą. Jo teta, senelio dukra Jolanta Biziulevičiūtė, pasiūlė prie renkamos medžiagos pridėti tėvo 1948 m. mašinėle atspausdintus užrašus apie liaudies mediciną. Pasiūlyt pasiūlė, bet atiduoti iš pradžių nenorėjo, kad nepražūtų. O Andrius tuoj sugalvojo, ką su tais užrašais daryti. Visą medžiagą sudėjo į knygą, dar papildė J. Biziulevičiūtės biografija apie tėvą. Rita Balsevičiūtė parašė pratarmę, padarė aprašus visiems 88 knygoje pateiktiems augalams, sudarė žodynėlį, paaiškinantį tarmiškus žodžius.

Apipavidalinti knygos viršelį A. Biziulevičius kreipėsi į tautodailininką Vilmantą Ladygą, kuris pasiūlė panaudoti prieverpstę, truputį paryškintą žalsva ir gelsva spalva. Tad knygos viršelis tartum dvelkia senove, o spalvos atspindi žolynus.

„Knyga išleista tokio formato, kad tilptų moteriškėms į rankinę“ – lyg rimtai, lyg juokais pareiškė atsakingasis redaktorius.

„Susirinkome visi tie, kurie myli ir didžiuojasi Aukštadvario kraštu,“ – kalbėjo prof. S.Biziulevičiaus dukra Jolanta Biziulevičiūtė. Jos tėvas labai mylėjo Aukštadvarį, rūpinosi visais vietiniais žmonėmis. Gimė jis sunkiais 1919 metais vargingoje šeimoje. Nors tėvai turėjo 13,5 ha žemės, bet ji buvo nederlinga. Tėvai buvo beraščiai, bet atlaikė žiaurią polonizacijos politiką, išliko lietuviais. Tai skatino ir jaunąjį Stasiuką suvokti savo tapatybę, tapti lietuvybės puoselėtoju. Gabumų ir užsispyrimo dėka jis baigė tris aukštuosius mokslus – lietuvių kalbą, istoriją ir mediciną. Tvarkydama jo archyvą, J. Biziulevičiūtė atranda, kad pusė darbų parašyta medicininės parazitologijos tema, kita pusė – medicinos istorija. Aukštadvario krašte 1935–1939 m. tėvas yra surinkęs ir užrašęs apie 9 tūkstančius vienetų dainų, padavimų, burtų. Tik labai gaila, kad jie dūla tautosakos archyvuose. Dukrai norėtųsi kaip nors iš tų archyvų ištraukti dainas ir jas perduoti Aukštadvario dainorėliams.

Istorikas Antanas Lesys kalbėdamas priminė šeimos vertybes. Svarbiausia šeimoje – pažiūrų sutapimas, tada galimas ir bendras darbas. Jis su žmona gilinasi į archyvinę medžiagą, rašo knygas, kuria poeziją, todėl, kaip jis pats juokauja, ir senti nėra kada. Labai džiaugiasi Andriaus energija, darbštumu, sugebėjimu panaudoti senelio sukauptą medžiagą ir išleisti knygą. Tai ir yra šeimos auklėjimo rezultatas.

Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė, sveikindama Andrių Biziulevičių su tokios gražios knygos išleidimu, džiaugėsi, kad praėjusiais metais Aukštadvaryje vykusi ekspedicija suteikė šiai knygai užuomazgą. Atsidėkodama jos dalyviams – A. Biziulevičiui, A.Lesiui, O.Gaidamavičiūtei – seniūnė padovanojo po knygą, išleistą pažymint Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios 100 metų jubiliejų, atspindinčią aukštadvariečių gyvenimą.

Renginyje dalyvavusi raitelė Skirmantė Naglytė pasakojo, kad dar būdama trejų metų jau prašė mamos nupirkti jai arkliuką. Nuo 11 m. pradėjusi jodinėti, po to kurį laiką praleidusi, prisiminė savo vaikystės svajonę joti į kalnus ir pradėjo ieškoti galimybės ją įgyvendinti. Ir gavo ją fantastišką ir daug didesnę negu svajojo. Ne tik jojo žirgu, bet ir buvo su puikiu 10 žmonių kolektyvu, ir harmonijoje su gamta. Susirinkę visai skirtingos nepažįstamos asmenybės tapo stipria komanda, vienijanti stiprią dvasią ir bendrą tikslą – prijoti prie Juodosios jūros.

,,40 dienų išsiveržti iš kasdienybės rutinos, palikti viską, kaip yra ir tikėti, kad niekas be tavęs nesugrius, pasinerti į harmoniją su gamta, su pačiu savimi. Ne kiekvienas gali tą padaryti,“ – sakė Skirmantė. Ji pažymėjo, kad tarp raitelių ir žirgų buvo absoliutus pasitikėjimas. Pertraukėlių metu labai greitai žirgai suprato, kad reikia pasinaudoti proga pailsėti. Jie guldavo ant žemės, o raiteliai guldavo padėdami ant jų galvas, nebijodami, kad jie atsistos. Žemaitukai yra senovinė veislė, patikima, ištikima ir labai patvari. Skirmantė pažymi, kad kelionės metu laikas neegzistavo, buvo tikslas, ir jie jį pasiekė.

Kitas raitelis – Gintaras Kaltenis, dalyvavęs ir antrajame žygyje su žemaitukais „Valdovų meilės keliu“ į Krokuvą, dirbęs kūno kultūros mokytoju, o Andrius Biziulevičius buvo jo geriausias mokinys. Jis jį išmokė greitai bėgioti, kas, matyt, turi labai daug įtakos jo dabartiniam darbui – leidybai, viską daryti labai greitai. Vėliau, susipažinęs knygų mugėje, pradėjo su Andriumi bendradarbiauti. Grįžęs iš pirmojo link Juodosios jūros žygio, Gintaras parašė knygą ,,Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros“, o iš antrojo – knygą ,,Valdovų meilės keliu“. Andrius tapo pagrindiniu jų kelionių vadybininku, organizavo išleistų knygų pristatymus visoje Lietuvoje. Gintarui prisimena malonios susitikimo su žmonėmis, mokiniais akimirkos, todėl jau norisi ruoštis į trečią žygį ir rašyti kitą knygą.

Ruošdamiesi šiam renginiui, etnografinio ansamblio „Leda“ vaikučiai su vadove Rita Balsevičiūte ir jai talkinančia 12 klasę baigiančia mokine Liubove Vitašneva paruošė dainelių Maironio tekstais, liaudies dainų apie žirgelį, žolynėlius, tuo labai pradžiuginę klausytojus, susirinkusius į šią šventę. Raitelė Skirmantė kiekvienam dainorėliui padovanojo knygelę „Alšis. Mano istorija“, kurią parašė vieno iš raitelių Antano Narmonto žmona Egidija Narmontienė. Šuo, pramintas Alšiu, prisijungė prie pirmojo žygio dalyvių, keliavo su jais ir, grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Narmontų namuose.

Tokioje gražioje ir malonioje aplinkoje pagerbtas prof. Stasio Biziulevičiaus atminimas, prisimintas jo gyvenimas, plati ir įvairiapusė veikla bei pristatyta išleista gal ne paskutinė profesoriaus knyga.