Pagerbtos Pirčiupių kaimo aukos

Šiemet, kaip ir kasmet birželio 3-ąją, paminėta liūdna data – Pirčiupių kaimo tragedijos šešiasdešimt devintosios metinės. Susirinkę pagerbti šimto devyniolikos gyvų sudegintų pirčiupiečių, kasmet trumpai prisimename tragišką šio kaimo istoriją ir patys sau pasižadame, kad mes, gyvenantieji šiame laikmetyje, turime daryti viską, kad tokios tragedijos nepasikartotų.

Pirčiupių kaimo tragedijos paminėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kurias už gyvus, mirusius ir sudegintus pirčiupiečius aukojo Valkininkų parapijos klebonas kun. Bronius Krakevičius.

Vėliau visi tylūs ir susikaupę sustojo prie paminklo Motinai. Čia ir prie memorialo buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Minėjimo dalyviai, kaip ir kasmet, pėsčiomis ėjo į maždaug už kilometro esančią žudynių vietą, kurią žymi trys aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po tragedijos. Iš viso tragedijos vietoje – koplytstulpis ir keturiasdešimt šeši kryžiai.

Ant medinės lentelės užrašyti žodžiai: ,,Ilsėkitės, broliai ir tėveliai, ramybėje, ilsėkitės, motinos ir seserys, ramybėje…”.

Minėjime dalyvavo Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Regina Svirskienė, laikinai Valkininkų seniūnijos seniūno pareigas einanti vyresnioji specialistė Kristina Žundienė, Varėnos rajono viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Krupovičius, Valkininkų miškų urėdijos urėdas Arvydas Strazdas, Valkininkų parapijos klebonas kun. Bronius Krakevičius, Valkininkų vidurinės mokyklos moksleiviai ir mokytojai, pirčiupiečiai.

Čia aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Liūdnas giesmes sudegintųjų garbei ir atminimui kapinaitėse giedojo Valkininkų moterų ansamblis, eiles deklamavo Valkininkų vidurinės mokyklos mokiniai.

Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas sakė, kad prieš šešiasdešimt devynerius metus Pirčiupiuose įvykusi tragedija – ne tik Pirčiupių, mūsų krašto, Lietuvos, bet ir visos žmonijos tragedija. „Protu nesuvokiama, kaip reikia nužmogėti, kad nužudytum tiek žmonių. Nesirenkant nei amžiaus nei lyties. Nusikaltimas atimant kitam žmogui gyvybę yra pats didžiausias ir joks teismas negali jo išteisinti. Gyvybė yra Dievo dovana, ir tik Dievas gali spręsti, kaip su ja pasielgti. Dar yra gyvų šios tragedijos liudininkų, kurie visa tai patyrė, išgyveno. Nors žuvusiųjų kraujas jau susigėrė į Dzūkijos smėlį, tačiau tas netekties skausmas gyvas, neišblėsęs“, – kalbėjo rajono vadovas. Jis kvietė jaunimą, kurie bus šios prasmingos tradicijos pagerbti Pirčiupių tragedijos aukas tęsėjais, tą atminimą iš kartos į kartą perduoti su didžiausia atjauta ir pagarba žuvusiesiems ir jų šeimoms. „Mes turime daryti viską, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų“,– sakė meras.

Ant kapinaičių tvoros liūdnai parimusi mąstė pirčiupietė Marija Jevčenko-Saulėnaitė. Senolė pasakojo, kad jos tėvelį dar prieš kaimo tragediją vokiečiai nušovė, o jų šeima tuo metu buvo kitam kaime, tad liko gyvi. Šiemet minėjime dėl sveikatos negalėjo dalyvauti kitos dvi tragedijos liudininkės-Marija Verbickienė ir Antosė Urbelionienė. Joms visoms trims gyvoms likusioms liudytojoms neįsivaizduojamas tos birželio trečiosios pragariškas deginamų pastatų ir gyvų žmonių karštis išliko visam laikui.

Susirinkę pagerbti sudegintųjų savo kaimo gyventojų, pirčiupiečiai kalbėjo, jog šią didelę mažo Dzūkijos kaimo tragediją lietuvių kartos turi minėti amžinai.

Pabandykime nušluostyti laiko dulkes nuo šios istorijos.

1944 metų birželio 3-osios rytą, vos išaušus, netoliese esančioje Rūdininkų girioje besislapstę sovietiniai partizanai netoli kaimo apšaudė vokiečių kariškių mašinas. Tuomet žuvo keli vokiečiai, likusieji pabėgo į Eišiškes ir jau tą pačią dieną į kaimą atsiuntė baudžiamąjį būrį. Jis apsupo kaimą ir, suvaręs į kluonus, gyvus sudegino 119 žmonių – 58 vyrus, 61 moterį. Tarp jų buvo net 49 vaikai iki 16 metų amžiaus – jauniausiajam tebuvo šešios savaitės. Patys tvirčiausi kaimo vyrai buvo pasitraukę į mišką, tad žiaurumo aukomis tapo daugiausia vaikai, moterys ir seneliai. Kartu su pirčiupiečiais žuvo ir keli iš kitų kaimų čia svečiavęsi žmonės. Tą baisią dieną sudegino ir namus, kluonus, tvartus… Devynias dar dienas kaime patruliavo vokiečių kareiviai, neleido artimiesiems palaidoti sudegintųjų palaikų. „…Pirčiupiuose 119 žmonių buvo suvaryti į kluonus ir sušaudyti. Šaudymui vadovavo vyresnysis leitenantas Akermanas, bataliono vado adjutantas. Aš šaudžiau iš pistoleto. Kiek sušaudžiau – neprisimenu. Visą kaimą, 30-40 namų, sudeginome…“ (Iš kareivio V.Svetmano, dalyvavusio Pirčiupių kaimo naikinimo operacijoje, raštiškų parodymų 1947 metais). Tik tuometinio Valkininkų klebono Juozo Bardišausko dėka vokiečiai davė leidimą palaikus palaidoti. Kaip pasakojo dar gyvi liudininkai, laidotuvės buvo be jokių iškilmių, suorganizuotos greitosiomis ir bijant, kad vokiečiai neapsigalvotų. Tad kaimo vyrai paskubom iškasė dvi duobes. Į vieną duobę dėjo apanglėjusius moterų ir vaikų kaulus, į kitą – vyrų palaikus. Pirmasis kryžius laidojimo vietoje išaugo 1947 metais. Jį pastatė tėvas savo dukteriai, atėjusiai į Pirčiupius iš kito kaimo ir amžinai čia pasilikusiai. Antrasis pastatytas moterims ir vaikams pagerbti, o trečiasis vyrams.

Pirčiupių kaimo tragedija įamžinta skulptoriaus Gedimo Jokūbonio skulptūroje „Motina”, Justino Marcinkevičiaus poemoje „Kraujas ir pelenai”, etnografiniame Zervynų kaime filmuotame režisieriaus Almanto Grikevičiaus filme „Faktas”.

Pirčiupiai, kad ir sudeginti, tačiau vis dėlto liko gyvi-po tragedijos vienas po kito čia kūrėsi nauji gyventojai, tad kaime ir dabar šviečia langai, gyvena žmonės. Kaimo moterys, gerbdamos savo senelių, tėvų, artimųjų, kaimynų atminimą, kasmet tragedijos vietoje pasimeldžia, uždega žvakutes.

Tądien pirčiupiečiai prie kapinaičių tvoros tradiciškai sustojo bendrai nuotraukai.