Neįsivaizduojame Lietuvos kraštovaizdžio be pievų, bet nesusimąstome, kad toks kraštovaizdis, kokį turime šiandien yra tūkstančius metų vykusio gyvulių ganymo rezultatas. Antraip čia būtų tik miškai. Miškai, žinoma, nėra blogai, bet kai jie kaitaliojasi su pievomis, laukais ir vandens telkiniais – tai sudaro nepaprastą mozaiką, kurioje du didieji kūrėjai (Gamta ir Žmogus) darniai vienas kitą papildė, vienas prie kito prisitaikydami ir vienas kitą tobulindami.
Teisybę sakant, tas Kūrėjas – Žmogus yra ne kas kita kaip paprastas piemuo. Taip, tas pats piemuo, kurį prisimename šiuo metu tik tada, kai norime ką nors pašiepti, sumenkinti, visų pirma turėdami minty nemėgiamo žmogaus jauną amžių, neišprusimą. Tikrieji piemenys nebūtinai buvo jauni ir neišprusę. Ten, kur ši profesija iki šiol yra išlikusi (visų pirma kalnuotose šalyse – Šveicarijoje, Austrijoje, Ispanijoje ir kitur), piemenys, visų pirma, yra labai gerbiami žmonės, nes atlieka svarbų, nelengvą ir ištisą parą, septynias dienas per savaitę ir 365 dienas per metus trunkantį darbą – gano ir prižiūri gyvulius. Ir jie tą daro todėl, kad gyvuliai yra vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Lietuvoje ši profesija išnyko ir to priežasčių yra ne viena. Bet ar nuo to tapo geriau?
Piemenavimą ir gyvąjį ganymą tarybiniais metais pakeitė vadinamoji „lenciūginė gyvulininkystė“, kuomet mažo ūkio gyvuliai tiesiog pririšami virve ar grandine prie kuolo ir visai diena (o kartais ir nakčiai) paliekami be priežiūros. Kas tuo metu atsitinka – puikiai žinome. Skubame kaltinti vilkus, vagis, kraujasiurbius vabzdžius, nuo kurių karvės neturi kur pasislėpti, nežmonišką karštį, užterštą vandenį melioraciniame griovy, prižėlusias nuodingas piktžoles ir t.t. Visus, bet ne save. O iš tikrųjų tik pats ūkininkas kaltas, jei be priežiūros paliktas gyvulys galą gauna. Viso to nebūtų, jei prie gyvulių nuolat būtų piemuo arba, kaip dar gražiai lietuviškai jis buvo vadinamas – kerdžius.
Dar vienas gyvojo ganymo privalumas tas, kad gyvuliai turi realų pasirinkimą, ką ėsti. Kuomet mes patys maitiname gyvulius pašaru, pririšame jį arba aptveriame tam tikroje teritorijoje, maisto pasirinkimo galimybė stipriai sumenksta, o juk mes nežinome, ko tam gyvuliui konkrečiu metu labiausiai reikia. Laisvai ganomi gyvuliai patys susiranda jiems labiausiai reikalingų augalų, todėl jiems niekada nestigs vitaminų ar mineralinių medžiagų, patys pasveiks nuo įvairių ligų ar atsikratys parazitų. Todėl gyvai ganomi gyvuliai yra tiek patys sveikesni, tiek sveikesnis jų pienas ar mėsa.
Sveikas ir natūralus maistas yra tik viena iš priežasčių, dėl kurių žmonės XXI amžiuje vis dažniau prisimena piemenavimą ir gyvąjį ganymą. Piemenavimas yra įaugęs į mūsų tautos kultūrą ir tarsi iš pasąmonės vis šaukia sugrįžti. Kiekvieną mėnesį yra bent po kelias šventes, kurios susijusios su senąja kaimo gyvensena, bet mes nešvenčiame jų, nes beveik nebeliko tos senosios gyvensenos.
Tik perskaitome kalendoriaus lapelyje daugeliui mums jau nebesuprantamus švenčių pavadinimus, kaip Blovieščiai, Jorė, Škaplierinė, Dagos ir t.t., nuplėšiame jį ir einame į prekybos centrą nusipirkti produktų, iš kurių jau nieko tikro, kuo maitinosi mūsų seneliai, nebeišeina pagaminti. Matydami tai kai kurie jauni žmonės ima nesitaikstyti su šiuo netikrumu, ieškoti laimės kitokiame gyvenime, siekia iš naujo atrasti tai, kuo tūkstančius metų gyveno mūsų protėviai.
Vieni iš tokių žmonių yra Egidijus Maciulevičius ir Ditė Volungevičiūtė, kurie išsižadėjo visų miestietiškų patogumų ir atsikraustė gyventi į Pajūrio regioninį parką. Čia jie gyvens atviroje pievoje, savo pasistatytoje jurtoje, kartu su savo ganomais gyvuliais – avimis, karvėmis, arkliais. Saugomą teritoriją jie pasirinko dėl to, kad būtent nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose šiuo metu yra didžiausias poreikis ganyti ir taip išsaugoti natūralias atviras buveines.
Yra paskaičiuota, kad dėl apleistų ir neganomų pievų Lietuvoje nyksta apie 200-300 augalų ir gyvūnų rūšių, o tai trečdalis Lietuvos raudonosios knygos. Kad šios rūšys neišnyktų yra rengiami gamtotvarkos projektai, kuriuose numatyta vertingąsias pievas šienauti ir ganyti, kad jos neužaugtų krūmais. Gamtotvarkos darbus parkuose įgyvendina specialiai tam pasamdyti rangovai, laimėję viešųjų pirkimų konkursus. Tačiau gamtai tai mažai pagelbės. Pasibaigs Europos Sąjungos pinigai, nebeliks kam rašyti bei įgyvendinti gamtotvarkos darbus ir viskas, kas buvo dirbtinai palaikoma, vėl gali išnykti.
Gamtai reikia gyvo žmogaus – piemens. Ir gyvo ganymo. Jei nebus žmonių, kuriems gyvuliai, o ne ES išmokos, bus vienintelis pragyvenimo šaltinis ir kuriuos jie patys nuolat prižiūrės, augins juos, gyvendami šalia jų, tai ir natūralių pievų ilgai neišsaugosime. Tikimės kad šios jaunos poros – E. Maciulevčiaus ir D. Volungevičiūtės – pėdomis paseks ir daugiau žmonių, kurie nori savo gyvenimą susieti su gamta bei jos išsaugojimu.
