Pastaruoju metu tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje itin plačiai kalbama apie sužalojimus nelaimingų eismo įvykių metu, tačiau ne ką mažiau svarbūs ir kiti sužalojimai – tyčiniai ir netyčiniai susižalojimai, buitinės, sporto, karo ar darbo traumos. Šį kartą Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras kviečia atkreipti dėmesį į naminių gyvūnų, dažniausiai šunų, padaromus sužalojimus.
Jungtinių Amerikos Valstijų ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, kasmet šunys įkanda apie 4,5 mln. žmonių visame pasaulyje. Maždaug kas penktam nukentėjusiam žmogui prireikia medikų pagalbos. Ypač dažnai dėl įkandimų į gydymo įstaigas kreipiasi vaikai, kurie yra laikomi viena didžiausių šunų įkandimo rizikos grupių.
Niekas negalėtų prieštarauti, kad vaiko augimui ir vystymuisi yra svarbu supažindinti jį su aplink supančia gyvybe. Vienas iš būdų tai padaryti – įsigyti naminį gyvūnėlį. Vaikai dažniausiai nori turėti augintinį – šunį, katę, papūgą ar kitą gyvūnėlį. Tačiau svarbu apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“ augintinio laikymą.
Augintiniai plečia vaiko akiratį, padeda geriau pažinti pasaulį, suvokti gyvenimą bei jo ciklą: gimimą, mirtį, ligas bei dauginimąsi. Vaikai išmoksta, kad reikia gyvūnui atleisti už visokius nusižengimus, klaidas ir toliau jį mylėti. Naminiai gyvūnai moko vaikus kovoti su liūdesiu, sielvartu, ugdo jų atsakingumą ir rūpestingumą.
Jau žinoma, kad vaikas, užaugęs kartu su šunimi ar kitu naminiu gyvūnu, yra labiau empatiškas draugams ir artimiesiems. Psichologai tikina, kad augintinis padeda vaikams ugdyti meilę, dvasinį atvirumą, atsakomybę, pareigos jausmą, įgyti pasitikėjimo savimi, autonomijos, gerina socialinius įgūdžius, todėl paaugę vaikai lengviau susiranda draugų, labiau mėgsta grupinius darbus. Be to, tokie vaikai lengviau atlieka užduotis ugdymo įstaigoje, nes mažiau blaškosi. Naminių gyvūnėlių laikymo privalumai akivaizdūs ir sveikatos požiūriu – skatina fizinį aktyvumą, gerina psichinę sveikatą bei mažina psichinių sutrikimų pavojų. Asmenys, turintys naminių gyvūnėlių, yra labiau patenkinti savo socialine, fizine ir emocine būsena.
Svarbu paminėti ir tai, kad paauglystė – ypač sunkus laikotarpis daugeliui vaikų. Tuo metu naminiai gyvūnai puikiai pasitarnauja vaikams užtikrindami emocinį, psichologinį saugumą – jie gali tapti meilės objektu, gynėju, socialiniu ryšininku kituose tarpasmeniniuose santykiuose.
Vis dėlto dauguma tėvų baiminasi dėl vaiko saugumo – kyla grėsmė vaikui būti apkandžiotam. 2010 metais dėl šunų įkandimų į asmens sveikatos priežiūros įstaigas kreipėsi 1 010 asmenų. Trečdalį jų sudarė vaikai iki 18 metų amžiaus. 2011 metais dėl šunų įkandimų į asmens sveikatos priežiūros įstaigas kreipėsi 1 070 asmenų. Iš jų beveik pusė buvo vaikai. Vaikai yra itin pažeidžiama grupė dėl savo ūgio. Kadangi jų veidas yra arti šuns, todėl dažnai jiems įkanda į veidą ar kaklą. Dažniausiai nukenčia vaikai iki 9 metų amžiaus.
Gyvūnų įkandimai žmogui gyja ilgai, gali likti randų, kilti infekcijų. Pasiutligė yra pavojingiausia virusinė infekcinė liga, kuria galima susirgti po įkandimo. Taip pat yra rizika užsikrėsti stablige, nes žaizdos dažniausia būna užterštos.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia, kad šunys dažniausiai įkanda vaikui žaidžiant su šunimi ar tiesiog būnant greta jo (28 proc. atvejų). 14 proc. šuns įkandimų įvyksta tuomet, kai vaikas prasilenkia su šunimi, 10 proc. – vaikui šunį glostant, o 8 proc. – šunį maitinant. Žymiai mažesnė dalis (2–4 proc.) sužalojimų įvyksta, kai mažieji važiuoja su dviračiu greta keturkojo, trukdo jam maitintis, išgąsdina jį, traukia šuniui už uodegos ar bando išskirti besipjaunančius šunis. Tai gali būti nulemta to, kad daugelis tėvų paaiškina savo vaikui, kaip nederėtų elgtis su šunimi. Deja, aplinkybės nėra žinomos net 26 proc. atvejų.
Svarbu atminti, kad dauguma vaikų neskiria šuns kūno pozų, todėl negali atskirti, kada šuo yra draugiškas, o kada agresyvus (pvz., šuo, rodydamas dantis, rodo savo agresiją, o vaikas tai gali suprasti kaip šypseną). Taip pat daugeliu atvejų žmones apkandžioja savi ar draugų šunys, o dažniausiai nuo jų nukenčia maži vaikai. Ko gero, daugelis žmonių prisibijo svetimų šunų, todėl išvengia įkandimų, o su savais šunimis tiek suaugusieji, tiek vaikai elgiasi neatsargiai, taip išprovokuodami šuns agresiją.
Jei norite išvengti savo ar svetimo šuns įkandimo, svarbu suprasti šuns elgesį ir priimti tinkamus sprendimus kiekvienoje situacijoje:
• Šuo uosto daiktus, nes taip bendrauja, todėl prieš glostydami šunį, leiskite Jus apuostyti.
• Šuniui instinktyviai patinka vytis judančius daiktus, todėl nebėkite paskui šunį ar nuo jo.
• Šunys bėga greičiau nei žmonės, todėl nelenktyniaukite su juo.
• Šaukimas gali paskatinti agresyvų šuns elgesį, todėl išlikite ramus ir nepanikuokite, jei šuo artinasi.
• Šunys šeimą, kurioje gyvena, laiko savo gauja, todėl kūdikius, naujus šeimos narius gali laikyti įsibrovėliais ar žemesnio rango individais, todėl kūdikiai bei maži vaikai neturėtų šuns apkabinti ar bučiuoti.
• Tiesioginis akių kontaktas gali būti suprastas kaip agresijos demonstravimas, todėl geriau vengti žiūrėti tiesiai šuniui į akis.
• Šunys linkę kąsti į galūnes, veidą ir kaklą, todėl jeigu šuo puola, reikia stengtis išlikti ramiam, rankomis užsidengti veidą ir kaklą.
• Gulėjimas ant žemės šunis provokuoja pulti, todėl geriau atsistoti. O jei begulint užpuola keturkojis, laikykite veidą atsuktą į žemę, rankomis užsidenkite ausis ir nejudėkite.
• Šunims tarpusavyje kovojant, jie kanda į bet ką, kas yra arti jų, todėl nereikėtų kištis tarp dviejų besipešančių šunų.
Jei nežadate šuns veisti, reikėtų jį iškastruoti – taip gyvūnas taps mažiau agresyvus. Būtina šunį užimti tiek protiškai, tiek fiziškai, kad savo energijos nenukreiptų netinkama linkme. Ir, žinoma, prieš įsigydami šunį pasidomėkite, kurios veislės labiau sutaria su vaikais.
Lietuvoje pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymą pavojingais šunimis laikomos šios veislės ar jų mišrūnai:
• amerikiečių Stafordšyro terjeras
• Stafordšyro bulterjeras
• amerikiečių buldogas
• Argentinos dogas
• brazilų mastifas (fila brasileiro)
• kangalas (turkų aviganis)
• Pietų Rusijos aviganis.
Net jei išsirinkote veislę, kuri gerai sugyvena su vaikais, vis tiek būkite atidūs – nesvarbu, kokios veislės yra šuo, jis vis tiek gali sužaloti Jus ar vaiką. Taip pat patariama neignoruoti agresyvaus šuns elgesio. Svarbiausias veiksnys, lemiantis, ar šuo agresyvus, yra ne jo veislė, o auklėjimas. Svarbu šuniui išugdyti pagarbą šeimininkui, tačiau nereiškia, kad šuo turi bijoti žmogaus. Lygiai taip pat svarbu žmogui jausti pagarbą augintiniui ir jo poreikiams (miegui, maitinimuisi). Kaip tai pasiekti, Jums patars gyvūnų elgesio specialistas.
Jei vis dėlto šuo Jums ar Jūsų vaikui įkanda ir jei šuns įkandimas yra gilus, gausiai kraujuojama, reikėtų užspausti kraujuojančią vietą ir kviesti medikus. Jei įkandimas nėra gilus, žaizdą rekomenduojama gerai išplauti, esant galimybei dezinfekuoti žaizdų dezinfekcijai tinkamomis priemonėmis. Visais atvejais būtina kreiptis į medikus. Pasakykite jiems, ar įkando pažįstamas šuo, ar svetimas ir, jei žinote, ar šuo buvo skiepytas nuo infekcinių ligų.
Be abejonės, augintiniai turi didelę naudą augančio vaiko psichikai, įrodyta, kad augintinius turinčių vaikų fizinė sveikata yra geresnė. Nemažai daliai tėvelių abejonių kyla dėl švaros namuose – įsigijus augintinį baiminamasi, kad jis į namus neš purvą, kad gali užkrėsti vaiką įvairiomis infekcinėmis ligomis, tačiau ši baimė yra nepagrįsta, jei augintinis tinkamai prižiūrimas. Nustatyta, kad maži vaikai, turėję nuolatinį kontaktą su šunimi, rečiau serga įvairiomis infekcijomis ir rečiau vartoja antibiotikus. Vaikai, pirmuosius savo gyvenimo metus praleidę kartu su šunimi, rečiau serga ir alerginėmis ligomis – alerginiu rinitu ir astma.
Vis dėlto auginant šunį patariama nevalgyti su augintiniu iš tų pačių indų. Labai svarbu augintinius vedžioti tik jiems skirtose aikštelėse, išmatas surinkti į maišelius ir išmesti į konteinerį. Reikėtų gyvūną periodiškai tikrinti dėl helmintų, prireikus – gydyti. Rūpinkitės augintinių švara ir neleiskite vaikams žaisti su sergančiais gyvūnais. Nesijaudinkite, kad šuo gali užkrėsti vaiką mikroorganizmais – šiuo požiūriu pavojingesni yra žmonės. Tiesiog pamokykite vaiką dažniau plautis rankas.
Laikantis šių patarimų nereiks baimintis, kad šuo gali vienaip ar kitaip pakenkti Jūsų vaikui. Svarbiausia leisti keturkojui suprasti, kad vaikas yra aukščiau jo, o vaikui paaiškinti, kad šuo yra gyva būtybė ir kaip nepridera su juo elgtis. Vaiko ir šuns draugystė gali tapti vienais iš gražiausių santykių, o vaikui duoti tiek džiaugsmo ir naudos, kiek nesuteiks net ir brangiausias žaislas.
