I. 4150 m
Pažemėje sienos įmirkusios ir tamsiai pilkos. Tą drėgmę jauti, vos įėjęs į mažutėlį kambarį. Šalta. Saulė nebešildo – turbūt sprogo, bakstelėjusi į vieną iš kalnyno viršūnių. Lėtai kvėpuoju neregėtai skystu oru. Pasitaisau lempelę, stirksančią ant griaužiančios vilnonės kepurės. Beveik visą kambario plotą užima dviguba lova. Tarp jos ir sienos įspraustos dvi išpampusios kuprinės, dvi poros po dulkėmis spalvą saugančių batų ir du geriamo, baseino skonį primenančio vandens buteliai.
Sluoksnis po sluoksnio neriuosi iš nemaloniai drėgnos aprangos. Nuoga ir pašiurpusi apgraibomis ieškau miegojimui atrinktų drabužių. Paskubomis įsirangau į miegmaišį ir drebančiais pirštais užčiuožiu užtrauktuką iki pat nosies. Nemenkas darbas. Širdis daužosi kaip pašėlus, o pulsas įsitaiso ausyje, kurią dengia miegmaišis ir kelia erzinantį šiugždesį su kiekvienu kraujo tvinksniu. Taip sunku dėl aukščio – į 4150 metrų, kuriuos pakilome, telpa apytiksliai 2139 mano tėčiai, sustatyti vienas kitam ant galvos.
Kurį laiką pagulėjus kūnas ima šilti, o įkyrus pulsas nurimsta iki ritmingo šnabždesio. Keltis teks prieš aušrą. Šis žinojimas įpareigoja kuo greičiau užmigti, bet minutės, regis, kaip tyčia, slenka lėčiau nei įprasta. Atrodo, kad čia ir joms sunkiau keliauti.
Kiek pagulėjusi begarsėje tamsoje, pripildytoje mano ausy aidinčio pulso, atsisėdu lovoje. Įsismelkęs šaltis ir prieš valandėlę taip šildžiusi arbata įsako nieko nelaukiant pėdinti į lauko tualetą. Užduotis tikrai nuožmi. Esu visiškai susipakavusi miegmaišio kokone. Lauke kyšo tik vėsus nosies galelis.
Po trupučiuką išlukštenu vieną ranką, ir pečius įkanda žvarba. Galvūgalyje susirandu prožektorių ir vėl užsimaukšlinusi jį ant kaktos apsidairau aplinkui. Tamsūs langai padengti mūsų iškvėpta rasa. Suprantu, kad kambarėlį jau šiek tiek pašildėme, o lauke laukia tikras speigas. Susikaupusi imuosi kone neįveikiamos užduoties – galutinai išsipakuoju iš guolio, spiriuosi į batus, viena ranka užsimetu pasitaikiusį šiltesnį rūbą, dideliais žingsniais perbėgu kambarį ir pro palaikiai sukaltas duris išvirstu į vėjais kiaurai smaigstantį lauką. Ryškus prožektoriaus spindulys stabdo ir rėmina aibę ore pakibusių, vos įžiūrimų vandens lašelių. Per akimirką apdulku drėgme ir pasisuku skubėti pusėn, kur žinau stovint medinę būdelę.
Tik žengtelėjus sustingstu. Ilgais papilvės gaurais šluodamas žemę ir skalambydamas pakaklės varpeliu visai čia pat pralinguoja stambus jakas. Žengęs porą žingsnių šonan sustoja ir įsmeigia susidomėjusį žvilgsnį į mane. Apmirštu. Tai nėra pirmas susitikimas su šiuo kalniečiu. Dieną visai netoliese matėme besiganančią gausią bandą, o pakeliui vieną tokį gaurių praėjome jausdami nuo tankaus kailio sklindančią šilumą. Bet dabar esu mieguista, virpanti ir visai nenoriu bendrauti su šia būtybe. Nejučia pasisuku ir įbedu akinančią šviesą tiesiai jam į tarpuragį. Mano nuostabai jakas pasimuisto ir tilindžiuodamas varpeliu pasileidžia tolyn.
Akimirką pastoviu ir pajudu iš paskos. Supratusi, kad šviesos spindulys yra mano veiksmingiausias ginklas, slenku per mažų pilkų nakvynės kambariukų apsuptą kiemą. Ir vėl sustoju. Čia pat suręsta erdvi jakų piemenų palapinė, o aplinkui ją ramiai vaikštinėja didžiulė banda. Kai kurie gyvuliai atsiskyrę geria kalnų upelio vandenį, kiti cimpinėja aplinkui, mindami takutį, kuriuo turiu eiti. Stoviu nejudėdama, ir negaliu atplėšti susižavėjusio žvilgsnio nuo tokių didžiulių sutvėrimų, gyvenančių tik ten, kur vėjai košia kiaurai, o skurdūs žolės ploteliai vargsta apsupti aštrių akmenynų ir ledynų. Dideliuose kalnuose – dideli gyventojai, o aš pasijuntu neįžiūrimai maža. Pradedu dairytis ir tuo pačiu šviesos spinduliu baidyti sunkiai risnojančius gyvulius. Taip prasisklaidau platų praėjimą. Pora jakų nekreipdami dėmesio visai čia pat gurkšnoja ledo tirpsmo upeliuką. Įsmunku į būdelę ir atsidūstu. Tą pat akimirką kažkas stipriai trenkiasi į duris ir mano širdis vėl nulekia į kulnus. Virpančiais pirštais išjungiu švieselę, kad nežibėtų pro netvarkingai sukaltų lentų plyšius. Bandau apraminti širdį, kuri šokinėja kaip išprotėjusi.
Į drėgną kambariuką su ramiai šalia mano išnaros miegančiu Mylimu parlekiu nepaisydama dusulio, visad užpuolančio, kai tokiame aukštyje bandai paskubėti. Nusimetu batus ir tirtėdama neriu atgal į jau atvėsusį kokoną. Smingu gilyn į kelias likusias miego valandas, bet prieš pat užmigdama dar porąsyk virpteliu nuo čia pat už lango suskambančio jako varpelio. Tąnakt tik mudu. Drėgname mažame kambarėlyje, šalia gurgždančių ledynų, šalia aštrių viršūnių. Tokie pat mažučiai taškeliai, kaip ir skambantys naktiniai jakai.
II. 4950 m
Pamažu temsta, o atkakliai mūsų kryptimi slinkęs pilkas debesėlis netikėtai praplyšta sniegu. Stovime ant akmenų vidury gurgenančios kalnų upelės. Vienas batas prisemtas ledinio vandens. Sukandusi dantis ryju kylantį graudumą, nes tokioje apgailėtinoje situacijoje nevalia net mintyse ištarti, kad viskas tikrai sumauta. Įsitempę abu su Mylimu akimis dėliojame nematomus žingsnius ant priešaky kyšančių akmenų. Vos prieš akimirką mano šuolis iki srovės vidurio baigėsi prastai, o antrojo bato aukoti nebesinori. Zy lazda pabaksnoja porą srauniausių vietų ir linktelėjęs, kad sekčiau paskui jį, ima strikinėti. Kietai sučiaupiu lūpas ir mėginu eiti iš paskos susispietusių uolienų takučiu. Pasiekiu paskutinį stabilų akmenį ir privalau liuoktelti per plačią, šniokščiančią sniego tirpsmo srovę. Nuo kranto ataidi padrąsinantys žodžiai, į akis sminga aštrios, prie pat galvos kabančio debesėlio malamos snaigės. Tiesiu virpančią koją ir purtau galvą. Per toli! Vėl įpulsiu.
Markstydamasi nuo baltos miglos matau, kaip dideli pažįstami batai kitame krante stojasi ant išsikišusio akmens ir ilgas Mylimo kūnas palinksta kiek įmanoma arčiau. Šoku griebdama už tvirtai ištiestos rankos. Kartu su manimi skriejantis vandens sklidinas batas sukliuksi ir mes abu nusileidžiame šalia Išgelbėtojo. Gilus atodūsis ir apsikabinimai snieguotoje migloje. Namo! O tiksliau į namutį, kiurksantį ant nebylaus stiklinio Tilicho ežero kranto.
Namutyje gyvena vienui vienas kalnietis. Tai ne nakvynės namai, o didžiausioje aukštybėje esantis arbatos namelis. Jis nėra pritaikytas pakeleiviams, bet pasiteiraujančių, ar būtų galima čia nusnūsti, karts nuo karto pasitaiko, tad šiąnakt pastoge dalysimės ne tik su šeimininku, bet ir su dviem išretėjusiame ore drąsiai žolės dūmą raitančiais italais.
Keliukui kylant, pėda už pėdos, pasikvėpuodami išskydusiu oru, ropščiamės į baisiausiai varginančias juokingo aukščio kalveles. Negalime patikėti, kad dangus taip persimainė. Sniego dulksnoje pėdiname ežero akies pakrante ir svarstome, kaip tokiame šaltyje iki paryčių išdžiovinsim įmirkusį batą, kaip ryt įveiksim Mesokanto perėją, jei ji bus apledėjusi, kaip išmiegosim tokiame aukštyje be tinkamos adaptacijos, kaip…
Garsiai nusitrypdami batus įvirstame į namutį. Vienas italas apsirgęs guli miegmaišyje. Kitas, pasisodinęs kalnietį, rodo jam neregėto pasaulio vaizdus per mažutį fotoaparato ekranėlį. Šalta kaip lauke, bet be vėjo. Ant taupiai naudojamo dujų baliono išpapsi po porciją tirštos sriubos. Vandens šnopšdami ir dusdami atsinešame patys iš kalnų ežeriuko. Daugiau nei šilto srėbalo niekam ir nesinori. Šiam aukštyje apetitas gerokai išblėsta, o gal prapuola nuo reto oro.
Visiems sugulus ant sustumdytų, plačiomis lovomis paverstų suoliukų, išjungiu pakaušyje styrančią lempelę ir greit neriuosi iš vienų drabužių, pakuojuosi į kitus, šiurpstu ir dūstu beskubėdama.
Tiek daug sluoksnių dar nesu vilkėjusi. Viską vainikuoja kalniečio buitimi dvelkiantis užklotas, kurį šeimininkas draugiškai duoda tiek man, tiek kitiems šios nakties svečiams. Užsikloju jį ant akylai užtaisyto miegmaišio ir bandau užmerkti akis. Įkyrus pulsas ir vėl įsitaiso ausyje. Ritmingas šnarėjimas neleidžia nutilti ir galvoje besistumdančioms mintims. Kiek neramu dėl vis rimstančio kvėpavimo, kuris bemiegant gali virsti paprasčiausiu dusimu.
Kai taip sunku, prisimenu dieną virš mūsų lovos regėtas lubas – muštas įmantriu audiniu, margintu raudonomis rožėmis, susipynusiomis širdimis ir šypseną keliančiais užrašais „Beautiful Floweres”, „Wonldful Life”. Kažkoks vietinis fabrikas prieš paleisdamas audinius gamybon patingėjo pasitikrinti žodžių rašybą anglų kalbos žodyne. Matyt, dėl šios priežasties dabar ilgiausi rietimai tepuošia retai žmonių užklystamo padangių namuko lubas.
Pajuntu, kad prispyrė reikalas ristis iš šilto patalo ir bėgti lauk ieškoti akmens, už kurio galėčiau pritūpti. Įsispiriu į milžiniškus Mylimo batus ir sunkiais žingsniais prabildu pro pakeliui miegančius vyrukus. Skubiai suku raktą ir neabejotinai triukšmingai išdundu lauk.
Suprantu, kad per kelias valandas čia atėjo žiema. Naktyje boluoja po baltu apklotu pasislėpęs suoliukas, akmenys ir kur ne kur apšerkšnijusios žolės kuokštai. Sniegas, dieną spindėjęs tik ant visai čia pat stūksančios Tilicho sienos, dabar švelniai nugulė viską aplinkui. Šis grožis gąsdina. Suprantu, kad galime likti įstrigę, be vilties ryt žygiuoti toliau.
Lėtai slenku už namuko. Be tykaus girgždėjimo po batais, negirdžiu nieko – tik stingdančią tylą. Manau, tokia ji gali būti tik gerokai palipus dangaus link. Įkvepiu vėsumos ir nustėru nuo čia pat pasigirdusio dundesio. Pasukusi galvą į dangų remiančią kalno sieną, išvystu sniego lavinos išjudintus ledo gabalus, virstančius į nemirksinčią ežero akį. Viskas vėl staiga nutyla, o aš negaliu patikėti, kad čia, spengiančioj kalnų tyloj, esu ta pati aš, užsiropšusi į padanges iš man įprasto miestų pasaulio.
Sunkiai kvėpuodama parskubu į namuką, vėl apgailėtinai triukšmingai įvirstu vidun, garsiai užrakinu duris, kuo skubiau milžiniškais batais parlapsiu iki lovos ir įsisluoksniavusi atgal į migį įbedu šaltą nosį į aptūlotą Mylimo pakaušį.
III. 4950 m – 5340 m – 4000 m
Siaurų akių, tamsaus gymio kalnietis beda pirštu į tolumoje dūluojančias juodas uolas. Ten perėja. Saulė laižo sniego lopus. Kelias pamažu atitirpsta. Didžioji diena. Iš debesų atgal į sotaus, tiršto oro pakalnę.
– Tik žiūrėkit ženklų, – sako nepalietiškai angliška kalba. – Pametę kelią nuklysit niekur nevedančiais takais. Tolyn į kalnus. Į niekur. Turit keliauti tol, kol kairėje ir vėl pasirodys Tilicho ežeras. Taip suprasit, kad einat teisingai. Palinksim kepurėmis ir skaromis apmuturiuotomis galvomis ir pėda už pėdos patraukiam į didįjį žygį. Kita nakvynė – pakalnėje. Belieka ją prieiti.
Kaip piešiami kalnai? Smailios viršūnės? Gilūs tarpekliai? Raižytas peizažas? Nė velnio. Po tos dienos vaizdas, iškylantis prisimenant ilgą kelionę penkių kilometrų aukštyje – tai bekraštė anglinė dykvietė. Lygi, neaprėpiama, gluminanti nesuvokiamais dydžiais, atstumais.
Esu bailus gyvūnėlis. Bijau aukščio, nestabilumo, rizikos. Taip ir nespėjau suvokti, kaip atsidūriau tame tuščiame, žmonių nemindomame padangių kelyje. Tikras nesusipratimas. Prieš iškeliaujant aš kiekvieną laisvesnį vakarą užsiėmiau fantazavimu ir pasakų apie milžinus rašymu, o Mylimas seilino pieštuką ir brėžė mūsų maršrutą Himalajuose. Mylimu pasitikiu. Taip ir tapau neįžiūrimu taškeliu, vos judančiu Mesokanto La perėjos link. O milžinų prirašyti puslapiai liko labai žemai, už tūkstančių kilometrų.
Nusileidę galėsime šypsotis, žemėlapyje pirštu braukdami į perėją rodantį užrašą „Danger. Hard to pass”. O dabar daug nemąstydami ropščiamės viršun, turbūt per patį vidurį tos frazės, tik realybėje.
Pirma perėja. Įvairiaspalvės maldų vėliavėlės vėjyje. Ilgas kelias iki antrosios.
Krypteli koja – nepatogus akmuo. Krypteli kita – smailus uolos gabalas. Po padais čeža į anglį panašūs trupiniai. Sniego lopinėlis. Skauda petį. Mylimo nugara. Krypteli koja. Atsilaisvinu kuprinės diržus. Perkeliu svorį ant kito peties. Ant klubų. Stabteliu. Kvėpuoju. Prieina Zy. Viskas gerai. Krypinėju. Šuoliukas. Sniegas. Užplaka širdis. Sustoju. Vėjas. Mylimas paima keletą daiktų. Viskas gerai. Užsisegu kuprinę. Vos maudžia petį. Perkeliu svorį ant klubų. Krypinėju. Užplaka širdis. Stabteliu. Baseino skonio vanduo. Į akmenis caksi kopimo lazdos. Vėjas. Atsiveria dar viena bekraštė dykuma.
Bet kairėje. Kairėje ežeras. Penkios valandos viduryje į niekur. Penkios valandos neįmanomo stiprumo vėjo, kuris kaip tyčia neįpučia nei kiek daugiau oro, kurio taip trūksta.
Penkios valandos tikėjimo, kad jau už šio gauburio pasirodys spalvingos maldos vėliavėlės, pranašaujančios kelio į niekur pabaigą ir kelio žemyn pradžią. Penkios valandos tylaus nusivylimo išvydus dar vieną bekraštę dykumą, su vos įžiūrimu takelio siūlu.
Su saule dangumi slenka laikas. Slenka mintys. Virš dar vienos atsivėrusios dykumos pakimba pilkas debesis. Taip žemai, kad tuoj į jį panirsime. Akys išsiplečia, o krūtinėje įsitaiso gumulas. Migla kalnuose. Jokių vėliavėlių, o diena jau persirito per vidurį. Po kelių valandų ims temti. Klaidžioti nebeturime laiko. Mesokanto la. Akys drėgnos nuo ką tik siaubinusio nerimo. Daugybė tirštoje debesies migloje plazdenančių spalvotų maldų ir ranka dažais užteptas užrašas. Čia pat – kelias žemyn.
Tik palengvėjimas neaplanko. Toliuose nematyti jokių žadėtų kaimelių. Nusileidimas toks status ir byrantis, kad virsdami ir risdamiesi su visu šlaitu čiuožiame žemyn.
Parkrentu. Stojuosi. Slystu. Parkrentu. Akmenys. Pakalnė. Skurdi pieva. Lyg daugiau oro. Miglos po truputį lieką užnugary. Nematomas kelias. Kelrodis švilptelėjimas. Ropštimasis viršun. Bildėjimas apačion. Liūtis. Vaivorykštė. Kelių skausmas. Apleistas tvartas. Jakų bandos. Jokių žmonių. Jokių kaimų.
Temsta.
Temsta.
Stoja visiška tamsa.
Mes pakalnėje. Naktį. Pirmą sykį tokie visiškai vieni. Mylimas karščiuoja. Statom palapinę. Šlapi rūbai. Laužom džiovintą mažutį sūrelį, įdėtą draugų prieš kelionę. Tobula vakarienė. Miegmaišis. Apsiginkluoju lazdomis ir atlenkiamu peliuku, nes mane šiąnakt puls snieginis leopardas ir laukinis jakas. Čia nėra žmonių.
Ryt pasieksim nemažą miestą. Ryt mėgausimės minkšta lova ir karštu saulės prišildytu dušu. Ryt matysim iš kalnų oro uosto kylančius lėktuvėlius. Bet šiąnakt. Šiąnakt mus supa tyloje besišnabždančių jakų bandos. Šiąnakt mintyse plyti bekraštė ką tik įveiktų kalnų dykynė. Ir šiąnakt dar nežinom, kas bus rytoj.
Kad būtų drąsiau, palieku plačiai atsegtą palapinę. Atsargiai tapenu iki krūmo. Nuo pakaušyje šviečiančios lempelės aplinkui tik dar tamsiau. Tūpdamasi raižau naktį šviesos spinduliu ir išgąstingai ieškau plėšrių tamsos būtybių akių. Žinau, net karščiuodamas Mylimas nusišypso. O aš manau, kad niekad negali būti tikra.
Palengvėjusi grįžtu į guolį. Vieną ranką padedu ant snaudžiančio Zy, kitą – ant visos krūvos manųjų ginklų.
Rytą, žinau, man į akis įdėmiai pažiūrės tas prie palapinės įsitaisęs jakas. Rytą aš būsiu jam dėkinga, kad kantriai pralaukė naktį. Nesibeldė. Saugojo.
