Birželio 3 d. Seime minint Lietuvos Sąjūdžio dvidešimtpenkmetį Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis pasakė vieną geriausių kalbų, kurios teiginiai nekartą buvo palydėti minėjimo dalyvių plojimais.
R.Pakalnis atkreipė dėmesį ir į grėsmes lietuvių valstybinei kalbai: „Reikėtų pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos naudojimo sferas, moksle, reklamoje, reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę“, – sakė R.Pakalnis.
Jis pabrėžę, kad „valstybės pareigūnai privalo niekam neduoti pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos“.
„Manau, kad Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti nacionalinius interesus, įskaitant ir valstybinės kalbos statuso gynimą“, – sakė R.Pakalnis.
httpv://youtu.be/MeKyX0aQW5I
Skelbiame visą R.Pakalnio pasisakymą:
Gerbiamieji Sąjūdžio kūrėjai ir dalyviai, Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, visi aukštieji valstybės pareigūnai, iškilmingo minėjimo svečiai.
Neabejoju, kad daugelį mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo nesėkmių galima paaiškinti atsakomybės stoka, apimančia dažno piliečio nesuvokimą atsakomybės už savo veiksmus, nesuvokimą atsakomybės savo šeimai, bendruomenei, valstybei, bendruomenės nesupratimą, kad jos rinkta vietos ir visokio kitokio aukštumo valdžia privalo tarnauti rinkėjų interesams. Emigruojame, nes nesitikime, kad valstybėje yra pakankamai atsakingų piliečių, galinčių padėti mums pasiekti radikalių, gyvenimą iš esmės keičiančių, permainų. Mes geriau kursime kitų tautų gerovę, negu darysime tvarką savo namuose, geriau auginsime lietuvių kilmės anglus ar ispanus, negu kursime ir ugdysime Lietuvos valstybę. Nebeieškome darbo, nes be didesnio rūpesčio būdami bedarbiai galime tikėtis gauti dalį savo kaimynų sąžiningu darbu uždirbtos duonos riekės. O jeigu dar pasiskaitai Europos Sąjungos dokumentus, kad ekonomiškai naudinga gauti išmokas už tai, kad atsisakai ekonominę naudą teikiančios veiklos ir sutinki gauti kitų Europos tautų išmaldą už tinginystę, tada Tu tikrai turi suprasti, kad esi atsakingas už visas tas mūsų aplinkoje tobulai vykstančias nesąmones, galų gale degradavusį žmogų paverčiančias šiukšlių konteinerių vergu. Tai supratus, vieną dieną reikia sau ir savo mylimiems artimiesiems pasakyti ESU ATSAKINGAS.
Ir būtent todėl, kad esu atsakingas šioje garbingoje istorinėje Atkuriamojo Seimo tribūnoje savo pasisakymą pradėsiu cituodamas tuos šįmet taip pat minimo 1863 metų sukilimo Už mūsų ir Jūsų laisvę vieno svarbiausių vadų 26 metų teisininko Kosto Kalinausko žodžius, kuriuos jis pasakė čia Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Pasakė tada, kai jau stovėjo kartuvės ir kilpa buvo paruošta mirties nuosprendžiui. Štai tie jo priešmirtiniai žodžiai: LIAUDIE, TIK TADA LAIMINGAI GYVENSI, KAI MASKOLIAI NEVALDYS. Todėl visiškai nesistebiu, kad 1988 metų birželio 3 d. išrinktos Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir vėliau susibūrusio visuotinio Sąjūdžio pagrindinė ir nuolat auginama idėja buvo LAISVĖ ir LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ. 1990 metų kovo 11 d. Sąjūdžio išrinktųjų Aukščiausios Tarybos narių sprendimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę reiškė, kad maskoliai nebevaldys. Ir nebevaldo. Pagrindinis tautos siekis gyventi laisvoje ir demokratinėje valstybėje pasiektas. Būtent todėl šiandien ir turiu teisę paklausti: Liaudie, ar dabar laimingai gyveni, kai maskoliai nebevaldo?
Manau, kad atsakymas į tokį klausimą nebūtų labai paprastas ir vienodas. Greičiausiai daugumos atsakymas būtų TAIP, bet…, o visi žinome, kad po bet dažnai pasakoma tiesa. Vadinasi dažnas, net labai ar visiškai pozityviai nusiteikęs pilietis iš esmės sakydamas taip, pasakys: o kur mes suklydome, ką galėjome ir privalėjome padaryti geriau, kokių klaidų ar klaidinimų niekada neturime kartoti.
Todėl atsakęs TAIP, neabejoju, kad Lietuvos Respublikos Seimo nariai, padarę pasaulio praktikoje negirdėtą absurdą – svarbiausią ir visame pasaulyje pripažintą nekilnojamąjį turtą – žemę – pavertę kilnojamuoju ar persikeliamuoju į prestižiškiausias vietas turtu – turėjo dingti visiems laikams iš įstatymų leidybos institucijos. Bet nedingo. Dar daugiau – ir šiandien jie puikuojasi renkamųjų ar išrinktųjų sąrašuose. Vadinasi, iš tos klaidos nepasimokyta.
O ar norima pasimokyti iš klaidos be apribojimų užsienio piliečiams parduoti žemę, tą prie Baltijos išlikusį žemės lopinėlį, kurį tūkstančius metų krauju laistė ir prakaitu vilgė nuo pat ledynmečio pabaigos čia gyvenę mūsų protėviai? Sakoma: laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas, niekas gi žemės neišsiveš. Esu matęs, kaip pagyvenusios portugalų moterys tradiciniais juodais apdarais paprastais kauptukais ravi Europos turtuoliams priklausančias didžiules vynuogynų plantacijas. Ravi jau laisvam pinigų judėjimui, bet ne sau priklausančią portugalų tėvynės žemę. Atvirai sakau: nenorėčiau, kad mano vaikaičių vaikai būtų nelygios konkurencijos sąlygų priversti tapti visos Europos kumečiais. Beje, man dažnai pasakoma: ko čia sklaidaisi, labai didelė Lietuvos žemių dalis jau parduota ir dabartiniai formalūs savininkai tik iki pardavimo įteisinimo turi teisę sodint savo bulveles savo žemėje. Jeigu taip yra, tai mūsų teisės pareigūnai be reikalo gauna atlyginimus iš valstybės biudžeto. Jie galėtų pragyventi iš tarpininkavimo paslaugų arba iš užmokesčio kabutėse „Už tylėjimą“. Ir dar negaliu atsistebėti dabartiniais sumanymais atsisakyti pardavimo užsieniečiams suvaržymų, kai tik Europos Sąjungos išmokos taps vienodos Lietuvoje ir kitose ES šalyse. Tai reikštų: ateikite iš bet kurios Europos Sąjungos šalies į Lietuvą, nes išmokos Lietuvoje jau tokio pat dydžio kaip ir Prancūzijoje ar Belgijoje. Ir tai taip pat reikštų: parduočiau ir tėvą, jeigu tiktai kas pirktų ir kas nors brangiai sumokėtų. Visiems tiems laisvos prekybos žeme apologetams galima dar pasiūlyti: parduokite savo protėvių kapines, o jei norėsite sužinoti kaip jos po to atrodys nuvažiuokite į senąsias lietuvninkų kapines kur nors Klaipėdos ar Pagėgių, ar Šilutės apylinkėse. Ir tada aš jus paklausiu: Ar jums nebaisu? O gal jūs nieko nesupratote? Ką darome mes? Mes stengiamės viešai skelbti savo poziciją (bet tai brangiai kainuoja), dirbdami su bendraminčiais, pavyzdžiui, Sambūrio Patirtis nariais rašome visų lygių valdžioms, dažnai gauname atsakymus, kuriuose yra ir kvalifikuotų atsirašinėjimų, ir pagyrimų už aktyvumą, bet mes labiausiai norėtume matyti pozityvius sprendimus.
Kelios mintys apie švietimą, kuriam pamatus padėjo daktarės Meilės Lukšienės parengta Tautinės mokyklos koncepcija. Parengta dar iki Nepriklausomybės atkūrimo. Esu lamingas, kad turėjau galimybę daug dirbti su daktare, todėl dabar džiaugiuosi, kad Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO 2013 metais mini Meilės Lukšienės gimimo šimtąsias metines. Metų pabaigoje UNESCO būstinėje Paryžiuje bus surengta speciali paroda. Jau įvyko tarptautinė konferencija Vilniaus Edukologijos universitete, atidengta atminimo lenta. Bet (o po bet: paprastai prasideda teisybė) Meilė Lukšienė labiau džiaugtųsi nuosekliai įgyvendinama Lietuvos švietimo reforma, kurią ji manė esančia asmenybių ir valstybės kūrimo pamatu. Deja, taip nebėra. Ypač po didelę sumaištį sukėlusių buvusios valdžios veiksmų, na kad ir liberalų, kuriuos labiau derėtų vadinti liberalanarchistais, sugebėjusių parengti tokį Mokslo ir studijų įstatymą, kurio keliasdešimt straipsnių prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Beje, tai ne mano nuomonė, tai Konstitucinio teismo išvada. Ir šiuo atveju reikia klausti, kodėl taip atsitinka, kai įstatymų projektus privalomai peržiūri Seimo ir Prezidentūros ekspertai? Kas tai nekompetencija, ar „buldozerio“ principo privalomumas? Keista ar ne, bet pirmieji Nepriklausomos Lietuvos įstatymai neprieštaravo Konstitucijai. Liūdna konstatuoti kompetencijos mažėjimą. Dėl to Meilė Lukšienė liūdėtų. Kaip ir dėl uždaromų kaimo mokyklų, senųjų mokyklų pastatų griovimo ir automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo jų vietoje. Liūdėtų ir dėl didžiulės emigracijos ir dėl to, kad dalis emigravusių šeimų net ir namuose stengiasi kalbėti naujos šalies kalba, siekdama, kad, gink Dieve, vaikams neatsirastų dvikalbystės pagunda arba koks netikėtas akcentas. Ji liūdėtų ir dėl to, kad nedelsiant gaunamų materialiųjų gėrybių godulys iš daugelio žmonių gyvensenos išstūmė dvasines vertybes, kad pastarosios liko tik kažkokiems nevykėliams idealistams. Daugelis net girdėti nenori, kad būtent dvasinės vertybės sudaro tautos išlikimo stuburą. Taip buvo net Sibire, jūs atsimenate taip buvo ir Atgimimo metais.
Kelios mintys apie sritį, kuriai šiandien skiriu savo likusią jėgų dalį. Per Nepriklausomybės metus Lietuvai pavyko sukurti pakankamai efektyviai veikiančią valstybės saugomų teritorijų sistemą, apimančią rezervatus, valstybinius parkus, draustinius ir kitas saugomas teritorijas. Sistema šiandien užima 15,7 proc. Lietuvos teritorijos. Tai pavyko padaryti todėl, kad saugomų teritorijų sistemai pagrįsti medžiaga buvo surinkta dar iki Sąjūdžio susikūrimo. Per 22 metus dabar sukurtos visos reikiamos prielaidos (teisinės, institucinės, planavimo ir kt.) svarbiausioms vertybėms išsaugoti, o mūsiškė sistema maždaug atitinka Europos Sąjungos vidurkį. Todėl galima nuosekliai įgyvendinti kiekvienos saugomos teritorijos raidos strategijas, gerinti gamtos ir kultūros vertybių būklę, tobulinti santykius su vietos gyventojais ir lankytojais. Deja, dar dažnas atvejis, kai po rinkimų praeityje vis naujiems pareigūnams tekdavo iš naujo aiškinti saugomų teritorijų svarbą, reikalingumą ir kitas tiesas. Tačiau mes tam ir esame, kad Lietuvos saugomos teritorijos tinkamai atstovautų mūsų gamtos vertybes ir formuotųsi teigiamas visuomenės požiūris į jas. Gal saugomos teritorijos ilgainiui taps tuo reiškiniu, kuriuo galėsime didžiuotis – jūs tik pažiūrėkite kokias gamtos vertybes sugebėjo išsaugoti mūsų tauta.
Pabaigai kelios mintys apie kalbą ir valstybinės kalbos politiką. Reikėtų pagaliau sustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos naudojimo sferas (pavyzdžiui moksle, reklamoje), reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažavimui keisti abėcėlę. Valstybės pareigūnai privalo nedalinti niekam pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos. Manau, kad Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir jeigu reikės teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti nacionalinius interesus, įskaitant ir valstybinės kalbos statuso gynimą.
Esu laimingas, kad šįmet Lietuvos tarmių metais galiu uteniškių tarme pacituoti Reginą Katinaitę-Lumpickienę, kuri savo įspūdingoje knygelėje Paraič nama teigia:
jau metų virtinį nuloja šunys
a ritinėjas žvaigždes in panuovalia
ir tu vis tiek da nori obalia
na tas šakas kur pre viršūnes
Neabejoju, kad absoliuti lietuvių dauguma, kuri svajones ir viltis buvo sudėjusi į Sąjūdžio idėją, ir šiandien vis dar nori obuolio nuo tos šakos, kur prie viršūnės. Linkiu sau ir jums visiems, kad mums pasisektų. Bet jūs žinote, kad pasiseka tiems, kurie turėdami viltį ar svajonę kantriai ir atkakliai dirba. Linkiu sėkmės šiame kelyje!
klausiau jau vakar tą kalbą tiesiogiai – pritariu, tai vienas esminių šio laiko valstybės klausimų. tik iš viso nesuprantu tų valdžios atstovų, kurie DRĮSTA tokį klausimą kelti – na tikrai, jei jau taip absurdiškai, belieka pasiūlyti įsivesti kirilicą 🙂 gėda ant viso pasaulio, o pirmiausia – prieš savo tautą, kad valdžia taip negerbtų vienos seniausių gyvų indoeuropiečių kalbų!! visiškas absurdas iki begalėbės. tokius siūlymus (keisti abėcėlę ir pan.) būtų galima laikyti visišku šių žmonių kvailumu ir nekompetencija, tik manau, kad čia veikia visai kiti dalykai. bet kaip gerb. pranešėjas ir sako – jeigu jau nebėra nei garbės, nei gėdos jausmo, o tik jėgos grupių interesai ir pingiai, tauta tikrai ras būdų kaip priminti ir jos interesus. puiki kalba, ačiū drąsiam vyrui.
Tai ir reiks dar priminti Valdžiai, nes ji ne tik Kvaila bet ir Papirkta.
Pritariu. Mūsų Kalbos ir mūsų Rašto gynybos skydas – mes visi ! Apginkim.
Padėk katinui gretinę, o kada pradės laižyti tu jam primink, kad jis tik Kvailas bet ir Papirktas. Ar tas nebelaižys?
Katinui primenu – jam suprantamu būdu. Ir jis jau žino savo vietą.
Įdomu, koks tai yra „jam suprantamu būdu“? Ar manote, kad Tautos ir Valdžios yra vienodai „suprantami būdai“?
Jaunystėje norisi veikti kažką kitą, kažkiek paslaptyje – tai vis tas romantikos ilgesys. Tai kur jaunimo veiksmai, tarkime, kodėl nesusiorganizuoti ir išvykti į Šalčininkų raj., Vilniaus raj ir uždažyti lenkiškus gatvių pavadinimus, t. y. padėti vykdyti teismų sprendimus. Tai būtų įdomus nuotykis ir daug kam atvertų akis, kad gal pasakys, kad čia Lietuva nuo amžių, čia lietuviški etniniai pavadinimai, o ne atneštieji slaviški. Štai tokiais tikslais reikia jaunimui burtis ir veikti.
Jaunystėje buvai chuliganas – romantikas, O dabar banditas – realistas? Ir kitus bandai mokinti, kaip į kalėjimą pakliūti?
Nereikia smurto,- mes jau virstame is dorovinės i teisinę valstybę.
yra baudos,- nepakluso, bauda, ir auga, auga, auga, ir anstoliai, namas areštuotas, už nevykdomas taisykles.
Ta prasme pasigendu J.Pankos jaunimo aktyvumo. Gal juos kas rimtai pagasdino? Ypač po kovo 11-os…
Puiki Lietuvos presitvarkymo sąjūdžio nario kalba, iškelianti TIKRAS Lietuvos problemas. Autoriui tikrai skauda širdį ir dėl emigracijos ir dėl autonominio vieneto kūrimo Lietuvos teritorijoje, kitų Lietuvos bėdų.
A.Pakalnis: “Manau kad Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jei reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti nacionalinius interesus, įskaitant ir valstybinės kalbos statuso gynimą”
Tautą vienijančios mintys, kitaip nei kito Sąjūdžio nario, pasirodžiusios mintys, ta pačia proga-Z.Vaišvilos, kuris užsiima destrukcija ir tautos skaldymu. Nesvarbu kokia proga pastarasis reikštūsi ar sausio 13,ar kovo 11, ar Sąjūdžio metinių visada papila jūrą paplavų. Lietuvos skaudulių iškėlimas jam nerūpi. Tokie Vaišvilos tik diskredituoja tautines idėjas ir skaldo tautinį judėjimą, supriešina mus vieną su kitu jo viduje ir ruošia dirvą svetimų valstybių įtakos politikams visiškai užimti valdžią.
Dar vienas pamokslautojas, kuris pats(t.y. Pakalnis) nesusigaudydamas, mokina kitus. Toliau savo „Taip, bet …“ nieko ir nesuprato. Norėdamas pasigirti („daktarės Meilės Lukšienės parengta Tautinės mokyklos koncepcija. Esu lamingas, kad turėjau galimybę daug dirbti su daktare“; „Kelios mintys apie sritį, kuriai šiandien skiriu savo likusią jėgų dalį… pavyko sukurti pakankamai efektyviai veikiančią valstybės saugomų teritorijų sistemą“ ir t.t.) taip ir nepateikė nei minčių, nei pasiūlymų. Gal tas sotus gyvenimas, daro iš visu proto invalidus…?? Jog didžiausia vertybė yra Lietuvos žmonės!
O pats ką siūlote? Užmiršote parašyti.
Aš niekada nieko nepamirštu. Jog parašiau – „didžiausia vertybė yra Lietuvos žmonės!“ Gaila kad tautininkai, kaip vaikai šito nesupranta. Miškai, žemė, vanduo, ir t.t. lietuviškai nekalba, lietuvių kalba yra tuštuma, be lietuvių. Taigi ginti reikia žmogų – vaiką, pensininką, jaunimą ir t.t. Tada savaimė bus apginta dvasia, gimtąją kalba, raštas, papročiai, ir laisvė ir nepriklausomybė.
Susidaro įspūdis, kad Romas Pakalnis vien KALBA, ir iš neblogų kalbėjimų gan neblogai pragyvena.
Kokios naivios mūsų vyriausybės po Sąjūdžio: šiūkšlių rinkimas perduotas Aplinkos ministerijai, o Švietimo sistema atiduota savivaldybėms? Koks absurdas! Tauta šimtmečiais ujama ir menkinama atiduota švietimą organizuoti savivaldai , kurios tradicijų neturime, kaip Vakarų vlastybėse. Štai dabar ir skiname vaisius ir yra apie ką kalbėti buvusiems sąjūdiečiams, tik nieko netvarkyti ir vėl palikti likimo valiai. Gal naujos jėgos Sąjūdis (pirm. V.Žilius) privers Vyriausybes imtis iš esmės ir pertvarkyti švietimo sistemą
Visiems lietuviams
Vengrijos įstatymų leidėjai gruodžio 17 dieną didele persvara nubalsavo už konstitucijos pataisą, uždrausiančią užsieniečiams pirkti Vengrijos žemės ūkio sklypus.
Išsaugokim protėvių palikimą Lietuvą savo vaikams.
Burkimės ir organizuokim referendumą. Nes …
Lietuvos žemių išpardavinėjimas užsieniečiams yra sukčių sumanytas Lietuvos naikinimas.
Registracija:
tel. 8 698 02118
pranciskus.sliuzas@kaisiadorys.lt
P.S. Referendumo grupė vis auga, lėtai, bet auga. Trūksta žmonių, kurie galėtų prisimti daugiau atsakomybių ir daugiau padėti organizuojant ir platinant žinią.
„…mes visi turim ruoštis atsakyti į klausimą, kurį mums užduos vaikai ir vaikaičiai: “kodėl jūs pardavėte Tėvynę Lietuvą?“.“
Tai yra citata iš straipsnio “Žemės išsaugojimas kaip valstybingumo garantu esantis tautos išlikimo pagrindas”
štai čia
http://www.referendumailietuvos.info/index.php/straipsniai1/22-%C5%BEem%C4%97s-i%C5%A1saugojimas-kaip-valstybingumo-garantu-esantis-tautos-i%C5%A1likimo-pagrindas