Paskutinį paėjusių metų sekmadienį LTV rodė laidą „Šventadienio mintys“, skirtą žurnalui „Naujasis Židinys-Aidai“, kuris, kaip žinome, orientuojasi į katalikų intelektualų auditoriją.
Kadangi laidą mažai kas žiūri, nusprendžiau šičia pacituoti kelias laidoje nuskambėjusias Nerijaus Šepečio giliai katalikiškas (?) ir ne mažiau intelektualias (?) šventadienio (!) mintis, gražiai atskleidžiančias jo redaguojamo leidinio tikslus.
„Aišku, Valdovų rūmų jau nenugriausime, bet apie Justiną Marcinkevičių vis dar galima šį bei tą parašyti, nes jis yra simbolis tos nugludintos Lietuvos, kuri kritiškai neužlaužia savo pačios tradicijos.“
„Vilnius, kuriame mes gyvename, tai mes ligi šiol čia esame kaip kokie okupantai svetimi, mes nepažįstame šito miesto…“
„Matome, pavyzdžiui, tendenciją, kad tarp stiprėja tarp jaunimo tos neopagoniškos nuotaikos. Mes visada turime budinčių autorių, kurie pasirengę smogti negailestingai, sakyti – … tikrovė yra tokia, kad Lietuvą sukūrė krikščionybė.“
„Vytautas Ališauskas, vienas iš „Židinio“ kūrėjų, neseniai yra aptikęs, kad nebuvo tokio žmogaus kaip Birutė, kunigaikščio Kęstučio (sic!) motina, kad tai yra toks siužetas, pavirtęs asmeniu.“
Žodžiu, a.a. Justinas Marcinkevičius – neatgailaujantis komunistas, lietuviai Vilniuje – okupantai, jokios Lietuvos iki krikšto nebuvo (tiesa, pagal paskutinę „Naujajame židinyje“ 2012 m. 7 nr. paskelbtą Dariaus Barono dekonstrukciją krikšto taip pat iš esmės nebuvo, nes visa 1387 m. Jogailos akcija apsiribojo kažkokių smulkių pagoniškų elementų likvidavimu dabartinio senamiesčio rajone ir Katedros statyba „pramoniniame rajone“, nugriovus anksčiau ten buvusią pranciškonų bažnyčią), o Vytauto motiną (mat, čia būtent apie ją) išgalvojo „vėlesni krikščionių vienuoliai“, „kad būtų apie ką kalbėti.“ Iš tikrųjų Kęstutis Vytautą rado kopūstuose, o kitus vaikus jam, matyt, gandras atnešė.
Po tokio negailestingo intelektualinio smūgio neopagonims ir šiaip pagoniškosios Lietuvos gerbėjams, žinia, belieka slėptis po pernykščiais lapais. Tik vis kažkaip atgimsta atmintyje toks Bulgakovo herojus – beje, irgi redaktorius – analogiškais metodais bandęs dekonstruoti mitą apie Jėzų. Atsimenate, kuo jam baigėsi? Taigi… O moralas toks: gerai, kad Vilniuje nėra tramvajaus.
Beje, Inga, tramvajų Vilniuje istorijos dekonstruktoriai jau konstruoja.
Sakai, likimo ženklas, ką?
Žinoma, kad šepetys (koks ryšys su Lionginu Šepečiu?) pašlavė grubiai ir paliko daug istorinių šiūkšlių… Nori būti originalus – giliau suprask tautos esmę.
Ryšys su Lionginu Šepečiu – vienoda pavardė.
O man rodos – ir CK kvapelis…
Neklausau tos laidos, bet jeigu taip kalba N. Šepetys, tai yra visiškas nusikalbėjimas. Kaip liaudies patarlė sako “iš didelio rašto …išėjo iš krašto.”
Žodžiu, dar vienas inkvizitorius, paprasčiausias okupacinės krikščionybės propa-gandistas.
Ant Aukuro jį !
gal nereiketu ant aukuro-siuksles neaukojamos.Dievus izeisim.bus sunku aukurui tyruma grazinti.Siulau ant kuolo ji.Ir rezultatas geras,ir gal malonuma pakeliui patirs.
p.s.atsiprasau uz svepluma- kompas svetimas
Kokie tautiškai sadistiniai polinkiai… Ar čia dabar tokia juokavimo kultūra propaguojama?
deja ne tautiskas.Tautiskas butu duoti virve
Tautiečiai, smurtiniais pareiškimais neterškit eterio. Negalima svaidytis grąsinimais susidoroti su kitaip mąstančiais. Bet galima drąsiai pasakyti kurioj vietoj kitaip mąstantis nusikliedėjo. Gerbiama I.Baranaskienė tai ir padarė. Taigi, ačiū Inga už burdumą! 🙂 O pakaruoklių virves, peilius ir kitus smurtus dėkim į šalį – taip tiesiog neetiška.
Tai Tau pačiam ačiū už burdumą .
elniui tureti ragus taip pat neetiska,gali gi netycia vilka suzeisti
Juk visi žinome, kad kunigai mėgsta velnio lašus… Matomai kataliką bus jau baltoji karštinė į ragą susukusi. Kiek man teko gyvenime su krikščionimis (katalikais) susidurti, tai visi jie buvo truputi trenkti. Tiesą sakant, katalikybė savaime durna.
Manau, kol Lietuvą apsėdusi žydreligija, vienybė (anot Himno) lai ne te žyd’i.
Tai beveik viskas ir aišku. Ikikrikščioniškos Lietuvos nebuvo, krikšto irgi nebuvo. Kunigaikščiai motinų neturėjo, tai turbūt ir tų kunigaikščių nebuvo. Sovietmečiu sąžiningų ir gerbtinų žmonių nebuvo. Ir t.t. Taip vandenėlis ir pilamas ant to malūno: nei ta Lietuva buvo, nei jos reikia…
“Geriausia ką turime” – tai Justino Marcinkevičiaus peikėją Nerijų Šepetį ir „Naujajame Židinyje-Aiduose“ Viktoriją Daujotytę “į vietą pastatantį” Andrių Užkalnį…
Liūdna. Gal Lietuvą reiktų pusiau pasidalint ir kinų siena nuo jų visų atsitvert?
Kas nori egzistuoti, tas turi kurti (gaminti, valdyti) informaciją apie save.
Ne veltui yra pasakyta, kas valdo (kuria) informaciją tas valdo pasaulį. Toks valdymo per informacijos – jos fetišo skleidimo vyksmas dabar ir vyksta Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje. Informacijos procesai socialiniuose santykiuose pasiekė visuotinės anarchijos laipsnį – iš jų vyksmo žinojimas yra išguitas. Žodžio (informacijos) laisvė virto savo priešybe – tuštybe… – balsu tyruose…
Informacijos, žodžio skleidimas Mass media priemonimis, žmonių bendravimas per jas yra virtęs vaikogalių žaidimu – kuris kurį bjauriau apspjaus…
Būtent, tai ir rodo autorės, kuri dar visur lauktų senoviško lietuviško rimtumo, pateikti faktai.
Visiškai atitinka bumblovskinę Lietuvos “istoriją”.Lietuvos istorija prasideda nuo lenkiškos kultūros plitimo Lietuvoje pradžios,nuo 1918-ųjų metų iki 1940-ųjų metų Lietuvos taip pat kaip ir nebūta,tarpukaryje Vilniaus kraštas teisėtai priklausė Lenkijai.Betrūksta pasakyti,kad Vytauto tėvai nebuvo lietuviai ir jis kalbėjęs ne lietuviškai,bet lenkiškai.Tai bent “intelektualai”!
Šiandien Romos katalikų bažnyčia( ne mes lietuviai ir žemaičiai) pradeda minėti prievartinio žemaičių krikšto jubiliejų. Tais metais lenkų karalius Jogaila ir jo vietininkas Lietuvoje Vytautas, lenkų kareivių remiami, ant kalno prie Dubysos ties Betygala tris dienas pylė vandenį ir užgesino šventą Amžinąją Ugnį. Manau geriausias žemaičių genocido pažymėjimas būtų vėl tame pačiame kalne uždegti Amžinąją Ugnį.Tai būtų pats geriausias atsakymas visokiems šepečiams ir kitiems kryžininkams.
Čia tai tikrai nebloga mintis (užkurti ugnį).
Kaip rodo šaltiniai, Lietuva buvo pakrikštyta dar karaliaus Netimero krikštijimosi metu.
Mindaugas valdė ne tik Netimero pakrikštytą Lietuvos dalį bei dar nekrikštytą Žiemgalą ir Žemaitiją, tapusiomis Mindaugo valdomos Lietuvos karalystės dalimis. Be to, yra pagrindo manyti, kad Netimero pakrikštytoje Lietuvos dalyje, kuriai priskirtina ir Sėla, buvo įsigalėjusi pravoslavybė. Tuo metu skirtumo tarp pravoslavybės ir katalikybės (tarp Bizantijos ir Romos) dar nebuvo. Tikėtina, kad ir Mindaugas galėjo būti krikštytas pravoslaviškai. Taigi, Mindaugui, tampant Romos kataliku, teko pačiam ir tai pravoslaviškai krikštytai Lietuvos daliai persikrikštyti. Tokiu atveju Jam persikrikštijant kartu tapo pakrikštytos ir jo karalystėje tuo metu buvusios Žiemgala ir Žemaitija.
Tačiau Jogalai tapus Lenkijos karaliumi, suprantama prijungtos Lietuvos krikštytoja siekė tapti Lenkija, dėl to ji organizavo tiek Lietuvos, tiek ir Žemaitijos perkrikštijimą. Tai įvykdyti nebuvo galima vienu metu dėl to, kad tam priešinosi Vokiečių ordinas, tuo metu vis dar pretendavęs į Žemaitiją. Dėl to Žemaitija kaip Lietuvos dalis buvo Lenkijos pekrikštyta 26 metais vėliau.
Dėl to Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejus yra vėlesnis negu likusios Lietuvos dalies.
Kažkoks istoriškai neatsakingas pliurpalas. Gerb. Kažin , paskaitykite nors I. Leonavičiūtės iš VU, parengtą vadovaujant aršiam fanatiškam katalikui Vytautui Ališauskui, dokumentinį leidinį “1009metai: šv. Brunono Kverfurtiečio misija”. Jei tada Lietuva būtų buvusi apkrikštyta, tai kryžininkai apie tai plyšotų ant kiekvieno kampo. Po maždaug 400 metų Jogaila ir Vytautas tai buvo pakrikštyti pravoslaviškai. Vytautas tai buvo krikštytas ir perkrikštytas kelis kartus, matyt vienas kartas nevaliojo įveikti tikro lietuvio.
Ne viskas taip paprasta. Neužmiršk, kad rytinė dalis baltų (iki Dnepro ir Smolensko) tikrai galėjo būti apkrikštyti ir kryžiuočiai ėjo į Kryžiaus žygius prieš mus, ypatingai negailestingai tik dėl to, kad mes buvome ypatingai užsispyrę.
O aš manau, kad N. Šepetys šioje vietoje pasakė gerai: „Vilnius, kuriame mes gyvename, tai mes ligi šiol čia esame kaip kokie okupantai svetimi, mes nepažįstame šito miesto…“ Juk tikrųjų miestiečių (kelių kartų) nėra tiek daug. Daugiausia tai net ne kaimo, o kažkokios patvorių kultūros žmonės. Miestą pažįsta labai menkai (iš istorinės pusės) ir nenori sužinoti daugiau. Įsigalėjo tingumo, miesto niokojimo dvasia – žmonės tingi išeiti ir pasišluoti pas save kiemuose. Kastuvų, šluotų bijo kaip velnio. Atrodo, kad miestas neturi jokio vertės, nes saugoti verta tik savo komforto zoną, t.y. teritoriją, prasidedančia ties durimis; kiemuose tas pats – dar baisiau – dėl automobilio perplėštų vienas kitam gerklę, o šiukšlės prie savo geldos pakelti nėra pajėgūs. Šių dienų architektūra baisesnė negu sovietinių okupantų perlai Pilies gatvėje, kaip antai stiklinai siaubai senamiestyje arba XIX a. naujamiesčio dalyje, tačiau už tai turtingi ponai patenkinti. Niokotojai ir okupantai, kitaip nepavadinsiu šių dienų šio miesto gyventojų (atsiprašau miestą mylinčių žmonių). Na, o ką ten daugiau pasakė Šepetys, tai buvo visiški nusišnekėjimai, ypač apie neopagoniškas nuotaikas.
Manau, kad tokią žmonių svetimumo psichologiją formuoja ir miesto architektūra – namai be uždarų kiemų… Taigi, miestas formuotas, sovietišku cholkozu…, kai visur viskas visų. Tad priekaištai miesto žmogaus adresu yra bambėjimas ir tiek…
Na, manau, kad mūsų Vilnius – tai dar labai padorus miestas. JAV nebuvau, bet užtenka kartais filmus pažiūrėti, kad plaukai piestu stotųsi nuo neprestižinių didmiesčių rajonų vaizdų.
O kalbant apie tai, kad lietuviai Vilniuje – atvykėliai, tai abejoju, ar apskritai pasaulyje yra bent vienas miestas, kuriame dauguma gyventojų nebūtų atvykėliai. Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – t.y. šalyse, kur industrializacija prasidėjo anksčiausiai – vietiniai anglai, prancūzai ir vokiečiai yra geriausiu atveju penkta-šešta karta nuo žagrės, pas mus, kaip ir visame regione – trečia/ketvirta. Net ir lenkai Vilniuje tokie patys atvykėliai iš kaimų (įskaitant net ir Bumblausko nuolat apraudamus bajorus, nes bajorai apskritai ne miesto gyventojai). Žodžiu, nėra miestuose tų autochtonų, ir nereikia čia skiesti.
O dėl tvarkymosi daugiabučių kiemuose ir pačių daugiabučių tvarkymo, tai čia atskira tema, kurios čia dabar neverta plėtoti.
Beje, iš to, kad teigiate, jog jeigu “Lietuva būtų 1009 metais apkrikštyta, tai kryžininkai apie tai plyšotų ant kiekvieno kampo”, matosi, kad apie tai, kas buvo krikštijimas Mindaugo laikais, kodėl tada tapti Lietuvos krikštytoju varžėsi tarp savęs abu Ordinai ir Lenkija, ne ką nusimanote, nematote esminio skirtumo tarp 1009 metais misionierių ir Mindaugo laikų kryžininkų vykdytų krikštijimų.
Čia atsakymas “Ženklui”.
Kažin kodėl ieškai skirtumų tarp “krikštų”, ar kažkuris “prasmingesnis” tau ?
Tie “krikštijimo” būdų skirtumai buvo objektyviai, kadangi vienas buvo vykdomas žodžiu, kitas – kalaviju. Aš juos skiriu ne prasmingumo, o įgyvendinimo būdo pagrindu.
Akivaizdu, kad kiekvienas žmogus yra laisvas ir bet koks jėgos, tarp jų ir krikštijant, naudojimas prieš jį yra nepriimtinas.
Nusikaltimas slypi : kai tokie “krikštai” atliekami lietuviams naujagimiams – kai jie dar negali pasipriešinti. Už tą prievartinį reikalą pirmiausia giminėms gali pritaikyti straipsnį Baudžiamąjame kodekse.
Būtų įdomu, jeigu kas pagvildentų slavų krikšto temą.
Gerai,kad Nerijus Šepetys neneigia LDK didžiųjų kunigaikčių gyvavimo! Gerai, kad N.Š. neneigia ir 1387-jų -juodžiausios lietuvių istorijoje datos, po kurios lietuviai ir pati Lietuva, tiesiogine to žodžio prasme, prarado istorinę atmintį. Kas tai galėjo būti per v(b)akchanalija (katastrofa), kad tokia sena kultūra, su tokia sena praeitimi, per labai ir labai trumpą laiko tarpą, pamiršo turėjusi runų raštą, pamiršo, kad mokėjusi rašyti ir skaityti, ir aplamai pamiršo savo garbingiausiąją ir turtingiausiąją praeitį?! Kad tai įvyktų, virš lietuvių galvų turėjo sprogti mažiausiai Vezuvijaus ugnikalnis, kuris pasirinktinai sunaikintų visus mokančius rašyti ir skaityti?!
Kol nebus duoti argumentuoti ir išsamus atsakymai į šiuos klausimus, tol vyskupas S.Tamkevičius ir ateityje savo pamokslų metu Ariogaloje visiems politiniams kaliniams ir tremtiniams ramiai galės teigti, kad “lietuviai niekada neturėjo nei savo rašto, nei kiek gilesnių šaknų istorijoje”!?
Jeigu lygi šiol šia tema nedrįso tokiems absurdiškiems krikščionybės teiginiams paprieštarauti mūsų senieji- sovietinių laikų istorikai, tai gal tai išdrįs padaryti mūsų jaunieji istorikai?!
Tikėtina, kad slavai kilę nuo lietuviškojo pergalės šūkio “šlovė!”. Todėl jų, kaip ir aplamai arijų-baltų, buvo gausu ne tiktai Rytų Europoje bet ir Balkanuose bei Vyslos žemupyje. Tačiau kol gyvavo Gardarikės imperija-federacija, tol jie neišsiskyrė iš kitų arijų-baltų tarpo.
Gardarikės pasididžiavimu buvo vientisas “Gintaro Kelias”, kuris Dniepro, Bugo, Vyslos ir Nemuno upėmis ištisą tūkstantmetį jungė visas Rytų Europos gentis į vieną nedalomą administracinį vienetą. Šiaurine federacijos sostine buvo Gardino mistas, pietine- Kijevas. Ši federacija 600 metų sekmingai laikėsi ir prieš Bizantiją, ir prieš Romą.
Tačiau tai tęsėsi tol, kol, tarp senojo ir naujojo tikėjimo imperijų, į kovą nebuvo įveltos moteris.
Pirmoji vakarietiškų vilionų neatlaikė Gardarikės Vanduolės rikijos rikio Daugonio žmona, kuri atsisakė savo protėvių dievų ir priėmė katalikybės tikėjimą ir įžadus naujam dievui. Netrūkųs – 956-tais metais žmonos pavyzdžiu pasekė ir pats Vanduolijos rikis, kuris priimdamas Romos popiežiaus karūną buvo pakrikštitas čekų karaliumi Mieško (Meška).Taip nuo “Gintaro kelio” atskilo viena iš šio kelio magistralinių jungčių. Pagrindinis krūvis dabar teko Dniepro- Nemuno-Dauguvos upėms, kurios dar jungė Juodąją ir Baltijos jūras.
Ir štai, po nemažų Bizantijos pastangų, apsikrikštijo ir Kijevo rikio žmona, o 996 metais- ir pats Jūdosios jūros-marių ir viso regiono valdovas – Kijevo rikis Valdemaras, kuris po įžadų naujam dievui ir naujems ponams, kartu su karūna gavo Vladimiro (valdąs pasaulį) vardą. Kartu su Kijevo rikiu į naujajį tikėjimą perėjo ir visa Kijevo rikija.Taip nuo Gintaro kelio atskilo ir pietinė Gardarikės dalis. Taip palaipsniui traukėsi ir Gintaro kelias, ir senojo tikėjimo regionas, kurį palaipsniui iš visų pusių supo naujojo tikėjimo atstovai ir regionai.
Ši nuožmi senojo ir naujojo tikėjimų kova tęsėsi iki lemtingojo momento, kai 1387 metais Jogaila, tikėtina su Vytauto pritarimu, savo rankomis užgesino prie Vilniaus Kadedros būvusią šventąją mūsų protėvių ugnį o netrūkųs ir mūsų protėvių katedros vietoje, nugriovųs ją, pastatė katedrą naujam dievui ir naujam tikėjimui.
Tai gal ir Afrikos gyventojai yra kilę iš arijų- baltų genčių. Šnekėkit, bet nenusišnekėkit. Reikia jausti saiką kai kada. Turbūt tokio neturit.
Vienžo, kryžiuočiai kelia galvas. 🙂
Vagiama Lietuvos istorija,
VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po mūšio prie Tanenbergo( ” ŽALGIRIO” mūšis),ordino sostinė nebuvo užimta, mūšio strateginė reikšmė pragaištinga,sąlygas pradeda diktuoti Maskvos caras Ivan Groznij – Vytauto proanūkis, toliau sekė siaubingas karas su Maskvos DK, kurio metu Lietuva neteko 60-70 % gyventojų,Vilnius buvo sudegintas iki pamatų,tai buvo lietuvių genocido rusiškojo etapo pradžia,. 2.Vytautas, augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, turėjo galimybę sudaryti taikos sutartį su krikščioniškais Vakarais. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis. 3. Vytautas strategiškai turėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, busimus rusus, o ne Europos riterius. Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai po Žalgirio mūšio prarado istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip Vakarų sąjungininkai.4.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė ,kad Žalgiris tapo pragaištingos Lietuvos orentacijos į Rusiją , trėmimus, masines lietuvių žudynes simbolis. ” Žalgirio” sporto klubas buvo įkurtas Maskvoje, 1943 metais. “Žalgiris” – lietuvių orentacijos į “Stalino saulę” ,t.y. klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis. 5.Rusija yra ne tik blogio(R.Reiganas), bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra FALSIFIKATAS, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo pagrindu sukurta imperinės totalitarinės Rusijos „istorija“.
Bravo!!!