Didesni atlyginimai lituanistams už rašinių taisymą, privalomas raštingumo patikrinimas po 8-tos klasės, privalomas ikimokyklinis ugdymas socialinės rizikos šeimose gyvenantiems vaikams.
Tokias priemones, kovodama su mokinių neraštingumu, siūlo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Vis dėlto šie sumanymai gali likti tik popieriuje – tam nėra papildomų lėšų.
Trečiadienį mokinių neraštingumo klausimas svarstytas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. ŠMM vadovai ir specialistai atskleidė, ką planuoja daryti mažindami beraščių skaičių. Apie tai, kad neraštingumas tampa valstybine problema, prabilta po tai, kai 2010-2012 m. 30 proc. laikiusių valstybinį egzaminą už raštingumą gavo nulį balų. Vadinasi, trečdalis abiturientų 350 žodžių tekste padarė 20 ir daugiau klaidų.
ŠMM numato pradėti vykdyti funkcinio raštingumo patikrinimą po 8-tos klasės. Tai reiškia, kad po 8-tos klasės būtų tikrinamos moksleivių lietuvių kalbos žinios – aštuntokai rašytų, pavyzdžiui, diktantą. Siūloma pradinių kasių mokytojams ir lituanistams padidinti apmokėjimą už diktantų, atpasakojimų, rašinių, kūrybinių darbų tikrinimą. Šį klausimą lituanistų bendruomenė kėlė jau ne kartą.
Priemonių plane taip pat numatyta atnaujinti lietuvių kalbos pradinio ir pagrindinio ugdymo programas, kaimo mokyklas aprūpinti vaikų literatūra, skatinti tėvus skaityti kartu su vaikais.
Taip pat numatoma įvesti privalomą ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą socialinės rizikos šeimose gyvenantiems vaikams. Ministerija numato inicijuoti kalbą ir kultūrą stiprinančias akcijas – Nacionalinį diktantą, dailyraščio konkursą ir panašiai.
Situacija keisis, kai kalbos mokėjimas taps prestižo žyme
ŠMM specialistė, atsakinga už lietuvių kalbos ugdymo turinį, Nida Poderienė po posėdžio žurnalistams aiškino, kad prastėja visos visuomenės raštingumas – štai ir SMS žinutes rašome be lietuviškų rašmenų. Tuo metu mokyklose neigiamą įtaką darė ir testai, kuomet per pamokas reikia pažymėti, pavyzdžiui, teisingą arba klaidingą atsakymą.
Ministerija žada keisti lietuvių kalbos mokymo metodiką – daugiau dėmesio skirti rašto darbams.
„Atpasakojimai ugdo gebėjimą rišliai, nuosekliai kalbėti. Kai prašoma įrašyti praleistą raidę, tai vaikas stabteli ir pagalvoja – taip, čia reikia pasitikrinti. Kai jis rašo diktantą, rašo patį žodį. Diktantus vaikai visada rašė ir toliau rašys, bet daugiausia dėmesio kartu bus skiriama ir kūrybiniam rašiniui – kad jauni mokyklą baigę žmonės gebėtų savo idėjas pristatyti, argumentuoti, autentiškai kalbėti savo kalba“, – aiškino N. Poderienė.
Pasak jos, dabar didžiausias dėmesys bus skiriamas raštingumo stiprinimui pradinio ir pagrindinio ugdymo programose. Tam numatomas raštingumo patikrinimas po 8-tos klasės, kada vaikai baigia sisteminį lietuvių kalbos kursą. Taip pat atidžiai formuojamas literatūros turinys – kas būtų patrauklus vaikams, kad mokiniai norėtų skaityti.
N. Poderienė atkreipia dėmesį, kad į klaidas pro pirštus negali žiūrėti ir kitų dalykų mokytojai. „Jeigu tik lietuvių kalbos mokytojas rūpinsis lietuvių kalba, tai bus kova su vėjo malūnais. Priversti, kad dabar visi mokytojai pasiimtų raudonus tušinukus ir parkerius ir taisytų klaidas – šito negalėsime. Tiesiog, manau, nuo mūsų pačių požiūrio į kalbą priklauso – jei leidžiame per pamokas kalbėti žargonu, kalbos neišmokysime. Manau, situacija iš esmės keisis, kai kalbos mokėjimas taps prestižo, socialinio, kultūrinio išsilavinimo žyme“, – sakė ŠMM atstovė.
D.Pavalkis raštingumą mažins pagal Jėzaus Kristaus metodiką
Vis dėlto pristatyti planai gali likti tik popieriuje – švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis kol kas tam papildomų lėšų nežada.
„Programa bendra. Jeigu žiūrėsime, kas padarytą per praėjusią Seimo kadenciją, tai bendras finansavimas švietimui sumažintas nuo 5,6 proc. BVP iki 4,8 proc. Be to, kasmet dėl moksleivių ir studentų skaičiaus sumažėjimo iš švietimo biudžeto nuima dar apie 80 milijonų. Taip kad padaryti kažkokių reformų, jeigu nebus peržiūrėtas finansavimas, nemanau, galėsime. Galėsime plaukti taip, kaip dabar, bet nei radikalių pertvarkų, nei lietuvių kalbos pagerinimo, nei kažkokių naujų žingsnių, manau, negalėsime žengti“, – neslėpė D. Pavalkis.
Į DELFI klausimą, kam kurti planus, kurių įgyvendinimui nėra lėšų, D. Pavalkis atsakė cituodamas Evangeliją: „Čia jau nuo Jėzaus Kristaus – „Pirma buvo žodis, paskui buvo kūnas“. Esą pirma reikia įsivaizduoti, ką norima padaryti, o paskui žiūrėti, kaip tai padaryti.
N. Poderienė aiškino, kad rašant priemones negalvota, kiek tam prireiks pinigų: pasitelkus aukštąsias mokyklas, mokslo institutus, menininkus, tėvus bandyta rasti konkrečias priemones situacijai gerinti. Pasak specialistės, daug galima padaryti ir be pinigų.
prištampavo visokių pratybų (kurios brangiai pakainuoja) ,o jokios naudos . Mūsų ,tarybiniais laikais taisykles mokėdavom mintinai (jos būdavo geltoname fone išryškintos) ,tai buvo privaloma jau nuo pirmos klasės ,o dabartinius vadovėlius pavarčius ,iš viso neaišku kokią temą mokinasi ,turbūt ir todėl turime visiškai kitokią kartą.