Įsimylėjęs Klaipėdą, jūrą ir gyvenimą

Gegužės 24 d. 17 val. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka kviečia į vakarą, skirtą poeto keturvėjininko, pedagogo, aistringo buriuotojo Salio Šemerio 115-osioms gimimo metinėms. Renginyje kalbės literatūrologas dr. Marijus Šidlauskas, rašytojas Juozas Šikšnelis. Dainuos folkloro ansamblis „Kuršių ainiai“ (vad. Jolita ir Algirdas Vozgirdai). Prisiminimais dalinsis klaipėdiškiai, bičiuliai, artimieji. Bus pristatyta Sigučio Jačėno parengta dedikacija – kompaktinė plokštelė „Oi jūrės, burės…“, jau XXVII iš kolekcijos  „Lietuvių aktorių balsai“.

Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas) gimė 1898 m. gegužės 21 d. Vilkaviškyje. Autobiografijoje yra suskaičiavęs, kad pergyveno dvidešimt vieną valdžią ir penkis karus, jų tarpe du pasaulinius. Pirmieji kūriniai buvo atspausdinti 1914 m. juokų ir satyros laikraštyje „Garnys“ (slapyvardžiu Tadas Mardonius). Vėliau slapyvardžių turėjo daug, bet Salys  Šemerys – išliko visam gyvenimui. 1922 m. vasario 16 d. Kaune su K. Binkiu ir J. Petrėnu paskelbė lietuvių ekspresionistų manifestą „Keturių vėjų pranašas“. Po dvejų metų pasirodė S. Šemerio šešiolikos eilėraščių knygelė „Granata krūtinėj“, bene skandalingiausias debiutas mūsų poezijos istorijoje, sulaukęs „siautėjančios lietuvių literatūros kritikos audros“…

S. Šemerys – vienas iš buriavimo sporto Lietuvoje pradininkų. 1934 m. rudenį iš centrinės vaistinės provizoriaus Kazimiero Mažono nusipirko dvistiebę jachtą „Gulbė“, kurią pervadino į „Tegu“. Po remonto ir atnaujinimo darbų, 1935 m. gegužės 25 d., S. Šemerys įgyvendino seniai puoselėtą svajonę – išplaukė į jūrą. Tų pačių metų liepos 3 d. S. Šemerio „Tegu“ ir dar trys Klaipėdos jachtklubo jachtos „Vytis“, „Gintaras“, „Argus“ pirmą kartą atstovavo Lietuvą Baltijos šalių buriuotojų sąskrydyje Švedijos Gotlando saloje bei dalyvavo tarptautinėje regatoje Foriosundas (Farösund) – Ventspilis (Ventspils). Vėliau „Tegu“ daug plaukiojo po Kuršių marias, nusigavo iki Visbio, Stokholmo, Helsinko, aplankė kitus didesnius Baltijos uostus, dalyvavo regatose.

1939 m., po pažinties per skelbimą laikraštyje, S. Šemerys vedė 23 metais jaunesnę „Klaipėdos krašto aborigenę“, Leoniją Stakelytę iš Katyčių. Prisiminimuose Leonija Šmerauskienė apie 42 metus, nugyventus drauge su poetu, rašė: „Katras iš mūsų paskelbė, kad trokšta gyvenimo draugo, tegu lieka paslaptyje <…> Bendrame gyvenime stengėmės: 1) gerai vienas apie kitą galvoti, 2) maloniai, mandagiai vienas su kitu šnekėti, 3) didvyriškai vienas už kitą kovoti“.

1969 m. buvo išleista S. Šemerio poezijos rinktinė „Granata krūtinėj”. „Nors ir kuklutė, mažutė, vyras vis vien jos apimtimi ir apiforminimu buvo patenkintas“. Po knygos pasirodymo S. Šemerys nusiuntė į Vilnių, į Rašytojų sąjungą pareiškimą, kad priimtų jį į narius, bet atsakymo taip ir nesulaukė. Tvirtai laikydamasis paties surašytų „12 įsakymų sau“ (vienas iš jų – „Rašyti, kad ir nespausdina“), S. Šemerys niekada nepadėjo plunksnos – toliau eksperimentavo, tęsė jaunystėje pradėtą „kalbos inžinierystės“ darbą, gludino eilėraščių formą.

Iškili S. Šemerio figūra buvo įaugusi į Klaipėdos kultūros panoramą. Jis kėlė vertingas idėjas dėl miesto literatūrinio muziejaus įsteigimo, senųjų gatvių pavadinimų keitimo. Bibliotekoje, kurios kaimynystėje Šmerauskai gyveno, vykdavo jo kūrybos vakarai, o dabar saugomas rinkinys iš asmeninio archyvo, kurį po poeto mirties 1981 m. perdavė žmona Leonija Šmerauskienė. Vykdant testamente išreikštą valią, S. Šemerys palaidotas Karklės kapinaitėse ant jūros kranto. 1996 m. greta vyro atgulė ir poeto našlė. Pagerbiant pirmojo direktoriaus (nuo 1945 iki 1949 metų) atminimą 1998 m. Klaipėdos suaugusių gimnazijai suteiktas Salio Šemerio vardas.

Kadaise vadintas futuristu, save linkęs laikyti ekspresionistu, šiandieną S. Šemerys, pasak M. Šidlausko „suvokiamas jau kaip simbolinė literatūrinių neramumų figūra“, anot B. Railos „pagyrimo vertas užsispyrėlis“, P. Panavo prisiminimuose atgyjantis kaip nesenstantis  skeptikas ir eksperimentatorius, „įsimylėjęs savo miestą, jūrą ir gyvenimą“.