N. Venckienė. Politinio prokuroro aiškiaregystės

Generalinėje prokuratūroje metų metais marinuojamos ir į senaties archyvus galiausiai sukišamos įvairios bylos. Dešimtys, šimtai bylų. Niekam dėl to galvos neskauda. Net nesopa, kai numarinuojamos rezonansinės, t.y. milžiniško atgarsio visuomenėje susilaukusios istorijos, susijusios su dešimtimis, šimtais milijonų litų iššvaistymu, pradanginimu, vagystėmis.

Generalinis prokuroras Darius Valys nieko neatsako Lietuvai, kodėl iki šiol vilkinama Nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukcijos byla. Kažkaip keistai buvo rekonstruoti ir įsisavinti apie 60 mln. litų, tačiau nėra nei kaltų, nei paleistų.

Metų metais tampoma nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ lėšų panaudojimo byla. Keistai išsibarstė dešimtys milijonų litų kultūrai ir šimtai milijonų – jos infrastruktūrai. Nėra nei kaltų, nei paleistų.

Iki mitologinių sumų – kone pusės milijardo litų buvo išaugusi Nacionalinio stadiono Vilniuje statybos kaina. Ji tik augo, o vietoje sporto objekto matome jos konstrukcijų griuvėsius. Nėra nei kaltų, nei paleistų, nei stadiono.

Aš suprantu generalinį prokurorą ir net jį užjaučiu dėl tokio didelio darbo krūvio. D.Valys yra toks užsiėmęs žmogus, visą savo kasdienybę atiduodantis tik Seimo narės Neringos Venckienės teisinio imuniteto klausimui, kad net ir kelionė į Seimą paskaityti parašyto teksto jam buvo neįkainojama pramoga ir reta galimybė ištrūkti iš kabineto, įkvėpti gryno oro, pamatyti kaip pasikeitė Vilnius.

Va čia tai afera: tuometinė teisėja Neringa Venckienė pasipriešino 240 šarvuotų, kaukėtų, ginkluotų policininkų, kurie 2012 metų gegužės 17-ąją eidami pro šalį netyčia užklydo į atsitiktinio privataus Garliavos namo kiemą. Vargšai pareigūnai buvo sumušti vienos moters. Per šarvus, šalmus ir kaukes! Ir kaip tie narsūs vyrai buvo ruošiami kalinių maištams, masinėms riaušėms gatvėse, jei pakanka tik moters, kad jų eilės būtų išsklaidytos, pakriktų, kovotojai skubėtų registruoti sumušimų, išsiimti pažymų.

Kreipdamasis į Seimą prokuroras D.Valys vakar jau pareiškė, kad aš suspardžiau pilietę Laimutę Stankūnaitę. Penkis kartus. Anksčiau, jau du kartus prašant mano kaip teisėjos ir kaip kandidatės į Seimo narius  teisinio imuniteto panaikinimo, tokie kaltinimai nebuvo reiškiami. Panelė L.Stankūnaitė taip pat niekada nesiskundė, kad buvo suspardyta.

Melas apie spardymą skleidžiamas, bet tiesa nutylima. Tiesa apie 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje mažai mergaitei ant galvos mestą antklodę, apie Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos G.Didžbalienės nuplėštas mergaitės rankas. Apie baisią, protu nesuvokiamą prievartą prieš mažą nukentėjusiąją, prieš taikius žmones, stovėjusius kieme.

Ar tragiškų gegužės 17-osios įvykių Garliavoje tyrimas buvo parengtas atsainiai, D.Valiui pametant tik paskubomis parinktas detales, ar generalinis prokuroras viešai skleidžia netiesą?

Nuo pat tos gegužės 17-osios aš ir mano bendražygiai reikalavome paviešinti VISĄ, NEIŠKARPYTĄ, NESUMONTUOTĄ įvykių Garliavoje, mano tėvų namuose, filmuotą medžiagą. Sulaukėme tik tylos ir kito klaustuko – kodėl taip bijoma rodyti policijos operaciją, jeigu apie ją tiek kalbama? Ar Lietuva neturi teisės matyti, kaip 240 policininkų vykdė teismo sprendimą, kuriuo drausta taikyti prievartą? Kodėl sankcionuota, dešimčių liudininkų matyta operacija yra taip kruopščiai slepiama? Ar dar nespėtas tas filmas sumontuoti taip, kaip pageidavo scenarijaus autoriai?

Dabar to filmo prašys ir Seimo laikinoji komisija, skirta tirti mano imuniteto atėmimo klausimą. Visa Lietuva stebės, ar generalinis prokuroras siekia teisybės, ar tebėra kišeninis, kiekvienu jautresniu klausimu kontroliuojamas kai kurių politikų.

Jau pati Garliavos istorija nuo pat jos pradžios ar net išvakarių yra akivaizdžiai politizuota. Ir galbūt prokuroras D.Valys būtų visai neblogas politikas – jis galimai puikiai supranta, kad metų metais „tirti“ beveik mirusias valstybės pinigų vagysčių bylas yra labai patogu pasinaudojant tokia graudžiai populiaria Garliavos istorija. Kai tauta šneka tik apie nežinia kur pradingusią mano brolio dukrelę, mano neliečiamybės klausimą, niekam neįdomios valstybinės aferos. Prokurorui – ramu, o rytoj juk kils koks naujas skandalėlis.

Pasikartosiu, bet po mano brolio Drąsiaus Kedžio neišaiškintos žūties, dar kelių neatskleistų žmonių mirčių, mažosios brolio dukrelės, jos pusseserės pradanginimo į nežinią, penkerius metus vykstančio galingo pedofilų klano priešinimosi bet kokiam viešumui, teisinis parlamentaro imunitetas man yra visiškai nesvarbi detalė. Tai – tik fonas, kuriuo vieniems madinga, kitiems naudinga spekuliuoti. Kolegų laikinoji komisija dirbs. Aš tikiu, kad kiekvienas jos narių bus ir objektyvus, ir sąžiningas apsispręsti.