J. Užurka. Lietuviai kariai Rytprūsių karo operacijoje (1945 01 13 – 04 26). Karaliaučiaus krašto okupaciją prisiminus

Ar Rytprūsiuose (Karaliaučiaus krašte) vokiečių armijų grupuotės „Centras“ sunaikinimas turėjo strateginę reikšmę karo eigai, ar tai buvo Maskvos politinio plano karinė dalis, vykdant sąmoningą žmonių genocidą Karaliaučiaus žemėse?

Į šį klausimą išsamiau galima atsakyti tik, kiek įmanoma remiantis abiejų kariavusių bei trečiųjų šalių prieinamais dokumentais, išnagrinėjus faktinę to meto politinę bei karo padėtį frontuose. Šiame straipsnyje aš pagal galimybes išsamiau panagrinėsiu tik vieną karinį klausimą: koks buvo Rytprūsiuose jėgų santykis tarp kariaujančiųjų pusių prieš operaciją ir ar prasminga buvo (kariniu požiūriu) planuoti  tokią šią operaciją?

Bendra 1945 m. karo eiga

1945 metų pradžioje sąjunginės Vakarų valstybių pajėgos jau baigė Vakarų fronte triuškinti  Hitlerio armijas, artėjo prie Elbės. Iš rytų tarybinė armija jau buvo persiritusi per visą Rytų ir Centrinę Europą, per Budapeštą ir Belgradą, artėjo prie Potsdamo, Drezdeno, Berlyno, išėjo prie Oderio. Vermachto pajėgos buvo demoralizuotos, išskaidytos, praradusios vieningą vadovavimą, apsupamos masiškai kapituliavo. Vakarų fronto (tiek politinė, tiek karinė) koalicinė vadovybė stengėsi suteikti galimybę vokiečiams kapituliuoti – vengė beprasmių gyventojų bei karių iš abiejų pusių aukų, mažino karo daromą žalą ūkiui. Ar taip elgėsi TSRS politinė ir karinė vadovybės Rytų fronte jau aiškiai žinodama pergalingą karo baigtį prieš hitlerinę Vokietiją?

Vermachto pajėgos ir  būklė kautynių išvakarėse

Besiginančios Vermachto pajėgos Rytų Prūsijoje, t. y. Karaliaučiaus krašte, 1945 sausy jau buvo atkirstos nuo Vokietijos. Čia liko skaitlingos sausumos, oro, jūrų karinės grupuotės, įrengta gynybinė giliai ešelonuota sistema su šešiais įtvirtinimų rajonais. Aplink Keningsbergo miestą – tvirtovę buvo įrengtos trys gynybinės linijos su ugnies įtvirtinimais, prieštankinėmis ir prieš pėstininkus kliūtimis. Pirmą poziciją tarpusavy rišo 15 gynybinių fortų už 6-8 km. nuo miesto centro. Antra pozicija ėjo miesto pakraščiu, 1-2 km. pločio juosta supo miestą. Trečia pozicija su fortais buvo įrengta pagal seną miesto ribą. Miestas buvo suskirstytas į gynybinius kvartalus, ugnies mazgus.

Visa Karaliaučiaus žemių gynybos sistema buvo apie 200 km pločio. Gynybą  buvo užėmusi šios sudėties „Centro“ armijų grupė: 3-oji tankų armija, 4-oji ir 2-ji lauko armijos. Viso apie 380 tūkst. karių, kelios dešimtys tūkst. faust. ir folks. šturmuotojų, 4200 patrankų ir minosvaidžių, 270 tankų bei šturmo patrankų, 115 lėktuvų. Baltijos jūroje gintis buvo pasiruošę trys linijiniai karo laivai, 5 sunkūs ir 4 lengvi kreiseriai, 30 mininkų, povandeniniai laivai, torpediniai kateriai.

Vokiečių ši gynybinė armijų grupuotė, kaip ir pati gynybinė sistema, buvo suformuota paskubomis, skelbiant vis naujas mobilizacijas. Armijas sudarė jau nebe gerai paruošti vokiečiai kariai kaip kad karo pradžioje, bet įvairių tautybių jauni, nepatyrę vaikinai, jėga pašaukti į tarnybą. Moralinė vadų ir kareivių būklė atitiko pralaiminčios armijos dvasiai ypač pralaimėjus Klaipėdos, Kurliandijos kautynes. Nors daug vietinių gyventojų buvo pasirįžę žūti už savo namus, žemę, šeimą –  jie nutuokė kas jų laukia pralaimėjus – tačiau mobilizuotieji iš kitų kraštų buvo pasiruošę viskam, kad tik išliktų gyvi, netgi ir  kapituliuoti ypač po tragiškos „Kurliandijos‘ grupuotės kapituliacijos..

Gynybos daliniuose buvo ir lietuvių įvairiais būdais iš visur patekusių į šį mirties katilą.

Sovietinės armijos pajėgos ir būklė prieš puolimą

Puolančiųjų tarybinės armijos karių ir vadų būklė, ypač atidarius sąjungininkams Vakarų frontą ir ženkliai parėmus Sovietų sąjungą materialiais kariniais ištekliais, jau atitiko nors ir demoralizuotos, išsekintos tačiau nugalinčios armijos karių dvasią. Veržtis į priekį skatino ne tik noras kuo daugiau prisiplėšti, bet ir iš paskos sekantys represiniai SMERŠo baudžiamieji būriai.

Po pergalės Leningrado fronte, po vokiečių „Kurliandijos“ armijų grupės kapituliacijos, po Vilniaus, Klaipėdos paėmimo, po pergalingų žygių per Europą, sovietinė karinė vadovybė Rytų Prūsijoje 1945 pradžioje sutelkė 3-jį ir 2-jį Baltarusijos frontus šios sudėties: virš pusantro mln. karių, 21 500 patrankų ir minosvaidžių, 3 300 tankų ir savieigių pabūklų, 3000 kovinių lėktuvų, įvairios paskirties karo laivų bei jūros aviacijos. Šios pajėgos kelis kartus viršijo vokiečių „Centro“ pajėgas.

Sutelkti čia buvo ir patys geriausi karo vadai: 2-am Baltarusijos frontui vadovavo maršalas K.K. Rokosovskis, turėjęs kovinę užduotį ne vėliau sausio 12, naikinat vokiečių grupuotes, staigiu, ryžtingu šturmu paimti Marienburgą, tęsti puolimą į priešo gilumą; 3-am Baltarusijos frontui vadovavo armijos generolas I. D. Černiachovskis, turėjęs užduotį  nuo Priegliaus upės pagrindinėmis jėgomis pulti Keningsbergo tvirtovę; Baltijos laivynui vadovavo admirolas V. F. Tribucas, turėjęs užduotį naikinti vokiečių laivyną, pakrantėse išlaipinti jūrų desantą, o svarbiausia – neleisti pasitraukti ir skandinti pasitraukiantį priešą; karo oro laivyno 4-jai armijai vadovavo generolas K.A.Veršininas, turėjęs kovinę užduotį dieną ir naktį bomborduoti vokiečių įtvirtinimus, negailestingai naikinti gyvąją jėgą, visus priešo objektus.

Visoms armijoms, divizijoms, pulkams vadovavo labiausiai patyrę karo vadai, politdarbuotojai. Nežiūrint į tai, už puolančiųjų grandinių, kaip visuomet, jau buvo išsidėstę SMERŠo smogikai  bei kitų spec. tarnybų žudikai.

Opercijos pradžiai sovietinės karo pajėgos disponavo turtingais užgrobtais Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos bei jau ir kitų Europos valstybių materialiniais ištekliais, turėjo plačias menevrų galimybes teritoriniu atžvilgiu, ryškią ir materialinę, ir kovinę, ir strateginę persvarą prieš šią apsuptą Vermachto grupuotę. Sovietinės pajėgos, sutelktos šiame fronte, viršijo vokiečių pajėgas virš trijų kartų gyvąja jėga ir artilerija, apie šešis kartus tankais ir aviacija, karo laivais ir dar daugiau kitomis priemonėmis ypač represinėmis struktūromis. Tačiau pastebiu, kad tai tik populiariai aficialūs, prieinami duomenys. Argi lyg šiol viešai yra paskelbta kiek buvo sutelkta „štrafinių“ dalinių, krauju turėjusių „išpirkti savo kaltę“, kiek nuteistųjų mirtininkų? O kiek NKVD, SMERŠo  batalionų bei kitų spec. paskirties žudikų, kaip visuomet sutelktų už puolančiųjų pirmųjų linijų karių nugarų – nežūsi nuo priešo – žūsi nuo savų atsigręžęs atgal? Visą tai dar už kelių spynų slaptuosiuose Maskvos ne tik karo archyvuose.

Kovinės technikos bei ginkluotės viename kilometro šiame fronto ruože buvo sutelkta tankiausiai negu per kokią nors lygi tol vykdytą operaciją. Nė metro Karaliaučiaus žemės nebuvo laisvos ant kurios nestovėtų kario koja, tanko vikšras, mina, artilerijos pabūklas.

Kautynių eiga

Sausio 12 sovietiniai frontai, armijos pradėjo kovinę žvalgybą. Žvalgyba peraugo į pulkų puolimus – prasidėjo vadinamoji Rytprūsių karo operacija. Puolamoji iš tarybinės armijos pusės ir gynybinė iš vokiečių pusės. Sausio 19 d. 3-čio Baltarusijos fronto 43-ji armija užėmė Tilžę, 22 sausio 11-ji ir 5-ji armijos šturmavo ir paėmė Insterburgą. 2-as Baltarusijos frontas užėmė Tanenbergą, kur 1410 liepos 15 Vytautas Didysis mušė kryžiuočius. Tačiau žaibiškas ir masiškas puolimas strigo, krito daug aukų.

Sovietinė karo vadovybė pervertinusi savo jėgas, sutikusi neįvertintą itin inirtingą pasipriešinimą, dėjo pastangas apsupti visą vokiečių grupuotę nes jėgos seko, žaibiškas Karaliaučiaus krašto užėmimas blėso nežiūrint ir į žiaurias represijas prieš savus karius. Vokiečiai ne tik inirtingai gynėsi, bet ir sudavė ne vieną netikėtą kontrsmūgį, o kartu ir siuntė savo parlamentarus pas sovietinę karo vadovybę derėtis dėl kapituliacijos sąlygų. Antai sausio 23 Vermachto 4-os lauko armijos majoras, lydimas kapitono ir trijų karių, iškėlę baltas vėlevėles, pateko į sovietinės 43-ios armijos barą. Pristatyti į štabą, pranešė: „Mes sutinkame kapituliuoti, karas beprasmis, kokios jūsų sąlygos“. Apie tai buvo pranešta fronto vadui I. D. Černiachovskiui, kuris atrėžė: „Ne pirmi jie. Pavėlavo. Dabar patys nušluosime, nepaliksime fašistinės net sėklos. Jokių kapituliacijų. Nacistai nugalėti tik negyvi.“

Tarybinė karo vadovybė, neįveikusi šturmu, atsisakiusi nuo bent kokių derybų dėl vokiečių kapituliacijos, užėmė žudiko o ne kario poziciją – nutarė apsupti Karaliaučių ir naikinti. Po inirtingų mūšių sausio 30 tai ir padarė – apsupo visą Rytprūsių grupuotę, išdraskydami suskaldė ją į tris dalis. Tačiau vis vien,  neįveikusios visos vokiečių gynybos, sovietinės armijos priverstos buvo persigrupuoti, sustiprinus iš rezervų naujomis pajėgomis. Maskva įsakė kuo greičiau, žūtbūt,  sunaikinti šią vokiečių grupuotę ir pavedė 1-am Pabaltijo frontui užimti Keningsbergą, nes 3-sis Baltarusijos frontas, netekęs daug jėgų, įstrigo ir į priekį nejudėjo.

Naujomis jėgomis apsuptų vokiečių grupuočių žiaurus naikinimas vyko nuo vasario 10 iki balandžio 26 dienos, žengiant per savus ir priešo lavonus, technikos kalnus, buvusių miestelių, miestų griuvėsius. Dabar jau ir vieni ir kiti neturėjo kitos išeities – tik žūti mūšio lauke. Žuvo ir 3-io fronto vadas generolas I. D. Černiachovskis, puolęs Keningsbergą. Černiachovskį pakeitė kitas, dar žymesnis, karo vadas – maršalas A. M. Vasilevskis, į kurio rankas Maskva sutelkė visas čia esamas karines paėgas.

Neįveikus šturmu šio įtvirtinimo, įsiutusi aukščiausioji sovietinė karo vadovybė, prieš Keningsbergą metė visas Rytprūsiuose sutelktas jėgas, kad nė akmens neliktų sveiko. Virš mėnesio tūkstančiai patrankų, tankų, minosvaidžių be perstojimo daužė miestą, tūkstančiai lėktuvų mėtė dešimtis tūkstančių bombų. Pėstininkai, šarvuočiai, tankai grandinė po grandinės, miniomis kilo į atakas, krito. Miestas virto akyse griuvėsiais, gyvais kapais.

Balandžio 9 dieną vakare krito karališkoji pilis. Keningsbergo komendantas generolas O.Liašas paimtas į nelaisvę. Žuvusiųjų skaičiai iš abiejų pusių stulbinantys – šimtai tūkstančių.

Įnirtingos kautynės tiek Kuršių Nerijos pusiasialyje, tiek Karaliaučiaus žemėse vis dar tęsėsi net iki balandžio 26 dienos.

Karinės operacijos pabaiga ir pasekmės

Šios karo operacijos frontas buvo 455 km., gylis virš 200 km. Sovietinė karo vadovybė čia pirmą kartą kare masiškai dieną panaudojo tolimąją bomborduojančiąją karo aviaciją griaunant įtvirtinimus bei įvairius stambius objektus, ugniasvaidžius deginant kas gyva ir dega. Sovietinės karo vadovybės įsakymas „… paimti bent kokia kaina… nušluot nuo žemės…“ Karaliaučiaus krašte buvo vykdomas ir per karą, ir, deja, po karo. Visų rangų karo vadai įsakinėjo neimti belaisvių, naikinti nacionalfašistinę sėklą.

Sovietiniai karo vadai žūt būt, nesigailėdami savo karių gyvybių, stengėsi apsupinėti priešą, teritorijas todėl, kad vokiečiai negalėtų išlikti gyvi bei atsitraukdami gabentis grobio. Tuomet nugalėtojui atitekdavo visos materialinės vertybės, kovinė technika, ginkluotė, rūbai, maistas, moterys – tokių aukų tūkstančiai. Karų metais apie humaniškumą nekalbama, nebent iškreipta forma nugalėtojų lūpos.

Įkandin frontui į išdegintą Karaliaučiaus žemę atvyko ne vienas itin slaptas, užkaltomis durimis, ešelonas. Šie ešelonai atgabeno ne karo techniką, ne paruoštus karius, o kriminalinius nusikaltėlius – šimtus iš įvairių TSRS GULAGo lagerių. Beja, tai irgi ne naujas metodas apgyvendinti pavergtus kraštus. Ir Vilniaus kraštas tai buvo patyręs. Atvykėliai turėjo pilnas sovietinio šeimininko teises – kur norėjo ten apsigyveno, ką norėjo tą darė, aišku, stebint budriai NKVD akiai, vykdė planuojamas baigiamąsias, sveiku protu nesuvokiamas, tik recidyvistams būdingas genocido akcijas šiose žemėse. O pasibaigus karui, demobilizuojant sovietinės armijos karius, mažinant Pabaltijo, Baltarusijos frontus, reorganizuojant juos į karines apygardas, kariai  buvo nukreipiami į Karaliaučiaus kraštą apsigyvenimui, atseit, „kelti karo nualintą ūkį“. Frontų, vėliau karo apygardų, politinių tarybų sprendimu šiose žemėse taip pat buvo apgyvendinami išlikę gyvi sužeisti kariai bei reabilituoti likę gyvi drausmės batalionų mirtininkai, kriminaliniai nusikaltėliai. Maskva stiprino šios publikos politinę dvasią politdarbuotojais, įdėjiniais komunistais, o drausmę – represinėmis struktūromis, pasiruošusiomis su šaknimis naikinti nacionalistinius elementus, klasinius, politinius priešus ne tik šiose žemėse. Po daugelio dešimtmečių ši okupacinė genocido politika Karaliaučiaus krašte Maskvos buvo įvertinta kaip „iskonno ruskije zemli“.

Lietuviai Rytprūsių karinėje operacijoje

Kiek kariavo lietuvių karių Karaliaučiaus žemėje šios karinė operacijos metu sunku pasakyti, nes nėra susumuotų, oficialiai surinktų duomenų. Gal ir galima būtų surinkti atidarius Rusijos karo archyvus, suradus vokiečių „Centro“ armijų archyvus. Beja, dar ir Lietuvos archyvai užsidarė. Kas grynai iš karinė pusės tai gerai žinoma viena, kad lietuviai kariai buvo koncentruojami Lietuviškoj 16-oj divizijoj Gorkio srityje nuo 1941 gruodžio 18 d. TSRS Valstybinio gynybos komiteto nutarimu. Divizija su kautynėmis per Polocką, Tverečių atžygiavo į Lietuvą. 1944 rugpiūčio 2 susitelkė prie Šiaulių, buvo papildyta mobilizuotais Lietuvos vyrais. Vos tik tarybinei armijai užėmus Lietuvos teritoriją, buvo gaudomi 1918-1926 m. gimimo vyrai į armiją, jais papildomi Pabaltijo ir Baltarusijos frontų daliniai. Papildžius 16-ją diviziją lietuviais (jų jau buvo apie 68 proc asmeninės sudėties], divizija buvo sinčiama į pačias nuožmiausis kautynes su vokiečiais. Vadu paskirus generolą A. Urbšą [lietuvių jau buvo apie 75 proc.) divizija vadavo Kelmę, Kražius, Šilalę, priartėjo prie Nemuno. Spalio pabaigoje nuožmiose kautynėse prie Usėnų žuvo vos ne pusė divizijos karių. Iš Panemunės  buvo pervesta į Kuršo kautynes. 1945 sausio pradžioje divizija kaudamasi per Mažeikius, Sedą, Plungę pasiekė Klaipėdą, prarastą 1939 kovo 20 Vokietijai pareikalavus. Netekusi daug karių vasario mėn. vėl buvo pervesta į Kuršą, čia baigėsi jos kovų kelias. Po Klaipėdos kautynių dauguma gyvų likusių divizijos karių lietuvių buvo išskirstyti po visus minėtų tarybinės armijos frontų dalinius. Taip kad koncentruotai lietuvių vienuose tarybinės armijos daliniuose, junginiuose Rytprūsių karinės opercijos metu jau nebuvo. 16-ji divizija iš Kuršo liepos 13 įžygiavo į Vilnių pastoviai dislokacijai.

Vokiečių koviniuose daliniuose irgi kovėsi lietuviai. Jie buvo pašaukti, mobilizuoti iš visų kaimyninių valstybių, kurias iki tol buvo okupavę vokiečiai, kartu su tų valstybių vyrais o taip pat buvo mobilizuoti lietuviai, gyvenę Karaliaučiaus žemėje. Kiek jų buvo vienoje ir kitoje pusėje, kiek kovėsi, kiek žuvo, kiek liko gyvų tikslių duomenų nėra ir vargu ar kada bus. Neoficialūs šaltiniai spėlioja, mini įvairius skaičius, dažnai labai jau prieštaringus – nuo kelių tūkstančių iki keliolikos tūkstančių.

Įdėmiau pažvelgus į to meto politinius įvykius, padėtį karo frontuose, galima padaryti tokias išvadas:

– karo baigtis  Vakarų fronte 1945 metais jau sprendėsi Vokietijoje;

– Rytų fronte tarybinė armija irgi jau buvo Berlyno prieigose;

– bendromis sąjungininkų suderintų karinių operacijų pastangomis bei derinamais politiniais sprendimais  neišvengiamai artėjo Vokietijos kapituliacijos diena;

– 1945 m. sausy, apsupus Vermachto „Centro“ grupuotę Karaliaučiaus žemėse, išvengiant beprasmių aukų, buvo tikslinga priimti neišvengiamą  priešo kapituliaciją, nevykdant nusikalstamai masinio naikinimo, žudynių ir niokojimų bei abipusių beprasmių aukų;

– stalininės  Maskvos tuometinė politinė strategija buvo gerai apgalvota ir vykdoma speciali užgrobtų teritorijų sąmoninga genocido politika, nesigailint ir to meto tarybinių respublikų žmonių gyvybių;

– mūsų tautiečių karių, kaip ir mūsų visų, daug aukų pareikalavusius tolimesnius likimus nulėmėme ne mes patys, bet pasaulio galingieji – Stalino, Čerčelio, Ruzvelto trijulė – tai jų dėka karo nuniokotas Karaliaučiaus kraštas, mūsų protėvių žemės tapo „iskonno russkim krajom“, o Lietuva kaip ir kitos užgrobtos išvaduojant valstybės, tapo tarybine.

Pabaiga

Pasibaigus karui, didžiųjų valstybių – nugalėtojų politiniu sprendimu, pasaulis buvo pasidalytas. Mūsų Lietuva, kaip ir dalis Europos, atiteko kaip grobis Maskvai. Taip buvo ir po Napoleono 1812 m. pralaimėjimo, taip buvo ir 1918 m. po Pirmojo pasaulinio karo – didžiosios imperijos, susėdę prie stalo, dalijosi žemes, valstybes, mus kaip savo grobį.

Imperijos dar neišnykę – tik keičiasi it figūros šachmatų lentoje. Kas ir kokią partiją žaidžia šiandien, kur mūsų vieta atsakyti galime sau tik mes patys, kuo įdėmiausiai atsigręžę į savo gilesnę istoriją, nuosekliau ir tvirčiau rūpindamiesi savo teritorijos gynyba.

Duomenis, vietovardžius bei kitus pavadinimus stengiausi palikti autentiškus tam laikmečiui apie kurį rašiau. Aprašomi įvykiai, teikiami faktai bei duomenys, atsiradus naujiems šaltiniams, galimai bus tikslinami, papildomi.

Jonas Užurka yra  atsargos pulkininkas leitenantas, rašytojas