V. Rubavičius. Kovos su „homofobais“ ypatumai ir tikslai

I

Jau senokai mūsų kultūriniame literatūriniame užutėkyje nevirė tokios isterinio dramatiškumo gaidų kupinos aistros dėl „įžeisto lytiškumo“. Kartu su raginimais – uždrausti, išvyti, neleisti, neberemti. Galima nujausti, jog kolektyviniai laiškai jau rašomi aukščiau – Europon, Briuselin, Valdžios Instancijon. Kas įžiebė tas aistras? Ne mūsų tradicinėmis vadinamas vertybes turėjęs išsprogdinti Gintaro Varno spektaklis „Tiksinti bomba“, o Valdo Gedgaudo recenzija apie šį spektaklį (LM, 2012, Nr. 42, p. 24–25). Ne tiek pati recenzija, kiek jos pavadiniman iškelti pjesės personažo žodžiai „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“. Ir, suprantama, kritikui būdinga ironija, kuria jis jau spėjo pagarbinti ne vieną mūsų teatro gyvenimo reiškinį. Ko jau ko, o žiaurokos analitinės ironijos mūsų kultūriniame gyvenime labai trūksta. Įprasti tapo vieši įvairaus rango kūrėjų pagarbinimai ir aplaižymai. Tad režisūrinė Bomba pasirodė esanti tik „bombelė“, o tikruoju teroristu netikėtai tapo pusantro puslapio recenzijos autorius.

Reakcijos pobūdis –­ lyg būtų paskelbtas koks iki šiol nežinotas „Siono išminčių protokolų“ priedas. Kritikas vis dėlto susprogdino spektaklio bombą, tik, pasirodo, visai kitoje teritorijoje, ir pats sau netikėtai tapo po Europą klaidžiojančia šmėkla, gąsdinančia visas žmogaus teises garbinančias demokratines visuomenes.

Tad skandalas ir G. Varną pakyli į jam dar neregėtas pažangiosios lytinės demokratijos atstovų ir gynėjų aukštumas. Taip jau neretai įvyksta –­ tragikomiško skandalo eigos logika ima savaip valdyti personažus.

Kilęs pasipiktinimas ir įtūžis, o ypač kolektyviniai kreipimaisi Valdžios Instancijon akivaizdžiai rodo, kad recenzijos tekstas palietė nepaprastai jautrią, tačiau nutylimą, sakyčiau, politinę erogeninę visuomenės kūno zoną. Ir palietė jautriesiems netinkamu būdu. Ta zona savo galia pavienius įvairiausių pažangių lytinių orientacijų ir naujųjų lytiškumų mėgėjus bei gerbėjus suburia į vieningą pažangiečių socialinį sluoksnį ir intelektualinius jo atstovus pakelia nuožmiai kovai su visokiais tradicionalistais, drįstančiais kaišioti pagalius į pažangos ratus.

Menas čia niekuo dėtas, tiks­liau – jis tik pretekstas kilti į kovą. Mūsų publika jau seniai išmokyta meno reiškinius skirti nuo nemeno –­ nuo kasdienybės, gyvenimo. Kritikos straipsnio prigimtis kitokia – tarpininkauti menui ir gyvenimui. Jis veikia tarytum dviem registrais – analizuoja meno kūrinį (visuomeninė reikšmė beveik lygi nuliui) ir yra kaip viešas gyvenimiškas kalbėjimas (gali įgauti tam tikrą visuomeninę reikšmę). Mūsų spektakliuose galima keiktis, mylėtis, tyčiotis iš šventais laikomų dalykų, tačiau kritikui reikia būti labai apsukriam, nes savo tekste jis negali tiesiogiai įvardyti rodomų ar vaizduojamų reiškinių. Nenormatyviniai aktai reikalauja nenormatyvinės leksikos, tačiau kritikos tekstas turi išlikti „doras“. V. Gedgaudas tiksliam įvardijimui kaip tik ir pasitelkė spektaklio personažo žodžius, pagardindamas juos savo ironiška orkestruote.

Įsivaizduokime, kad spektaklį žiūrintis vaikas imtų ir garsiai paklaustų: „Mama, ar ten tie žmonės pi-asi?“ Kokia būtų publikos reakcija? O jei šitai padarytų koks vaiku neapsimetinėjantis dailės analitikas, aprašinėdamas, pavyzdžiui, Šarūno Saukos paveikslą? Spektaklio herojus kuo puikiausiai gali didžiuotis esąs „pyderas“, tačiau recenzijos antraštėje ir tekste šis žodis jau apsinuogina, įgaudamas kasdienę visuomeninę reikšmę. Ta tiesioginė reikšmė laikoma nenormatyvine, tad pažangios lytinės orientacijos sluoksnis gauna progą įsižeisti. Dėl žodžių, įvardijančių tam tikrus reiškinius bei socialines ir kitokias grupes, reikšmių ir vartosenos laukų vyksta aršios kovos.

Nuo vaikystės žmonės mokomi, kaip dera kreiptis į „ponus“, „didenybes“ ir kitus didžiūnus. JAV žodžiu „nigeris“ vienas kitą gali vadinti tik afro-amerikiečiai (negalima rašyti ir „juodieji“; beje, vokiečių knygų leidėjai pastaruoju metu nutarė ir iš klasikos knygų išvalyti žodžius „negras“, „juodasis‘). Ištaręs viešoje vietoje šį žodį baltasis ar kitos spalvos žmogus gali susilaukti ne tik fizinių, bet ir juridinių sankcijų.

Iš daugumos valdžios besilaisvinančios socialinės grupės visada kovoja dėl įvardijimų turinio ir vartosenos. Tai dalis kovos dėl vyraujančio viešo diskurso – viešo kalbėjimo, prasmių, registrų, viešą kalbėjimą grindžiančių vertybių – keitimo ir valdymo. Ideologiškai reikšmingose sąvokose ir žodžiuose susikerta daugumos ir mažumos interesai, tad kuriamos ir viešojoje vartosenoje įtvirtinamos naujos sąvokos, keičiant politinio korektiškumo lauką. Pažangios lytinės orientacijos bendruomenė tapo įtakinga jėga, sugebanti veiksmingai veikti viešą, anksčiau daugumos (tradicionalistų) valdžią įteisinusį diskursą. Dabar viešajame diskurse daugumos valdžia beveik nejuntama, o politinio korektiškumo lauke vyraujanti nuostata veikia tradicionalistais laikomų ar apšaukiamų, taip pat tikinčiųjų nenaudai.

Spektaklio herojus turi teisę šūkauti esąs „pyderas“, tačiau kritikui viešajame diskurse tokia teisė nepripažįstama. Kaip ir „nigerio“ atveju, šitaip vieni kitus gali vadinti tik gėjų bendruomenės nariai. Kitų lūpose – tai jau įžeidimas, kuris akimirksniu pakelia kovai visą tos pažangios lytinės orientacijos bendruomenę ir tos orientacijos ideologiją palaikančius žmones. Beje, visos lytinės orientacijos yra vienaip ar kitaip ideologizuotos. Pastaruoju metu panaši kova vyksta ir Jungtinių valstijų hiphopo pasaulyje. Jauna repo žvaigždutė Azealia Benks „Twitter’yje“ užginčijo kitos dainininkės Angelos Haze teisę vadintis niujorkiete ir dainuoti, esą ji „valdanti Niujorką“. Merginos žodžių nesirinko. Perėjo savo priešininkių kūnų ypatumus ir odos atspalvius. Tačiau ta „polemika“ nieko nejaudino. Viskas pasikeitė, kai į apsispjaudymus įsijungė žinomas tinklaraštininkas Perezas Hiltonas, stojęs A. Haze pusėn. A. Benks pasiūlė šiam „pupuliukui“ patylėti, kreipdamasi į jį „faggot“.

Čia ir prasidėjo – prieš dainininkę sukilo visos gėjų ir lesbiečių visuomeninės organizacijos bei lygos. Jos dalia – teisintis ir teisintis. Galop bandymas įtikinti visuomenę, kad ji turinti teisę vadinti žmogų „pyderu“, nes pati esanti biseksualė. Tačiau tokia teisė jai nebuvo suteikta. Tad kalbos pakrypo apie kontaktų sudarymo ateitį. Šitai jau labai rimta. Kovos strategija ypatingos svarbos –­ juk siekiama visiško viešojo diskurso ir ideologiškai reikšmingų sąvokų valdymo, pertvarkant žodyną ir vertybines nuostatas. Jau dabar matome, kaip vis labiau politiškai nekorektiška tampa žodžių „tėvas“, „motina“, taip pat susijusių su natūraliu pastojimu ir gimdymu vartosena. Ta vartosena jau laikoma įžeidžiančia „kitokių“ šeimų kūrimo ir įteisinimo adeptus.
Viešo diskurso valdymas – tai tam tikro kalbėjimo būdo, su juo susijusių normų ir žodyno įtvirtinimas, kuris formuoja politiškai korektišką laikyseną. Ta laikysena grindžiama labai aiškia savicenzūra –­­ ką galvotum ir manytum, savo mintis turi reikšti tam tikru priimtinu būdu.

Suprantama, visi mes vienaip ar kitaip save cenzūruojame – esame ar stengiamės būti mandagūs, žinome, kaip elgtis su viršininkais, ką rašyti norint atkreipti vieno ar kito kultūros valdininko dėmesį. Didžiųjų ideologijų sunykimo laikais ypač suklestėjo pažangaus lytiškumo ideologija, kuri ima veiksmingai formuoti savą normatyvinį savicenzūros „modulį“. Juk šiuo metu jau niekas nedrįstų viešumoje aiškinti, kad vyro ir moters sueitis ir yra vienintelė „normali“. Normalumo supratimas jau ganėtinai išsiplėtęs, tiksliau –­ apnykęs ir išskydęs. Juolab kai normomis imama pripažinti vien juridines. O pastarąsias galima susikurti savo nuožiūra.

Niekas netrukdo įteisinti, pavyzdžiui, žmonių ir gyvūnų vedybas. Manau, daugelis gyvūnų mylėtojų apie tai galvoja, juolab kad veikia gyvūnų teisių institutas. Kuo puikiausiai galime įsivaizduoti spektaklį, kurio herojus visiškai taip pat prisipažįsta mamai esąs kovojantis už gyvūnų teises „zoofilas“. Juk nekiltų jokių protestų, nei aršių diskusijų.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti kitokį atvejį – kokio lytiškumo problemoms skirto spektaklio herojė ima ir išrėžia motinai, kad nesanti „lesbietė“ ir tuo labai didžiuojasi. Drįstu nujausti, kad toks epizodas vargiai rastų sau kelią į sceną, o jei rastų, tai sukeltų nemenką pažangiojo aljanso pasipiktinimą, nes tradicinio, normalaus moteriško lytiškumo iškėlimas tarsi savaime žeidžia kitokių lytiškumų atstovus. Čia svarbiausia – ne pats įžeidimas, o pretekstas įsižeisti ir mobilizuoti palaikančius kovai už viešo diskurso užvaldymą.

II

Viešas diskursas valdomas kur kas svaresniais, ideologiškai galingesniais žodžiais nei spektaklio herojaus išrėktasis. Kas tie svaresnieji? Homofobas, homofobija, žmogaus teisės. Valdymo antstatui reikalinga stipri ideologinė bazė. Tos sąvokos –­ visuose V. Gedgaudo smerkimuose. Drįstu teigti, kad jomis grindžiami ir skundai Generalinei Instancijai. Apie tai, kaip šios sąvokos buvo pasitelktos pažangios lytinės orientacijos vertybėms ir ideologijai tvirtinti, galima būtų daug kalbėti. Nesiplėsiu. Atkreipsiu dėmesį tik į keletą dalykų.

Ką reiškia žodis „homofobas“? Dviejų graikiškų žodžių jungtis, nusakanti tuos, kurie nepripažįsta visų ir visokių lytinių orientacijų atstovų lygybės. Kitaip tariant, homofobais vadinami visi, pripažįstantys vyro ir moters skirtį ir laikantys ją natūralia, taip pat ir prigimtine vaiko gimties sąlyga. Tad visa tradicionalistinė, natūralią šeimą pripažįstanti, krikščioniškas vertybes išpažįstanti dauguma (kol kas) yra homofobiška.

Suprantama, ir Bažnyčia, vienos lyties žmonių lytinius santykius laikanti mirtina nuodėme ir tvirtinanti tradicinės šeimos sakramentalumą. Prieš ją šiuo metu ir mestos sutelktinės pažangiosios kairės ir viso pažangiojo aljanso intelektinės, kultūrinės ir ekonominės jėgos. Svarbiausias viešo diskurso valdymo tikslas – tildyti tą daugumą, versti ją jaustis kalta dėl šitos ydos. Tad visas pasaulis, kaip ir senais gerais laikais, aiškiai išskaidomas į dvi žmonių grupes: mes (homofilai) ir jie (homofobai). Gerieji ir blogieji, civilizuotieji ir barbarai, pažangieji ir atsilikėliai. Tuo pačiu skirties pagrindu kuriamas ir įtvirtinamas naujas valdantysis didysis pasakojimas (master narrative), tokia, jei ne didesnė, neapykanta kitiems –­ daugumai, tradicionalistams, Bažnyčiai. Tik jau dabar prisidengiant žmogaus teisių gynimo skydu.

Neabejotina, kad seksualinių mažumų teisės yra tam tikra žmogaus teisių dalis, tačiau pažangusis aljansas siekia užvaldyti visą žmogaus teisių supratimo turinį ir jį skirstyti savo nuožiūra. Suprantama, valdant žmogaus teisių supratimą ir turinį, galima reikšmingai veikti politiniu lygmeniu, kuriant įstatymus, įteisinančius vienalyčių santuokas, šeimas, teises įsivaikinti ir pan. Svarbus to politinio spaudimo tikslas – versti Bažnyčią ne tik pripažinti tokius įstatymus, bet ir juos pašventinti. To siekiama visuomenės indoktrinavimu, pasitelkiant žmogaus teisių supratimą.

Kadangi žmogaus teisių turinyje svarbiausiu dėmeniu imamos laikyti ir teigti pažangios lytinės orientacijos žmonių teisės bei normos, tai Bažnyčios pozicija vaizduojama kaip prasilenkianti su tomis teisėmis. Neringa Mikalauskienė jaudinamame atkirtyje V. Gedgaudui, pavadintame „Aš esu lesbietė, kolegos, ir tuo didžiuojuosi!“, labai vaizdžiai atskleidžia, kaip nusavinamas žmogaus teisių turinys, sakydama, esą tas „spjovė nežiūrėdamas kur – tiesiai į veidą visiems, kurie pasisako už žmogaus teises“ (LM, 2012, Nr. 46, p. 5). V. Gedgaudo ironizavimą laikyti spjūviu, juolab visiems –­ pernelyg didelis hiperbolizavimas.

Tačiau tokios žaidimo taisyklės – pretekstas, kuris mobilizaciniais, o sykiu ir politinio spaudimo tikslais paverčiamas pasibaisėtinu reiškiniu. O toks reiškinys jau paliečia visą visuomenę. Tad imamasi tai visuomenei atstovauti. Ar gali dalis visuomenės viešai prisipažinti neįžeista to „spjūvio“? Negali, nes šitaip parodytų ne tik savo vidinį homofobiškumą, bet ir nepagarbą žmogaus teisėms.

Ką daryti gerbiantiems žmogaus teises, tačiau nepajutusiems jokio spjūvio? Ką daryti sovietinės patirties išmokytiems įtariai žvelgti į asmenis, kurie viešumoje tampa „visų“ kūnu ir prabyla „visų“ vardu? Juolab kad tokie kalbėtojai kaip tik ir nepripažįsta galimybės kitaip jausti ir kitaip žvelgti į kovą dėl viešo diskurso valdymo. O viešo diskurso valdymas sykiu yra ir visuomenės „kūno“, jos seksualinio pavidalo valdymas. Diskursas nustato, ką ir kaip jausti, kaip ir dėl ko įsižeisti. Vieniems pripažįstama ne tik teisė, bet ir būtinumas įsižeisti dėl paniekinamais laikomų seksualinių mažumų įvardijimų, o kitiems, pavyzdžiui, tikintiesiems, nepripažįstama teisė įsižeisti dėl nuodėmingais laikomų lytinių santykių demonstravimo ir propagavimo. Musulmonų bendruomenėms nepripažįstama teisė įsižeisti dėl Pranašo karikatūrų, kuriose islamiškas religingumas vaizduojamas kaip teroristinis, nes religinių simbolių paniekinimas yra laikomas normalia vakarietiškos žodžio ir meninės laisvės raiška.

Viešo diskurso valdymas visada susijęs su priešų gaminimu. Nepaisant kairuoliškosios minties filosofinių gražbyliavimų apie besąlygiškai gerbtiną Kitą ir visuose tapatumuose glūdinčią kitybę, praktinėje ideologinėje ir politinėje veikloje Kitas – tradicinėmis laikomos vertybės, natūrali vyro ir moters skirtis, nacionalinis ir kitokie tapatumai, Bažnyčia, šeimos institucija ir kt. – laikomas visokiais būdais naikintinu priešininku. Šiuolaikiniame pasaulyje besąlygiškai gerbtinu turi būti pripažįstamas tik pažangios lytinės orientacijos Kitas ir jo lytinė savivalė. Tas Kitas ir yra žmogaus teisių subjektas, savo nuožiūra skirstantis teisingumą.

Įvardijant homofobus kaip tik ir rodoma, nuo ko reikia kuo greičiau atsiriboti, o progai pasitaikius – ir trinti. Pasitelkus Valdžios Instanciją. Kairuoliškoji mintis yra sukaupusi didelę viešo diskurso ideologinio valdymo patirtį, kurioje svarus yra Sovietų Sąjungos, apskritai – komunistinis indėlis. Prisiminkime likimus tų, kuriems prisegdavo „revizionistų“, „buržuazinių nacionalistų“, „buožių“ ar dar kokias etiketes. Nors laikai keičiasi, tačiau išlieka viešo diskurso valdymo ir manipuliavimo visuomenės sąmone logika, palaikoma aiškios – mes (valdantieji) ir jie (valdomieji), mes (pažangieji) ir jie (tradicionalistai, atsilikėliai) –  skirties.

Tačiau valdyti demokratinėje visuomenėje galima tik atstovaujant visus. Tam kuo puikiausiai tinka žmogaus teisės – nusavinus jas valdoma visų žmogaus teises gerbiančių ir jas palaikančių vardu. O tokia ir turinti būti visa visuomenė. Tikėkimės, kad vis dėlto išliks laisvą, kritinį ir ironišką požiūrį į tokią visuomenę ir jai atstovaujančius išlaikančių menininkų ir kritikų.