E. Merkytė. Mama šimtui vaikų

Važiuodama per Šiaulius, užeik pas Jakševičiūtes (gyvena ant Pasadnos ulyčios, savo namuose pakalnėj), galėsi susipažinti su vienu kitu studentėliu, kurie negalėjo atkeliauti į Ušnėnus. Ten pamatysi ir mūsų Palangos artistų grupę. (Iš P. Višinskio laiško Žemaitei, rašyto 1899 m. spalio 16 d.) [1]

Kuo gi garsūs „namai ant Pasadnos ulyčios“? Ogi tuo, kad čia gyveno Kazimieras Venclauskis – ne tik vienas žymiausių ir gabiausių Lietuvos advokatų, bet ir didelis visuomenės, kultūros veikėjas, vienintelės Lietuvoje tokios gausios šeimos tėvas, tiksliau sakant, filantropas šeimos namuose žmonos rūpesčiu augintiems našlaičiams ir pamestinukams. Ir Motinos legenda tapusi jo žmona Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė – pirmojo lietuviško spektaklio – Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ – režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja, viena pirmųjų lietuvių profesionalių aktorių. Tačiau ne tik Šiaulių kultūrinis gyvenimas buvo artimai susijęs su jos vardu. Ji buvo ir… daugiau kaip šimto vaikų Mama. It lietuviškoji Motina Teresė ji priglaudė, išaugino, savo lėšomis išmokslino, išleido gyveniman per šimtą svetimų vaikų! Tai buvo Mamos namai. Tokie jie ir liko Venclauskių globotiniams visam gyvenimui. Tai buvo namai, kuriuose jie ir užaugę visada buvo laukiami, savi.

Bene tiksliausiai S. ir K. Venclauskius bus apibūdinęs Sorbonos universiteto profesorius Algirdas Julius Greimas: „Tai buvo savotiškas mitas, viena iš Šiaulių miesto pasididžiavimo aukštumų, paaiškinimas, kodėl Šiauliai yra Šiauliai…“ [2]

Nuteisto myriop sukilėlio dukra

Stanislava Jakševičiūtė gimė 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose, bajoro Jono Jakševičiaus šeimoje. Galėjo taip ir neatsitikti: nes Jonas Jakševičius dalyvavo 1863 metų sukilime ir mirties bausmės išvengė tik gerų žmonių dėka. Žandarų pagautas, buvo vedamas su grupe sukilėlių sušaudyti. Pasinaudojęs pro šalį ėjusia žydų laidotuvių procesija, paspruko. Stanislavos mama – Marija Jakševičienė – buvo tikra žemaitė, kilusi nuo Pavenčių. [3]   Šiltinės epidemijos protrūkyje palaidojęs net 5 savo pirmuosius vaikus, J. Jakševičius labai džiaugėsi sulaukęs šeštosios – Stanislavos.

Tai buvo laikas, kai Šiauliai įėjo į carinės Rusijos Kauno gubernijos sudėtį. Ir vadinosi jie labai keistai: Šavli. Rusiška mokykla, rusiška spauda, rusiška knyga. Viskas rusiška. „…rusų valdininkai sudarė girtuoklių, kyšininkų, sukčių ir išnaudotojų kastą. Skriaudė lietuvius kur tik galėjo ir kaip mokėjo. Be to, veik visi atsiųstieji rusai buvo vagys ir nusikaltėliai savo krašte. Tuo jie vertėsi ir atvykę Lietuvon. Gyventojų neapykanta šiems „poselencams“ buvo didelė ir visuotinė. Žiaurus lietuvių ir lenkų sukilėlių malšinimas tą neapykantą dar didino. Tokioje kovos dvasioje buvo išaugę jos tėvai“. [4]

Tėvas visą gyvenimą išliko didelis Lietuvos patriotas, didžiavosi gimęs lietuviu. Būtent iš tėvų dukra ir paveldėjo meilę savo kraštui – Tėvynė buvo didžiausia vertybė. „Jau gimnazijoje (Rygos mergaičių gimnazijoje – aut. past.) ji turėjo susidūrimų su mokytojomis lenkėmis, kurios tik protegavo lenkybę ir lenkų nuopelnus buvusiai Unijos valstybei. Lenkės mokytojos vis stengdavosi sumažinti lietuvių valstybininkų nuopelnus. <…> Jaunoji Stanislava Jakševičiūtė ir čia parodė didelį pasipriešinimą, iškeldama lietuvius didvyrius ir valstybininkus, tokius kaip Vytautą, Radvilas ir kitus lietuvius patriotus didikus. Už tai jai buvo mažinami laipsniai, ir ji lenkų akyse pasidarė nemėgstama „litvomanė“. [5] Vos baigusi gimnaziją, mergina pradėjo platinti lietuvišką spaudą, knygas.

„Ar čia žemaičių vystavs?“

Scenos meną S. Jakševičiūtė studijavo Rygoje, Petrapilyje. O artistės karjerą (ji buvo viena pirmųjų profesionalių aktorių Lietuvoje) pradėjo gimtuosiuose Šiauliuose. Rusų trupėje, nes lietuviškos dar nebuvo. Moteriai ryžtis vaidinti teatre buvo neįprasta. Tuo labiau bajoraitei. Tačiau namiškiai tam nesipriešino. Dar daugiau. „Mano motina pati buvo artistė, – prisimena S. Venclauskienė. – Ji man leido baigti dramos kursus ir džiaugėsi mano pasisekimu. Tai man buvo naudinga ir lietuviškoje veikloje“. [6]

1899 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo pastatytas ir parodytas lietuviškas spektaklis, pagal J. Vilkutaičio-Keturakio pjesę „Amerika pirtyje“. Režisierė ir pagrindinio vaidmens, Agotos, atlikėja – S. Jakševičiūtė. Tai buvo tikras akibrokštas lietuvių tautą atkakliai rusinusiai caro valdžiai. Spektaklis parodytas Palangoje. Kodėl? Nes Palanga tada priklausė Latvijos Kuršo gubernijai, kur lietuvių kalbos raštijos draudimas negaliojo.

Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą. Daugybė norinčių jį pamatyti liko už durų. Buvo visko. Štai „atėjo vienas žemaitis, apsirengęs kaimietiška miline – pilka kaip avies vilna – ir paklausė: „Ar čia žemaičių vystavs? Ir aš noriu čia įeiti“… Žinoma, jam buvo duotas bilietas. Tai buvo ūkininkas nuo Ilakių.“ Pasitaikė ir incidentų: „Vietos policmeisteris civiliais rūbais norėjo įeiti vaidiniman. Tačiau prie durų stovėjęs studentas P. Avižonis jo neįleido, reikalavo bilieto. Kilo skandalas ir ko tik spektaklio jis neuždarė“.[7] Iš viso susirinko per 400 žiūrovų, daugiausia paprasti žmonės. Tačiau į pirmąjį lietuvišką vakarą atvyko ir  kunigaikščiai Mykolas Oginskis, Jonušas Ksaveras Radvila, grafai Tiškevičiai. Tai buvo daugiau nei vaidinimas. Tai buvo pirmasis viešas lietuviškas vakaras, ir nuo šitos minties daugeliui darėsi ir pakilu, ir baugu, ir nepaprastai gera. Vienai vakaro organizatorių – rašytojai G. Petkevičaitei-Bitei – tai įsiminė kaip nepaprasta tautos šventė, tautos, „kuri džiaugėsi išlikusi gyva ir drauge su džiaugsmu pakėlė didelį protestą prieš ją varžančius pančius. Bet kas galėjo tada išdrįsti tai šventei duoti tikrą jos vardą?“ [8]

S. Jakševičiūtė džiaugėsi pasisekimu, bet ir suprato: tai tik pradžia. Didelio kelio pradžia. „Nors oficialiai pelnas turėjo eiti Skuodo padegėliams šelpti, – pasakojo S. Venclauskienė, – tačiau apie 200 rublių paskirti tada slaptojo lietuviškojo kultūrinio darbo reikalams“. [9] Tuos pinigus Stanislava įteikė P. Višinskiui, kuris juos perdavė daktarui Vincui Kudirkai ir jo lietuviškų darbų leidybai.

„Namai ant pasadnos ulyčios“

1902 m. Stanislava susipažino su Tartu universiteto Teisės fakulteto studentu Kazimieru Venclauskiu. Tais pačiais metais jie ir susituokė. Jauna šeima įsikūrė Šiauliuose, vienaaukščiame dideliame mediniame name su „salkomis“ „ant Pasadnos ulyčios“. Tai Stanislavos prosenelių Jakševičių palikimas. Namas, statytas XIX a. pr., tvirtai suręstas – su erdviu laukiamuoju, patogiu kabinetu, salonu, dideliu valgomuoju.

1899–1905 m. organizavo vakarus visuomenei. Juose buvo žadinama tautinė savimonė, propaguojamas lietuviškas žodis. Lietuvoje tokių vakarų nebuvo galima rengti, todėl jie būdavo rengiami Liepojoje, Rygoje, kur buvo didelės studijuojančio lietuvių jaunimo bendruomenės. Tačiau 1904 m. Stanislava ryžosi tokį lietuvišką vakarą surengti ir Šiauliuose. Jam pavykus tais pačiais metais Šiauliuose buvo parodyta ir „Amerika pirtyje“.

Venclauskių šeimos namai tapo vienu stipriausių kultūros ir meno centrų Lietuvoje. Čia buvo repetuojami lietuviški spektakliai, mokomasi lietuvių kalbos, čia lankydavosi to meto Lietuvos šviesuoliai: Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Biliūnas, Vydūnas, Žemaitė ir kt. Šiaulių inteligentai, paakinti Venclauskių, įkūrė dramos ir muzikos „Varpo“ draugiją, kuri organizuodavo kultūrinius renginius Šiauliuose. Venclauskiai įsteigė tris lietuviškas pradines mokyklas.

Šiaulių dramos, muzikos ir dainos draugijos „Varpas“ nariai ir artistai po spektaklio „Inteligentai“ 1909 m.

Kadangi patriotų iniciatyva prasidėjo lietuviškų spektaklių, gegužinių ir kitokių lietuviškų sambūrių laikotarpis, dėl to ne vienas jų iniciatorius, aktyvus dalyvis buvo „pavėžėti“ Sibiran. Pats caras pasirašė 1902 m. vasario 27 d. sprendimą represuoti pirmųjų lietuviškų vakarų dalyvius. Vieni trejiems, penkeriems metams buvo ištremti į Rytų Sibirą, kiti – iš gyvenamosios vietos. Ištremti – 49, represuota – per porą šimtų. Vėliau ir prie Venclauskių namų buvo atvažiavusi „juodoji karieta“, kuria buvo gabenami areštuotieji. Laimei, žandaras gruzinas, susipažinęs su kaltinimu ir išgirdęs Stanislavos pasakojimą, kuo caro valdžiai ji neįtiko, nepalaikė to nusikaltimu. „Pas mane atvyko tamsaus veido, gražios išvaizdos vyras, – pasakojo S. Venclauskienė, – <…> manau, jis buvo gruzinas. Palankus tautinėms mažumoms. Kai aš jam viską išaiškinau apie spektaklį, to veikalo turinį, jis net labai garsiai nusijuokė, kad, girdi, čia nesą nieko blogo ir dar labiau nieko priešvalstybinio. Mano nuotaika pagerėjo. Jis užsirūkė papirosą ir paprašė vandens. Tada aš pasiūliau naminio vyno stiklą. Jis sutiko <…>.“ [10]

Mama šimtui vaikų

Teatro aistrą Stanislavos sieloje ėmė stelbti gailestis patiems nelaimingiausiems vaikams – pamestinukams, našlaičiams. Nors Venclauskiai patys turėjo dvi dukras – Danutę ir Gražbylę, tačiau jie priglobė, išaugino, mokslan išleido dar per šimtą svetimų vaikų. Iš kur toks nenusakomas gailestingumas ir pasiaukojimas? Pasakojama, kad dar Stanislavos motina, Marija Jakševičienė, išgelbėjusi nuo žūties ir pasiėmusi auginti kūdikį, kurį pati gimdytoja buvo pasiruošusi paskandinti. Arba kad parsinešusi ir auginusi mažą mergaitę, kurią radę žandarai buvo apgyvendinę… šuns būdoje! O pati Stanislava pasakojo, kad prieš mirtį jai mama perdavusi globoti keturis vaikelius, prašiusi juos užauginti, išmokslinti. Vykdydama motinos valią, Stanislava netrukus ir pati praplėtė savo misiją, paimdama globoti dvi našlio kaimyno dukreles.

„Pradedant pamestinukais prie jos namų durų, baigiant universiteto studentais – visais ji rūpinosi, visiems, kam buvo reikalinga, suteikdavo pagalbą, globą ir motinišką meilę. Savo augintiniams ji duodavo ne tik pastogę, bet svarbiausia – mokslą.“ [11] Visus be išimties leido į mokyklą, namuose mokė muzikos, šokių, vaidybos, užsienio kalbų (Stanislava kalbėjo penkiomis užsienio kalbomis). Vasarą vyresniuosius išleisdavo į skautų stovyklas, su mažesniais atostogaudavo Palangoje.

Prie stalo – mažiausiai 30 vaikų

Lėšas didžiulei šeimai išlaikyti uždirbdavo jos Tėvas – Kazimieras Venclauskis. Kaip labai garsus advokatas, laimintis kone kiekvieną sunkią bylą, jis gaudavo didelius honorarus, nors varguomenę dažniausiai gindavo veltui. Kitas palengvinimas buvo tas, kad turintiems Jakševičių pavardes gimnazistams nereikėjo mokėti už mokslą. Mat kažkada Jakševičius cerkvei buvo padovanojęs nemažą žemės sklypą, tad toks valdžios įsakymas buvo kaip dovana. Todėl čia augo kiek galima daugiau Jakševičių ir Venclauskių, nes tokias pavardes gaudavo visi pamestinukai. Uolus kovotojas už lietuvių kalbos, raštijos išsaugojimą, talentingas teisininkas K. Venclauskis žmonos sumanymui gelbėti Lietuvos vaikus neprieštaravo. Jis su visa šeima valgydavo prie bendro stalo, tik žmonos prašydavo, kad vienu kartu prie jo nesėdėtų daugiau nei 30 vaikų.

Nors S. Venclauskienė buvo kilusi iš gana turtingų bajorų, „Baltųjų rūmų ant Pasadnos ulyčios“ (taip jie buvo vadinami caro laikais) gyvenimas visai nebuvo bajoriškas. Čia nebuvo nei tarnų, nei privilegijuotų. Visi dirbo buities darbus, visi paprastai rengėsi, vienodai maitinosi (išskyrus sergančius, kurie visuomet gaudavo pagerintą maistą).

Tarp globotinių – žymūs žmonės

Nors vaikai į tuos namus patekdavo įvairiais keliais ir aplinkybėmis, – pamestinukai, našlaičiai, neįgalūs ar tiesiog iš neišgalinčių savo vaikus išlaikyti, juolab leisti mokslan gausių šeimų, – visi jie čia buvo lygiateisiai (net su tikromis Venclauskių dukromis); kaip mena buvę globotiniai, kiekvienas turėjo tuose namuose savą kampą, savo vietą prie kasdien gausiai apsėdamo stalo.

Gimnazijoje Venclauskių šeimos vaikai daugiausia pasižymėjo drausmingumu, stropumu. Žinoma, pasitaikydavo ir išimčių. Tačiau iš Mamos namų nebuvo išvarytas nė vienas išdykėlis. Stanislavos nuomone, kiekvieno vaiko širdyje yra gėrio pradų. Tik reikia juos puoselėti.

Venclauskių namuose buvo nuo vokiečių išgelbėtas ne vienas žydų vaikas. Vienas ir užaugęs (ten turėjęs Jonuko vardą) atsiminė, kaip, užėjus į namus vokiečių žandarams, sumanios Mamos buvo įtikintas lįsti į bulvių maišą, ir jį su kitais daržovių maišais darbininkai išvežė į laukus. Paskui buvo slapta auginamas kaime, Danutei Venclauskaitei priklausiusioje sodyboje. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje, restauruojant Venclauskių rūmus, buvo aptikta 3 metrų pločio slėptuvė, kurion per siaurą angą galėjo patekti tik vaikas. Manoma, kad ten buvo slepiami „kontrabandiniai“ –  žydų vaikai.

Tarp Venclauskių globotinių buvo būsimasis poetas Julius Janonis, mokytojas Tomas Stonis, gydytojas Vladas Pampikas, teisininkas Algirdas Jakševičius, Ilinojaus universiteto profesorius Marius Veclauskas.

Duktė pamena pasakojimus apie geraširdę mamą: „Kai gimnazijoje dvi labai gerai besimokiusios mergaitės, vežiko dukterys, nebegalėjo susimokėti už mokslą, mama užstatė dovanų gautus sidabrinius šaukštelius… Visą amžių gyveno Dievui, tėvynei, artimui.“ [12]

„Gegutyte, iškukuok, po kiek metų aš grįšiu Tėvynėn?“

1940 m. mirė Kazimieras Venclauskis. Likusi našle ir pablogėjus materialinei padėčiai, Stanislava vis tiek neatsisakė savo pašaukimo – globoti vaikus. 1944 m. sužinojusi, kad yra įtraukta į deportuotinų sąrašą, nusprendė palikti savo namus. Nors jie, tie namai, lyg saugomi stebuklingos auros, per visą karą išliko sveikutėliai, su vyresniąja dukra Danute ir paskutiniais dviem augintiniais – Stefa ir Mariumi – patraukė į Vokietiją. Mama nedvejodama sutiko išvažiuoti. Sakė: „Nenoriu matyt, kaip maskolio koja mindys mūsų žemę“, – prisimena duktė Danutė. [13]

Duktė pasakoja ir apie mamos paskutinį atsisveikinimą su Tėvyne. Kretingos bažnyčioje ta begalinės dvasinės tvirtybės moteris sukniubo kryžiumi prieš altorių maldai, paskui raudodama ištarė: „Dabar jau jie viską iš manęs atėmė. Dabar aš jau galiu verkti!“

Iškentėjusi badą ir kitas negandas Vokietijoje, netekusi visko, ką buvo išsivežusi, tik po kelerių metų jau nedidelė šeimyna išvyko Amerikon. Bet ir tada Stanislava neprarado vilties kada nors grįžti į Lietuvą. „Dar Vokietijoje, išgirdusi kukuojant gegutę, ji prašė: „Gegutyte, iškukuok, po kiek metų aš grįšiu Tėvynėn?“ Bet gegutė kukavo ir kukavo be skaičiaus, lyg skelbdama, kad ji iš ten niekada negrįš!“ – pasakojo Danutė.

Nuvykusi į JAV šeimyna, apsigyveno Voterberyje. Jų namai čia buvo kuklūs, gyvenimas nelengvas. „Per vienerius metus kraustėmės aštuonis kartus. Kas turėjo kambarį, vis priimdavo. Kol galiausiai susiradom butą Riversaid gatvėje. <…> Mama labai norėjo tokio savo kampo, kur niekas nedraustų katės ar šuns laikyti. Na, ir Petras Vileišis parodė mums šį namą, kuris tuomet buvo begalinis laužas. Jį nusipirkę dar kurį laiką gyvenom senoje vietoje. Ištiko dar viena bėda, nors ir mažesnė už karą ar okupaciją, – potvynis. Iš tikrųjų likom kaip stovim <…>“, – prisimena gyvenimo pradžią Amerikoje Danutė Venclauskaitė. [14] „Motina kažką turėjo ypatingo. Ji sugebėjo su džiaugsmu žmogui atiduot paskutinį kąsnį. Atsimenu, buvom neseniai atvažiavę (į Ameriką – aut. past.). Kažkas atnešė žuvies. Atėjo ponia Saulaitienė ir sako: „Kaip aš mėgstu žuvį.“ Mama išėmė tą žuvį ir atidavė. Negalvodama, kad pačiai nebus ko valgyti nei pietums, nei vakarienei. Taip ir visą amžių gyvenom.“ [15]

Nors labai ilgėjosi Lietuvos, į ją jau grįžti nebespėjo. Mirė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė 1958 m. sausio 16 d. Palaidota Voterberyje, Amerikos lietuvių kapinėse. Nors paskutinę savo gyvenimo dieną dar spėjo pasakyti: „Vaikai, jeigu turėtumėt pinigų, prašyčiau įdėti į metalinį karstą ir – į Šiaulius.“ [16] Amerikoje amžiną atilsį atgulė ir Danutė Venclauskaitė. O kita duktė, buvusi teisininkė, Gražbylė Venclauskaitė, iki šiol gyvena Šiauliuose ir šiemet minėjo įspūdingą šimto metų jubiliejų.

1991 m. Venclauskių dukros Danutė ir Gražbylė atgautą savo tėvų namą (dabar Vytauto g. 89) padovanojo „Aušros“ muziejui. Taip jos įgyvendino savo tėvo svajonę – pastatyti Šiauliuose muziejų. Po dvejų metų Venclauskių namų terasoje buvo atidengtas antrasis pasaulyje paminklas Motinystei, skirtas įamžinti Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės žygdarbį, pasiaukojimą, jos meilę silpnesniam, atsidūrusiam varge.

Tikrosios Motinos stebuklas gyvas amžinai.

---

[1] Leonas Peleckis-Kaktavičius. Namuose ant pasadnos ulyčios: dar po dvidešimties metų. Š.: „Aušros“ muziejaus leidykla, 2009.

[2] Ten pat.

[3] Ten pat.

[4] Ten pat.

[5] Ten pat.

[6] Ten pat.

[7] Ten pat.

[8] Ten pat.

[9] Ten pat.

[10] Ten pat.

[11] Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Sud. O. Voverienė. Kaunas, 2000.

[12] Ten pat.

[13] Leonas Paleckis-Kaktavičius, „Amžinosios vertybės – nepraeinančios“, Nemunas, 2008 01 17.

[14] Ten pat.

[15] Ten pat.

[16] Ten pat.