A. Patackas. Mes – liurbiai

A.Skučo knygoje yra toks epizodas, kai jis gauna keletą pistoletų ir Vytautas Landsbergis liepia vieną iš jų atiduoti Algirdui Patackui. Visai neseniai šitas garbingas ir doras žmogus tiesioginėje televizijos laidoje metė stiklinę į oponentą iš socialistinio liaudies fronto, kaip į menką niekšelį. Būdamas brandaus amžiaus, A.Patackas negali susitvardyti. O tada gavo ginklą į rankas…

Ramūnas Bogdanas, Delfi, apžvalgininkas

Pradėsiu nuo pasakojimo apie anuos laikus. Tarnavę sovietinėje kariuomenėje prisimena – atsiradus dalinyje kaukazietiškos išvaizdos naujokui, karininkas pirmiausiai pasiteiraudavo, ar jis ne čečėnas. Kodėl? Ogi todėl, kad žinodavo, jog nuo šiol negalės perleisti pavaldinių rusišku matu, nes gaus nuo čečėno batu ar kuo nors pakliuvusiu po ranka per galvą. Būtinai gaus, ir pakartotinai taip pat, nepaisant laukiančios bausmės. Rezultatas – sovietinėje kariuomenėje visi žinojo, kad čečėną apšaukti matu nevalia, nors sprok.

O mes? Kvislingo išpera viešai ir įžūliai tyčiojasi iš aukų, bet „padėti jį į vietą“, jam atkirsti būtinai čia ir dabar, po ranka pakliuvusiu būdu – nevalia, nes jis –„pašnekovas“, nes būsi palaikytas ir pavadintas „nesusitvardančiu-nesusivaldančiu“…

Kaip puikai mes „tvardomės-valdomės“! Taip puikiai, kad pražiopsojome, praliurbinome liustraciją, nes „susivaldėme“. Leidome siautėti iškrypėliškam niekšynui, įsimetusiam į teisėsaugą, leidome įsigalėti ir išsityčioti iš Lietuvos atėjūnui,  nes kaip čia, juk reikia valdytis, negražu palydėti iki sienos ir spyriu nurodyti kryptį „čemodan, vokzal“…Pašerti ledais ir konservuotais agurkais, leidomės, susitvardėme-susivaldėme iki tokio lygio, kad per valstybės šventes vėliavas jau reikia kelti iki pusės stiebo.

Kaip šitai įvyko? Kaip įsigalėjo tolerastiškas, o išties mužikiškas terminas – „pašnekovas“. Šis subjektas jau sodinamas šalia kitų pašnekovų, su juo diskutuojama kaip lygus su lygiu, jis godžiai naudojasi proga reikšti savo „nuomonę“, o iš tikro skleisti nuodus, užmaišytus Kremliaus ideologinėse laboratorijose. Paradoksaliausia yra tai, kad jis ko gero čia mažiausiai kaltas – jaunas vyras neša giminės naštą, kraujo nuodą, iš kurio bando vaduotis drastišku būdu, perspjaudamas niekšybes jei ne mąstu, tai nuodingumu ir savo senelį. Dar mažiau kalti Kremliaus technologai – jie tiesiog dirba savo darbą.

Kalčiausi esame mes, susivaldžiusieji-nusivaldžiusieji. Praradę būtiną sveikos visuomenės sandą – garbę. Kurios nevalia įžeisti, o įžeidus – būtina atstatyti, juo labiau, jei tai yra tautos garbė.

Tačiau šitai yra prarasta, ir ilgam, jei ne visiems laikams. Užmirštas yra Pranas Žižmaras – paklauskime jaunų žmonių, vilniečių visų pirma ir kitų, ar žino tokį, savo bendraamžį? Ne, nes dabarties žinomieji yra kiaušingalviai padraikos, kas kelios minutės šmėkščiojantys ekranuose.

Tik nenorėčiau būti suprastas, kad išeitis – garbinga dvikova, kaip Žižmaro atveju. Dvikova įmanoma tik tarp lygių, o chamas turi būti išplaktas, o ne pretenduoti į dvikovininkus – būtų pabandęs koks nors prasisiekėlis kviesti į dvikovą bajorą.

Todėl ir gyvename savo liurbišką gyvenimą, tokį liumpeniškai patogų, leidžiamės apspjaudomi, nesgi susivaldome iki tokio laipsnio, apie kurį sveika išmintis sako – ant palinkusio gluosnio visos ožkos lipa. Nes toks peizaniškai-plebėjiškas mentalitetas niekaip nepajėgus suvokti, kad galima šaltai ir sąmoningai „nesusivaldyti“, nes kito būdo „pastatyti į vietą“ niekšelį esamoje situacijoje nebūta.

Tačiau apmaudu, kai užuominą apie susivaldymą-susitvardymą išgirsti iš buvusio bendražygio, talentingo apžvalgininko. Beje, irgi „susitvardžiusio“ – mat, grįžus į valdžią komunistams, absoliuti dauguma artimiausio Tatos rato žmonių „nesusitvardė“ ir pasitraukė iš Gedimino 53. Išskyrus vieną.