K.Garšva. Valstybės kalbos politika pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, sutartis, Seimo nario priesaiką ir valstybės bei piliečių interesus

Visos gretimos valstybės – Rusija, Vokietija, Lenkija, valdžiusios etninę Lietuvą ar jos dalis, platino savo kalbą, kultūrą ir stengėsi lietuvius asimiliuoti. 1918 m. atsikūrusi Lenkija taip pat neketino atsisakyti pretenzijų į istorinę Lietuvą ar bent jau į labiausiai nutautintą rytinę jos dalį. Todėl Lenkijos vyriausybė rengėsi perimti visos Lietuvos teritorijos administravimą (1). Tokių požymių esama ir dabar: lenko korta, ultimatumai dėl tautinių mažumų padėties, dalinis Vilniaus, Šalčininkų rajonų finansavimas ir valdymas per Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA). Siekdama išsaugoti savo tautą, kalbą ir kultūrą Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. atsisakė dalies rytinių istorinių Lietuvos žemių ir atkūrė Lietuvos Respubliką etninėse lietuvių žemėse. Jų pietrytinis pakraštys dėl okupacijų ir lietuvybei nepalankių sąlygų vėl iš dalies nutautėjo.

Lietuvos Respublikos vietovių pavadinimai

Lietuvos vietovių (gyvenamųjų vietų, vandenvardžių) pavadinimų rašybos kláusimai seniai yra išspręsti ir diskutuoti dėl jų nėra jokio pagrindo. Vietovardžiai norminti trimis laikotarpiais, bet į autentiškų etninių lietuvių žemių vietovių pavadinimus nebuvo kėsinamasi ir jie nebuvo keičiami, tik pagarbiai pagarsiui iš tarmės atstatomi į bendrinę kalbą. Jau 1904 m. „Dirvoje-Žinyne“ išėjo 53 puslapių rašytojo Vaižganto sudarytas Lietuvos geografinių vardų sąrašas. Jis smarkiai papildytas 1925 m. Kaune išleistoje knygoje „Lietuvos apgyventos vietos“. Po karo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkai suredagavo tris stambias vietovių pavadinimų knygas, kurias patvirtino ir tuometinės LTSR AT prezidiumas: išspausdintas „Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas“ (1949), „Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas“ (1959) ir „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas“ (d. 1, 1974; d. 2, 1976). Lietuvių kalbos ir literatūros instituto specialistai, vadovaujami žymiausio onomasto Aleksandro Vanago, patikrino ir patikslino gyvenamųjų vietų vardus, juos sukirčiavo ir nurodė kirčiuotes. Šiuo žinynu remiamasi ir dabar.

Atkurtoje Lietuvos Respublikoje išspausdinta daug vietovardžių sąrašų, išėjo „Vietovardžių žodynas“ (2002), patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, leidžiamas kapitalinis visų „Lietuvos vietovardžių žodynas“ (2008 m. išėjo 1 tomas). Kaip ir visõs valstybės, Rytų Lietuvos autentiški vietovardžiai taip pat seniai nustatyti, valstybės patvirtinti ir visuotinai vartojami gausioje pasaulio literatūroje, enciklopedijose, žemėlapiuose.

Pietryčių Lietuvai 1939 m. grįžus Tėvynei, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, susitarusi su Švietimo ministerija, šios srities vietovardžių tvarkymo reikalus pavedė Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyriui. Dvylika mokslininkų lankėsi káimuose, apklausė seniausius vietinius žmones ir iš gyvosios kalbos nustatė jų vartojamas autentiškas vietovardžių formas. Jos pateiktos leidinyje „Vilniaus srities vietovardžiai“ (1940, 1945).

Lietuvos vietovardžiai – didžiulis mūsų tautos, kalbos, kultūros ir valstybės turtas, svarbi indoeuropiečių vardyno dalis, traukianti ir pasaulio mokslininkų dėmesį. Mūsų vandenvardžiai gali turėti iki kelių tūkstančių metų amžiaus, gyvenviečių vardai – iki tūkstančio metų, kiti vietų (kalnų, miškų, laukų ir t. t.) vardai – iki pusės tūkstančio metų. Tai yra mūsų žemės istorinis, kultūrinis palikimas, kalbantis vietų vardais ir liudijantis apie tuo metu gyvavusią etninę kultūrą.

Lietuvos valstybė ilgai buvo okupuota, rusinama, vokietinama ir lenkinama, todėl žymusis kalbininkas Kazimieras Būga (1879–1924) sakė: „Lietuvos vietų vardai – nelaimingiausias viso pasaulio „sutvėrimas“. Vokiečiai ir lenkai jį niokojo, o sovietai nebedrįso liesti, gavę paaiškinimą, „kad tai lietuviams primintų carinę priespaudą“ (2).

Tikimės, kad ir Lietuvos Respublikos Seimo nariai, prisiekę gerbti ir vykdyti Lietuvos Konstituciją, įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei, mūsų vardyno taip pat nenuskriaus.

Už Lietuvos vardyno tvarkymo strategiją ir taktiką atsakingas Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyrius, Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Jeigu lietuvių etninių žemių autentiški vietovardžiai vėl būtų slavinami, tai reikštų, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje nebegalioja jos Konstitucijos 14 straipsnis, Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnis, numatantis, kad valstybėje vietovardžiai rašomi valstybine kalba, t. y. reikštų, kad Lietuva nebevaldo savo teritorijos. Taip yra Mažojoje Lietuvoje, kur Ragainė (vok. Ragnit) pakeista į Nemaną, Tilžė (vok. Tilsit) – į Sovietską, o Kristijono Donelaičio Tolminkiemis (vok. Tollmingkehmen) dabar vadinasi Čistyje Prudy.

Baltarusijoje, Lenkijoje etninių lietuvių žemių autentiški lietuviški vietovardžiai iškraipomi mažiau: Breslaujà gudiškai rašoma Braslau, Gardinas – Hrodna, Lentupis – Lyntupy;Ašvinis lenkiškai oficialiai rašomas Oświn, Degučiai – Deguci, Žydkiemis – Źytkiejmy (šie vietovardžiai iš Mažosios Lietuvos pietinės dalies), Ožkiniai – Oszkinie, Seinai – Sejny, Suvalkai – Suwałki, Šlynakiemis – Szlinokiemie, Vilkapėdžiai – Wilkopędzie ir t. t. (3) Būtų ne tik keista, jeigu okupacinių laikotarpių tokias pat iškraipytas, neautentiškas vietovardžių formas kas nors panorėtų rašyti Vilniuje (Antakalnis – Antokol, Baltupiai – Boltupie, Paneriai – Ponary ir t. t.), Eišiškių seniūnijoje(Balandžiai – Bołondzie, Buivydai – Bujwidy, Dailidės – Dojlidy, Dainava – Dajnowa, Gudakampis – Gudakompie, Kiaulėkai – Kiewlaki, Laukininkai – Łowkieniki, Musiakalnis – Musiakolnie, Žemaitėliai – Źemojtele ir t. t.), Nemenčinės apylinkėse (Aukštuolė – Auksztoly, Ąžuolinė – Užalino, Blusinė – Błusino, Darželiai – Dorźele, Jaučiavariai – Jawciewory, Juodagrybiškės – Jedogrybiszki, Kalnabridžiai – Kielnobrydzie, Kiaulamedžiai – Kiewlomiedzie, Miškinėliai – Miszkinele, Noraginė – Naragina, Pašulniškės – Posulniszki, Rudausiai – Rodowsie, Santaka – Santoka, Siurblė – Siurbla, Skersabaliai – Skiersobole, Šeškučiai – Szaszkucie, Vilkaraisčiai – Wilkorojście, Vyžukalnis – Wiźukalnia ir t. t.).

Vietovardžius visur priimta teikti autentiškus ir pagal vienodus standartus. Išvedžiojimai, esą sąvoka „viešieji užrašai“ įstatymuose neatskleista, yra antikonstituciniai ir visiškai nepagrįsti.

Lietuvos Respublika nereikalauja lietuviškai (autentiškai) rašyti maždaug 1000 vietovardžių, kurie yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje – Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje ir Suvalkų krašte (dabar daugiausia Palenkės ir Varmijos Mozūrų vaivadijose): Graužiai rašomi Grauże, Lovuočiai – Łowocie, Pakamšai – Pokomsze, Pilypavas – Filipów, Seina – Marycha, Smalėnai – Smolany, Šaltėnai – Szołtany, Vižainis – Wiźajny, Baislaukiai – Bezławki, Barštynas – Bartoszyce, Benkaimis – Banie Mazurskie, Karvingis – Karwiny, Lankakaimis – Łankiejmy, Maišiakukis – Pienięzno, Maltainiai – Mołtojny, Šareikiai – Szarejki, Tulkynai – Tołkowiec, Tołkiny, Varnagyčiai – Klembów ir t. t. Skleidžiama neteisinga informacija, esą lietuviški vietovardžiai ir pavardės Lenkijoje rašomi lietuviškai; iš tikrųjų gyvenamųjų vietų vardų lietuviškai greta sulenkintos formos užrašyta tik apie 3 proc. (Punsko valsčiuje). Lenkija, pažeisdama abiejų valstybių sutartį, reikalauja sulenkinti etninių lietuvių žemių autentiškus lietuviškus vietovardžius ir pačioje Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. vietovardžius, kuriuos dar 1939 m. nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta kalbininkų komisija (4) ir kuriuos iš naujo patvirtino VLKK.

Lietuvos Respublikos piliečių vardų, pavardžių rašyba asmens dokumentuose

Visos Lietuvos piliečių iki 1940 m. buvusios pavardės prieš 28 metus pradėtos skelbti „Lietuvių pavardžių žodyne“ (t. 1, 1985; t. 2, 1989) ir dėl to nekelta jokių diskusijų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime nurodė, kad valstybinė kalba yra konstitucinė vertybė, kuri „saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą“. Įrašai Lietuvos Respublikos piliečių oficialiuose dokumentuose, nepriklausomai nuo asmenų tautybės ir kitų požymių, privalo būti rašomi lietuviškais rašmenimis – priešingu atveju „būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybės įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas“ (5) Šie teiginiai tinka visai vardyno rašybai visuose lietuviškuose tekstuose, nes ir periodinė spauda, knygos, reklama, vardai ir pavardės, vietovardžiai, kiti viešieji užrašai yra viešojo valstybės gyvenimo sritys. Lietuvos lenkų pavardės, laikantis sutarties, tradiciškai rašomos pagal skambesį ir nelietuvinamos – nepridedamos lietuviškos priesagos, nekeičiami balsiai ir t. t. Bet vis tiek dėl to keliamas didžiausias triukšmas, reikalaujama Lietuvoje įvesti ir Lenkijos abėcėlę su aštuoniomis papildomomis raidėmis (o ne vieną w). Pavardes, vardus rašant visais lotyniško pagrindo raidynais, lietuvių kalbai prisidėtų apie 130 raidžių (su visais diakritikais) ir tai sukeltų didžiausią valstybinės kalbos sumaištį, nes žinomos raidės (32) tame raidyne nesudarytų ir 20 proc. Taigi diskutuojama ne apie lenkų pavardžių rašybą, o apie valstybinės lietuvių kalbos rašybą, kurią keisti triskart uždraudė Konstitucinis Teismas.

Neturime duomenų, kad Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose iki okupacijos vardai ir pavardės būtų buvę rašomi kitų valstybių abėcėlėmis. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos tautinių mažumų komisaras nurodė, kad dėl lenkų pavardžių rašymo turi apsispręsti pati Lietuva. Konstituciją gali keisti visõs tautos referendumas, o ne kurio nors valdininko pažadai ar norai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Mentzen prieš Latviją, bylos Nr. 46726/99) jau atmetė pretenzijas dėl pavardės Mentzen rašytinės formos pakeitimo į Mencena pagal Latvijoje galiojančias Vardų ir pavardžių rašymo ir nustatymo dokumentuose taisykles, kurios reikalauja, kad visos Latvijos pavardės ir vardai būtų perrašomi pagal latvių kalbos rašybos taisykles kuo tiksliau atkuriant tarimą originalo kalba. Pabrėžta, kad žmonių vardai ir pavardės priklauso visiškai skirtingai kategorijai negu prekių ženklai ar įmonių vardai ir yra reguliuojami pagal kitas taisykles. Pavardę vartoja ne tik ją turintis asmuo, bet ir visuomenė, todėl pavardės turi būti reguliuojamos daugumos žmonių patogumui. Latvija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur gali būti garantuotas latvių kalbos, taigi ir latvių tautos, egzistavimas ir vystymasis. Latvių kalbos draudimas ar apribojimas savo valstybės teritorijoje laikytinas pavojumi demokratinei valstybės santvarkai. Veiksmai, pareiškėjos pavadinti „kišimusi į jos asmeninį gyvenimą“, turėjo teisėtą tikslą apginti kitų Latvijos gyventojų téisę laisvai vartoti savo kalbą visoje valstybės teritorijoje, t. y. apginti demokratinę šalies santvarką.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, turintis Konstitucinio Teismo statusą, neabejoja, kad rašytinė pavardės forma dokumentuose tiesiogiai veikia kitas kalbos vartojimo sritis, nes jos glaudžiai susijusios. Jeigu dokumentuose būtų leidžiama rašyti tik originaliąją rašytinę užsienietiškų pavardžių formą, ji vis labiau plistų įvairiuose tekstuose. Tai sukeltų rimtą grėsmę valstybinės kalbos kokybei ir jos kaip vientisos sistemos funkcionavimui. Žala valstybinei kalbai, kurią padarytų nelietuviškų pavardžių rašymas kitõs kalbos abėcėle, smarkiai nusveria įmanomus nepatogumus, kuriuos galėtų patirti kasdieniame gyvenime asmuo su pasu, kuriame jo pavardė perrašyta pagal valstybinės latvių kalbos tradicijas ir taisykles. Pavardės perraša (transkripcija) nėra jos vertimas į latvių kalbą, o tik pritaikymas prie gramatinių valstybinės kalbos ypatybių. Visos tos pastabos galioja ir lietuvių kalbai.

Pažeidžiant Lietuvos ir Lenkijos sutarties 14 straipsnį daugelio Lenkijos lietuvių vardai ir pavardės rašomi ne pagal skambesį, o sulenkinti ir smarkiai pakeisti, su lenkiškomis priesagomis, be giminės skirtumų ir t. t.: Birgelis, Birgelienė rašomi vienodai – Birgel, Malinauskas – Malinowski, Vitkauskas – Witkowski, Valinčius – Wołyniec, Zakarauskas – Zakrewski, Vaicekauskienė – Wojciechowska ir t. t. Teoriškai labai sunkiomis ir nepatogiomis sąlygomis Lenkijos pase leidžiama rašyti ir autentiškai, bet tokie dokumentai negalioja bankuose, registruose ir kitur, todėl dokumentus su lietuviška pavardės forma turi tik 0,2 proc. lietuviškai kalbančių lietuvių, gyvenančių savo etninėse žemėse. Visų jų pavardės surašytos ir aptartos akad. Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“ (2010).

Lietuvos Respublikos gatvių pavadinimų rašyba

Daugelyje pasaulio valstybių (Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Kanadoje ir kitur) gatvių pavadinimai, kaip ir vietovardžiai, pavardės, rašomi tik valstybine kalba ir be jokių papildomų raidžių. Šalčininkų r. vadovai panoro pavyzdį imti iš Sovietų Sąjungos, kuri Lietuvoje gatvių pavadinimus rašė lietuviškai ir rusiškai (ne lenkiškai), nes valstybė tada buvo 15 respublikų darinys ir rusų kalba buvo paskelbta jų bendravimo priemone.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. pagrįstai nurodė: dvigubi gatvių pavadinimai, greta valstybinės kalbos rašant ir ne lietuvių kalba, yra téisiškai nepagrįsti ir pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnį, Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių 2 punkto ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių 18 ir 29 punktų nuostatus. Jie reikalauja visus viešuosius užrašus rašyti valstybine kalba, téisiškai pagrįsti (įtraukti į Registrą arba gauti savivaldos institucijų leidimą).

Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuri 1920–1939 m. buvo okupuota Lenkijos, autonomininkai gatvių pavadinimus pradėjo reikalauti rašyti ir lenkiškai. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10, 14, 17 straipsniams, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 14, 19, 23 straipsniams. LLRA paskirti valdininkai, pažeisdami įstatymus, Šalčininkų ir Vilniaus r. kai kuriose vietose iškabino gatvių pavadinimus ir lenkų kalba, bet neaišku, kodėl jie nenori užrašų gimtąja gudų arba rusų kalba, kuria dažnai tebekalba ir kurios reikalavo skelbdami teritorinę autonomiją. Lietuvos Respublika nėra federacinė valstybė, turinti kelias valstybines kalbas, ir visus informacinius užrašus skelbia vienintele valstybine – lietuvių – kalba.

Antroji valstybinė (regioninė) kalba

Vietovių, gatvių pavadinimai, pavardės yra antrõsios valstybinės (ar regioninės) kalbos dalis ir teritorinės autonomijos simbolis. Konfliktuodami dėl šių dalykų autonomininkai turi tris tikslus: 1) sukelti savo seniūnijoje, rajone kuo didesnę įtampą tarp vietinių gyventojų ir valstybės, kurstyti tautinę nesantaiką, 2) apgaulingai pritraukti kuo daugiau rinkėjų, kurie balsuotų už juos „ginančią“ LLRA ir taip jiems suteiktų kuo daugiau ekonominės ir politinės naudos, 3) tolinti jų valdomą teritoriją nuo Lietuvos, silpninti valstybės vientisumą.

Lietuvos Respublikos įstatymai reguliuoja viską, kas dedasi Lietuvos teritorijoje, o Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: valstybinė kalba – lietuvių kalba. Valstybinės kalbos įstatymas Lietuvos teritorijoje mini ne tik Lietuvos Respublikos piliečius, bet ir užsieniečius: įstatymo 22 straipsnyje skelbiama, kad Lietuvos visuomenės informavimo priemonės (spauda, televizija, radijas ir kt.), visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų; valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes (19 str.), visi viešieji užrašai turi būti taisyklingi (23 str.). Etninės kultūros valstybės globos pagrindų įstatymas (8 str., 4 p.) reikalauja saugoti lietuvių kalbos savitumą, lietuvių kalbai būdingą sakytinės ir rašto kalbos vienovę.

Kiekvienas nelietuviška rašyba užrašytas žodis, kiekviena svetima raidė siaurina lietuviškos rašybos sritis, siaurina valstybinės kalbos funkcijas Lietuvoje, pažeidžia lietuvių kalbos dėsnius (asmenvardžių linksniavimo, darybos taisykles) ir daugumai piliečių beprasmiškai apsunkina asmenvardžių rašymą bei skaitymą valstybine kalba. Lietuvių kalba rašoma taip, kaip tariama, tokia Lietuvos asmenvardžių rašyba (pagarsiui) įteisinta net Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės ir draugiško bendradarbiavimo sutartyje. Svetimžodžiai lietuvių kalboje prisitaiko prie jos fonetikos ir morfologijos.

Autonomininkus išaugino ne tik Lenkija ir Rusija, bet ir pati Lietuvos valdžia. Kiekviena nuolaida juos tik sustiprina ir skatina dar įžūliau kelti naujus reikalavimus. Lietuvos Respublika lenkams sudarė geriausias pasaulyje sąlygas kultūrai palaikyti (taip skriausdama pagrindinę tautą savo valstybėje ir kitas tautines mažumas); nelojaliai partijai atidavė savivaldą, švietimą ir taip leidžia ugdyti autonomininkų pamainą.

Šaltiniai:

1. Krzysztof Buchowski. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 144.

2. Antanas Salys. Raštai, t. 2: Tikriniai vardai. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1983, p. 490.

3. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas, 2002, p. 5–146.

4. A. Salys, ten pat, p. 571–670.

5. Valstybės žinios, 1999 10 27, nr. 90, p. 26–30.

Gimtoji kalba. – 2013, saus., nr. 1, p. 13-18.

Autorius yra „Vilnijos“ draugijos pirmininkas