Sekmadienio sakmė. Linksmos pavasario atėjo dienos (daina)

Linksmos pavasario atėjo dienos,
Iš beržo tek sula kaip krišpols vienas.
Kad medžiai žaliuoja, lapeliai linguoja,
Grūšios ir slyvos žydi ukvatlyvos,
Tuo laiku tekėtie perstoja,
Kad žiedai klestėtie užstoja.

Paukšteliai visoki gied balsu mielu:
Vyturys ant oro lėkdams netyla,
Gegužės kukuoja, karveliai burkuoja,
Gieda lakštingala prieš gegužio galą,
Gražias giesmeles išguldydama,
Dieną naktį neperstodama.

Turėdams iš laiko balsą ingytą
Ūžavo tetervins anksti kas rytą,
Pempės lankose linksmos rodosi,
Gandrai ant lizdų porose vizda,
Sparnus ištiesdami plesnoja,
Kaklus lankstydami kleksnuoja.

Parlėkę iš pietžemio* linksmos blezdingos,
Po visas pastoges lenda kregždingos,
Zylelės cipsuoja, startelės žipcuoja,
Regėdams anais, laižos katinas,
Norėdamas prie savęs pritrauktie
Ir jų visas plunksnas nurautie.

Vanagai pažemėms lėkdami sklenda
Karveliams, gaidžiams nutvert už sprando.
Tas paukštis vagius, išskėtęs nagus,
Gniaužia kaip vašką, plunksnas nudrasko
Ir didžiai rėkiančius nutildo,
Savo gūžį mėsa pripildo.

Būdami tilvikai prie upės sklyra**
Užeit ant žemės palėkt nestyra.
Piepalos slanko, pypčioj po lanką,
Bile kur tupi, sau gieda kaltupis,
Norint iš vietos nežengdamas,
Tankiai typčioja pasilenkdamas.

Tutliai aržuoluose, klevuose tutna,
Išplėtę kuodelį ant galvos krutna,
O anie geniai, jauni ir seniai,
Po vuosius lenda, maitnastį randa,
Savo snapu medį kirsdami,
Aukštin iki kuone virsdami.

Upės ir upeliai ošdami teka,
Gervės, gulbės, žąsys iš pietžemio lekia,
Kielės kivikčiuoja, ant stogo vaikščioja,
Žvirbliai čiulbinėja, šen ten puldinėja,
Terp savęs maistą lesdami,
Ten savo paprotį vesdami.

O antys laukinės upėj būdamos,
Lankose kas dieną ten nežūdamos,
Ir narūnas graitas, visada kaip raitas,
In vandenį lenda, maitnastį randa
Kunkuolus savim maišydamas,
Teip vikriai pasielgdamas.

Griežlys parugėms lenda parpdamas,
Visokius nuo daikto žodžius tardamas.
Krapkos būryje laukia viduryje,
Pažemėms lenda, maitnastį randa,
Viena nuo kitos nuklysdamos,
Prilesa tikrai kuone plyšdamos.

Tupėdams ant šakos medyje špokas
Nebudintas rytan iš miego šoka.
Rasis, ir krokė miletai sakė,
Kad nors kartu linksmai tartu
Prigimtu balsu giesmę vestų,
Pabaigusi jau gal prilestų.

Naktimis jau drąsiai klykauja pelėda,
Kad jai dienos laike lekiotie gėda.
Ir šikšnotsparnis kaip koks juodvarnis
Vakaro čėse, kad jau nešviesu,
Pradeda savo sparnus judintie,
Ant lakstymo kitus budintie.

Slepias nuog paukštelių balta mečerka,
Lazdynuos, karklynuos krykštauja šarka.
O ir karaluks, mitras paukšteliuks,
Po aglynančius, po dilgynančius
Gieda balsu laibu kaip muzika,
Kad linksmas oras anam patiko.

Ilgas giesmininkas rėkauja strazdas,
Kol medžiuos žaliuose atsirand brazdas.
Gieda ir čižikai, ir tie nedykai,
Žaliuojant mato ir tur akvatą
Garsingą balsą jau išduotie,
Su kitais drauge pagiedotie.

Dagiliai, sniegenos, kad ir ne daikte,
Nenor savo giesmės gražiai pabaigtie.
Jau ir kikilis, paukštis netilęs,
Nelaukdams kitų, gieda prieš lytų,
Ateinantį orą apsako,
Kad iš debesių lytus teka.

Vėrumės čirkšdamos ing lapus lenda,
Tuo pačiu būdu sau daro pečlinda.
Čeklelės čėksmuoja, glušokai pakšnuoja,
Ant tos zobovos gatavs ir kovas
Prigimtą balsą išduotie,
Draugystoj paukštelių giedotie.

Plačiais nasrais gied garsiai parpalėlis,
Tamsiame laike nakties paukštelis.
Vaitoj apuokas, nedaugel mokąs,
Balsą išduoda, giesmę parodo
Kožname laike pavasario,
O labjausia tamsoj vakaro.

Klykius padangėms tyliai lekioja,
Su savo balsu tankiai klykčioja,
Tas lytaus lašo iš tikro prašo,
Kad žemyn lytų, leistų dėl kitų,
Ant žemės drėgnumą priduotų,
Visi kraštai linksmai žaliuotų.

Žvirbliai, susilėkę int aukštą obelį,
Sau pasilinksmintie tunte pavelija.
Katinas girdi, tur ant jų širdį,
Nori sugautie, jų paragautie,
Pasilenk ant žemės niurnėdamas,
Ant savo nelaimės murmėdamas.

Vištos ant lakstinyčios nesvietiškai
Šūkauja terp savęs kuone vokiškai.
Viena tarė: „vaz zakt“, antra – „ziben akt“***.
Gaidys sudraudė, būdamas drauge,
Visą pulką drąsiai subarė
Ir ing gūžtą dėtie suvarė.

Žąsys po šiaudynus lėtai vaikštinėja
Ir ant savęs plunksnas tankiai krapštinėja,
O vėl šiaudelius, smulkius spalelius
Aplinkui deda, perėt jau žada,
Iš tolo šaukia ant jų žąsinas,
Ing ląstas jau visas vadina.

Žuvelės vandenij skraido, vandravoja,
Žiemos laike save po ledu kavoja.
Vėžys pakrančiais drauge su ančia
Žvirgžduose lenda, maitnastį randa,
Norint ko didžiausia ragintų,
Su varu iš pakrantės varytų.

Varlės vandenyje tutnuoja balsu,
Draugystoj tardamos lengvu alasu,
O kartais kvarkia savo jomarke,
Graitai jos nustoj, kad gandras užsto
Ant jų, tenai vaikščiodamas,
Savo snapu jais rankiodamas.

Bitelės ing laukus lekia spingdamos,
Pagrįžta rudos jau pailsdamos,
O ir avilij anos netyli,
Daro ūžimą, sau linksminimą.
Išleidžia sau giedodamos,
Naują spietelį išduodamos.

Sparvos, aklės, vapsos birbdamos lekia,
Paskui galvijus bėgančius seka.
Žirgeliai sparnais patogiai margais
Lekioj ant klanų ir ant vandenų,
Linkčioja tankiai nutūpdami,
Ant krašto vandenų būdami.

Po pievas ir žoles žiogai šokinėja,
O žemės apačioj kurmiai rusinėja.
Nešioj skruzdėlės aglių šakeles,
Varnai ir vuodai nestovi dykai,
Susitelkę in juodą krūvą,
Aukštyn ir žemyn drauge griūva.

Po sienas ir stogus vorai tur tinklus,
O musėms užstato tankiausius vinklus.
Kad muses sutinka, gaudytie apninka,
Nežiūri, kad šaukia, tik ing tinklą traukia,
O kad nor anais gaudytie,
Pradeda siūlais kojas painiotie.

Žvėrys, meškos, vilkai turi linksmybę
Ir anas zuikelis savo greitybę.
Būdamas girioj, neilgai styra,
Tur džiaugsmą vienok, šunes nenuvok,
Kaip galėdamas savo sylomis
Pabėga nuog jų tankiai tylomis.

Pasikelia iš lizdo sau ažys kožnas,
Bėgiodams, pakšnodams žvėris pavožnas.
Kad ką pamato, kuprą pastato,
Kaklą suraukia, po savim traukia
Ing kamuolį save sulenkdamas,
O nuo daikto aštriai nudiegdamas.

Kiaunė ir voveris po medžius skraido,
Riešutų kevalus ant žemės laido.
Ir šermonėlis, mažas žvėrelis,
Kaip kulka šaudo, peleles gaudo,
Už nieką laikydams jų stroką,
Savotiškai anais pamoka.

Ant kalnų lapė bėgioj lodama,
Vuodega ing žemę savo tvodama.
Ak, ką ji darys, kad atranda žąsis –
Po laukus artus daro sau žertus.
Ing visas šalis blaškydama,
Nuog anų plūksnas draskydama.

Šunes apynojuos sau vietą gauna,
Kad musės kandžiot anų neliauna.
Jie nė nejaučia svečių ainančių,
Retai jau loja iš apynojų –
Džiaugias sau gavę pavėsį,
Sulindę mieg kaip padvėsę.
* Kitame variante tos pačios dainos (1874 m.) stovi: „Aprikos“.
** „klyra“.
*** Was sagt = ką sako, sieben acht = septyni aštuoni.

Užrašė Vincas Vaičaitis 1876 metais, Bartninkuose, Vilkaviškio r. Iš Ożkabalių dainos. Surinko D-ras J. Basanavičius. Shenandoah, Pa.: V. J. Stagaro spaustuvėje, 1902. T. 1.

Spausdinti