Kovo 1 d. eidamas 72-uosius metus po sunkios ligos mirė ilgametis Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Panevėžio bendrijos pirmininkas Vidas Mažukna.
Vidą Mažukną Lietuvos tautodailininkai pažinojo kaip kūrybingą asmenybę, puikų organizatorių, tiesaus žodžio žmogų, nuoširdų bičiulį.
Laisvos ir nerimastingos dvasios Vidas jaunystėje plaukiojo jūromis ir vandenynais, boksavosi, žaidė futbolą, piešė. Didžiąją savo gyvenimo dalį Vidas paskyrė lietuvių tautodailei. Paskatintas bičiulio medžio drožėjo Vytauto Ulevičiaus, po tarnybos tarybinėje armijoje pradėjo dirbti Panevėžio suvenyrų įmonėje „Tulpė“, įgudo drožinėti, vėliau susidomėjo keramika. 1980 m. Vidas Mažukna tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, aktyviai dalyvavo medžio drožėjų pleneruose Plateliuose, Juodkrantėje. 1993 m. Vidas Mažukna buvo išrinktas LTS Panevėžio bendrijos pirmininku ir atsidavusiai ėjo šias pareigas 20 metų – iki pat mirties. Jau sunkiai sirgdamas dar šių metų sausį važinėjo po mokyklas, mokė vaikus vertinti rankų darbą, ugdyti savyje prigimtinį kūrybingumą. Vidas turėjo įgimtą organizatoriaus talentą, mėgo sakyti: „Kas nemoka dirbti, tas vadovauja“.
V.Mažukna ypač rūpinosi Panevėžio krašto tautodailininkais: kasmet apvažiuodavo Anykščių, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės rajonų liaudies meistrus, atrinkdavo geriausius darbus kasmetinei krašto tautodailininkų parodai, pačius geriausius pristatydavo „Aukso vainiko“ nominacijai; medžio drožėjams rengdavo stovyklas Pasvalyje, Krekenavoje, tapytojams – kūrybines stovyklas Palūšėje. Jo pastangomis buvo išleisti du LTS leidinio „Tautodailės metraštis“ numeriai (Nr. 3 1999, Nr. 4-5 2000), skirti Aukštaitijos tautodailininkams. Nuo 2003 m. V.Mažukna atstovavo savo krašto tautodailininkams Aukštaitijos regioninėje etninės kultūros globos taryboje. 2009 m. Už Panevėžio krašto tautodailininkų pristatymą dainų šventėje „Amžių sutartinė“ apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento padėka. 2011-aisiais išrinktas Metų panevėžiečiu.
Nuolatinio džiugesio, geros nuotaikos Vidas sėmėsi iš gamtos. Be galo ją mylėjo – prie savo namų pasodino daug medžių, sakė: „Čia oš mano miškas“; aistringai mėgo povandeninę žūklę. Jį taip viliojo povandeninis pasaulis, kad nardydavo net ir žiemą. Kasmet vasarojo prie Alnio ežero, bičiuliams yra prasitaręs, kad jo pelenus išbarstytų viršum Alnio Labanoro girioje.
Kad ir spaudžiamas sunkių ligų (daugiau kaip 20 metų jis sirgo sudėtinga kraujo liga), Vidas neprarado noro gyventi, džiaugtis smulkmenomis, juokauti. Jis nuolat buvo apsuptas bičiulių, negailėdamas dalino save kitiems, buvo mylimas žmonių ir pats juos be galo mylėjo. Pažinojusieji Vidą Mažukną jį prisimins kaip nesavanaudišką, sąžiningą, šiltą ir ypač draugišką žmogų.
Likimas gražiai sudėliojo, kad Panevėžio krašto tautodailininkų vadovas Anapilin iškeliavo per visų amatininkų dangiškojo globėjo Šv. Kazimiero šventines dienas.
Tebūna lengva jam gimtoji žemė!
