J.Dirvonėnas. Apie mažėjimą ir stambėjimą arba „Būkime optimistai“

Išmokime „susitraukti“

Dabartiniu metu viešojoje erdvėje nuolat kartojama nauja tezė: „Gyvenome pakilimo ir plėtros laikotarpiu, dabar išmokime gyventi traukimosi ir mažėjimo laikotarpiu“. Taip mums bandoma įkalti į smegenis, kad stagnacija ir nuosmukis yra normali būsena. Esą viskas dabar mažėja: Lietuvos gyventojų skaičius, gimimų skaičius, gamybos apimtys ir t.t. Todėl nieko nepadarysi: REIKIA uždarinėti mokyklas, sveikatos priežiūros ir kultūros centrus ir t.t. Mažėja ministerijų, savivaldybių ir įvairių kitų viešojo sektoriaus institucijų finansavimas. Tokią taktiką neretai išsako ir privataus verslo atstovai: „Na ir kas, kad Vyriausybė nustatė didesnį minimalų atlyginimą? Apiforminsime darbininką 0,75 etato ir … problema išspręsta“. Na ir kas, kad šį pavasarį aktualiausia visuomenės diskusijų tema: „Reikia išvažiuoti iš Lietuvos. Čia jau nieko gero nebebus…“ Išvažiuoti ruošiasi jau ne pavieniai jauni viengungiai. Lagaminus kraunasi šeimos, bendruomenių dalys, dar likusių aktyvesnių socialinių sluoksnių grupės.

Bet dėl to tie, kuriems turėtų rūpėti, nėmaž nesijaudina. „Tegu važiuoja. O mes pasikviesime iš Rytų valstybių, Kinijos, Afrikos… Tie dirbs ir už mažesnę algą.“ Vienoje transporto kompanijoje vadovybės atstovas tiesiai tėškė: „Man nesvarbu, kokia beždžionė šoferio kabinoje sėdės. Svarbu, kad vairą sukinėtų.“

Tai gal jau artėjame prie „Lietuvos be lietuvių“? Juk patriotizmą tiek kai kurie valdantieji, tiek juos aptarnaujanti teisėsauga ir žiniasklaida jau apšaukė kaip didžiausią blogybę. Bet juk jau kažkur girdėta ta tezė apie Lietuvą be lietuvių? Dar gyvi tie, kurie ją iš „didžiojo viršininko“ įgaliotinio lūpų išgirdo.

Apie stambiuosius ir darnią plėtrą

Mums ir tiesiogiai, ir netiesiogiai teigiama, kad kai kas net kyla. Pavyzdžiui, kai kurių kompanijų pelnai, formalusis darbo užmokestis (tiesa, pripažįstant, kad realusis vis tiek krinta), yra net laisvų darbo vietų, tik darbuotojų vis sunkiau rasti. Net mistinis BVP auga, eksporto apimtys didėja. Na ir kas, kad eksportuojame žaliavas, o ne gatavus produktus, už kuriuos žymiai didesnį pelną gautume. Juk kai labai nori parodyti, kad nėra dėl ko jaudintis, gali ir vidurkiais pažongliruoti: sudėjai kokios nors „Maximos“ savininko ir jo „vieno iksiuko“ pardavėjos gaunamas pajamas ir gali ramiausiai aiškinti, kad jie abu – milijonieriai.

Dabar, kai imama kalbėti apie bet kokią statybą, kelio ar pastato rekonstrukciją, tai tūkstančiais jau niekas neskaičiuoja. Tik milijonais, šimtais milijonų. Susumavęs Vilniaus ir Šiaulių apskričių rodiklius jau gali postringauti, kad nieko tragiško nėra, nes vidurkis – visai neblogas. Štai kiek naujų statybų Vilniuje, štai koks transporto judėjimas, kad net jo kamščiai tik naktį sumažėja. Naujus vaikų darželius reikia statyti, taksi paslaugas plėsti. Taigi, kylame. O „provincija“, girdi, visada ir liks tik provincija. Taip esą nuo amžių buvo, ir taip turi būti. O kaip dėl tos „darnios subalansuotos regioninės plėtros“? Jums atsakys, kad juk reikia ir tokiomis moderniomis frazėmis partijų bei naujų Vyriausybių programas papuošti. Nei popierius, nei kompiuterio ekranas dėl to neraudonuoja.

Dabar tik stambūs ir labai stambūs „projektai“ madoje. Barclays, Hitachi, Chevron… Apie smulkaus ir vidutinio verslo programas užtenka tik šventinių renginių oficialiose kalbose paminėti. Taip sakant, matote, ir jūsų nepamiršome („apie viską pagalvota“). Per nepilnus vienerius metus žlugo du nemaži bankai. Kažkur išgaravo milijardai, kažkam į „bobutės sąskaitą“ nubyrėjo gražūs keli šimtai milijonų. Nesijaudinkite, juk yra indėlių draudimo fondas, todėl dalį nuostolių tikrai atlygins. Iš kokių lėšų? Iš jūsų pačių, žinoma. Iš biudžeto tuos fondus paremsime. Auditoriai kruopščiai dirbo, ataskaitas reguliariai rašė, nieko blogo neaptiko. Kaip toje pasakėčioje apie zoologijos sodo lankytoją, kuris museles ir drugelius matė, o dramblio … nepastebėjo. Kokia smulkmena, juk būna nenumatytų aplinkybių, niekas dėl to nekaltas… O jei ir rastų tą kaltininką, tai savaime aišku, kad pradangintų milijardų jo kišenėse nebebus. Prakiuro kišenės, milijardai byrėjo ir išbyrėjo. Visiems pasitaiko, nes dabar – GLOBALIZACIJA. Štai net ir Volstryte (angl. Wall Street) dar didesnių skandalų buvo.

Senovės Rusijoje sakydavo: „Pavogsi vištą – pasodins į kalėjimą, pavogsi geležinkelį – padarys  ministru.“ Ateitį turi tik stambiausi agrokoncernai, o tuos šeimos ūkius, turinčius po 15-20 ha, netrukus visai „sukonsoliduosime“, kad po kojų koncernams nesimaišytų. Tradicijos? Kokios čia dar gali būti šeimos ūkininkų tradicijos? Seniena, atgyvena… Kas čia dar apie kažkokią kaimo plėtrą, jo etnografinį paveldą svajoja? Nereikia jokios kaimo socioekonominės plėtros, jokio smulkaus neagrarinio verslo. Reikia didžiulių tuščių laukų, kur galinga technika tarsi autostradomis lakstytų. Dar kažkoks ąžuolas, kažkam primenantis Tėviškę, viduryje lauko stovi. Nupjaut, nes „džandyrui“ (angl. John Deere) ir „njuholandui“ (angl. New Holland) tik trukdo. Sentimentai kažkokie, inovacijų nesupranta…

Na ir kas, kad vien per pastarąjį dešimtmetį tūkstantis mokyklų Lietuvoje „optimizuota“ (čia toks naujas žodis, kuris daug gražiau skamba negu uždaryti ar sunaikinti). Na ir kas, kad ta „optimizacija“ skaudžiausiai smogė kaimiškosioms vietovėms, nedideliems miesteliams, net atokesnių rajonų centrams. Sako, mažai mokinių buvo likę. Kas dabar išsiaiškins, kodėl po to mokinių skaičius dar labiau sumažėjo.

Keistas daiktas tas šešėlis

Valdžios veikėjų įgaliotiniai skelbia karą šešėliniam verslui. Žodžio kišenėje neieškanti buvusioji ministrė net milijardą iš to šešėlio ištraukti žadėjo. Štai vienas žmogelis turguje pardavinėjo savo darbdavio iš Lenkijos atvežtą „lietuvišką“ kiaulieną, kitas – „lietuviškus“ batonus iš Turkijos. Dabar viskas pasikeitė: prie kiekvieno pardavėjo kasos aparatas stovi, kvitukus turėtų spausdinti. Žodžiu, tvarka jau yra, nors ir ne žaviojo lakūno įvesta. Taigi turguose jokių šešėlių nebeliko. Tik kažkodėl daugiau šviesos irgi neatsirado. Tikriausiai padangė apsiniaukė, todėl ir didžiuosius šešėlius sunku pamatyti.

„Tvarka yra tvarka, seniai taip turėjo būti“, – sako valdžios įgaliotiniai. Bet štai jums suskaudo dantuką. Eilė valdiškoje poliklinikoje – keliems mėnesiams užpildyta. Ką darysi, sukate pas privatų dantistą (oi, atsiprašau, odontologą). Šis pasižiūri į jūsų kepurę, paltą, batus, o paskui – jau ir į burną, kur tas nevidonas vis labiau maudžia. Jokių eilių laukti nereikėjo. Darbas atliktas ir kaina pasakyta. Nepasiderėsi. Įkainių irgi nepaklausi. Tiesa, teko kartą pamatyti, kaip jauna energinga pacientė, išgirdusi sumą, kuria įvertinta jai jau suteikta paslauga, dalykiškai pareiškė: „Prašyčiau kvitą. Yra nurodymas, kad dalį kainos man gali kompensuoti Ligonių kasos…“ Kad jūs būtumėte matę, kaip sureagavo daktaras. Ilgai ieškojo kažkokios kvitų knygelės, vargais negalais ją rado, drebančiomis iš nuostabos rankomis užpildė lapelį. Ištiesdamas pacientei labai draugiškai tik akimis patarė, kad galima pasirinkti tokias paslaugas ir pas kitus specialistus. Be žodžių buvo pasakyta: „Panele, būtų geriau, kad čia daugiau kojos nebekeltumėte. O tai dar adata gali ne ten pataikyti. Iš susijaudinimo, taip sakant…“ Panelė ir be žodžių suprato. Bet čia turbūt – ne šešėlis? Bent jau nė iš vieno finansų ministro ar ministrės apie tai negirdėjau. Tik Vytenis Andriukaitis kažką užsiminė, bet jį, sako, tuoj atleis.

Post scriptum

Labai ir nelabai mokyti ekspertai tvirtina, kad 2050 metais Lietuva bus dar mažesnė. Visi, kurie čia dar bus, taps labai tolerantiškais. O kas nesupras, ką tai reiškia, policija paaiškins. Stambiomis pajėgomis, taip sakant. Stambesnėmis, negu „anais laikais“. Valdžia nurodys, kur ir kada galima valstybines ir tautos šventes švęsti, kokiomis gatvėmis žygiuoti, kokius šūkius skanduoti, kokius portretus nešti. Oi, pamiršau pasakyti, kad tautos švenčių tikrai nebebus. Juk jau seniai nebėra tautybės įrašo jūsų asmens dokumentuose, tai apie kokį tautiškumą dar galima kalbėti. Nepatenkintų nebus. Visi būsime optimistai. Bus ir labai stambių dalykų, ir smulkmenų. Tačiau apie juos – kitą kartą.

Spausdinti