
2012 m. 12 mėn. 12 d. 12 val. 12 min. sostinės Lukiškių aikštėje bus įrengtas Kalėdų šventės ženklas – Didžioji Kaladė-Blukas.
Vilniečiai ir miesto svečiai galės save apvalyti Blukui paliekant tai, kas mums trukdo gyventi, galima bus nuo iki Kūčių, trinktelint per Bluką lazda, ar kokiu kitu daiktu, galvojant apie tai, kas neišsipildė, kas trikdo ir pykdo mus mūsų viduje. Sudeginus Bluką, bus sudegintos ir jame slypinčios blogybės ir nepritekliai, bus išlaisvinta gausa ir šviesa. Kalėdų Blukas kupinas įkalintų galių, jį sudeginę išvaduosime gėrį, išlaisvinsime mums priklausančią Dieviškąją kūrybos ugnį.
Neeilinis šių metų 12-tuko rinkinys: 2012 metų 12 mėnesio 12 diena, 12 valanda, 12 minučių įpareigoja reikšmingiems darbams. Todėl šią magišką valandą tradicinės lietuvių kultūros puoselėtojai, pasitelkę senus lietuviškus papročius, paskelbs visų neišsipildžiusių lūkesčių ir sunkmečių pabaigos pradžią.
Tuo stebuklingu laiku Lietuvos sostinės Lukiškių aikštėje bus įkūnytas Kalėdų šventės ženklas – Didžioji Kaladė, žemaičių dar vadinama – Bluku, o aukštaičių – Ugnies Mituliu. Ji bus įrengta tam, kad vilniečiai, o ir miesto svečiai galėtų jai perduoti ir palikti visas savo kaltes, nuodėmes bei visus pykčius.
Gruodžio 21 dieną visoje Lietuvoje prie Kalėdų kaladžių susirinkę blukvilkiai atliks apeigas, skirtas išlaisvinti įkalintą vidinę mūsų sielos saulę nuo ją kaustančios ir marinančios tamsos, šalčio ir blogio tam, kad visa, kas mus trikdo, griauna, žlugdo ir marina baigtųsi. Blukas – rąstgalys, trinka, kelmas, kaladė įkūnija gyvatę, slibiną – drakoną, tuo pačiu velnią ir kartu jų prarytą, įkalintą Saulę. Kai Dieviškas Kalvis, Kalėda arba Perkūnas sudaužo Saulės kalėjimą, ir ją išleidžia, tai pasaulis tuomet atgauna šviesą ir atsinaujina.
Bluką į Lukiškių aikštę atlydės Lietuvos Kalėdų senelis Kalėda. Juk Kalėda, Kalėdos ir kaladė yra tos pašios šaknies žodžiai. Magišką skaičių derinį 12.12.12.12.12 įprasmins Ypatinga Kalėdos palyda – 12 tikrų lietuviško Zodiako ženklų, pasiryžusių vėl įžiebti išblukusią ir priblėsusią mūsų sielų Saulę, sugrąžinti mūsų akims ir protams dievišką šviesą vėl atitolinant Pasaulio pabaigos grėsmę. Ženklų drabužių dizainerė Nijolė Stunskaitė. Akcijoje dalyvaus Vilniaus Žvėryno, Antakalnio, Simono Daukanto gimnazijų dvyliktokai, kitų klasių moksleiviai. Visų susirinkusių lauks malonios staigmenos.
Bluką magiškomis runomis išrašė tautodailininkas Algimantas Sakalauskas. Nuo trijų karalių iki pavasario Blukas stovėjo aikštėje prie Seimo rūmų, ten visas negeroves rinko. Vėliau jis saugotas bendrovės “Vilniaus zunda” valdose.
Kalėdoms ruošiasi Panevėžys: jau dabar kaladė – Blukas yra pastatytas Panevėžio mieste prie prekybos ir pramogų centro Babilonas, jį statosi Panevėžio rajono Piniavos bendruomenės žmonės. Bluką įsirengė Vilniaus Balsių bendruomenė, Kalėdų kaladė – Ugnies Mitulys stovi Anykščių centre ant Šventosios upės kranto, jį statosi ir kiti dideli bei maži miestai. Kalėdų kaladėmis ir Blukio palydos sutvėrimu pasirūpino panevėžietis Jonas Sabeckas. Jo dėka blukvilkio apeigos tampa realia Kalėdų šventės dalimi visoje respublikoje.
Blukvilkių tradicijos Vilniuje atgaivintos 1996 metais. Jų iniciatorė biudžeto įstaiga Etninės veiklos centras. Vėliau Blukvilkiai išplito po visą šalį, kūrėsi naujos iniciatyvinės grupės. Bluko idėja išplatinta Amerikos festivalyje “Degantis žmogus”. Pernykštis Blukas sukurtas Aivaro Lileikos ir Lino Karaliaus suburtos grupės iniciatyva. Šiuo metu blukvilkiu rūpinasi viešoji įstaiga “Ugnis ir kaukė”, vadovė Eglė Plioplienė.
Ateisiu trinktelt į tą bluką 🙂
Apie bendra zodziu sakni: Kaleda – tai laikas kai kales eda. Alkui siulyciau atsargiau elgtis aiskinant zozdziu saknis ir bendras zodziu kilmes…, nes tuoj paaiskes kad romuva – tai romu taboras.. Cia tik draugiskas patarimas…
Tamstele, Romuva jau seniai buvo neatmenamais laikais, o čigonų dar ir nė užuomazgų nebuvo tokios kaip klajoklių tautos pasaulyje be vietos… 🙂
Per naujus metus , anksčiau, įkaldavo ragą ar vinį į sieną. Tas paprotys , mano asmeninė kvaila nuomone , susijęs su Gausybės Rago supratimu. Prisimenant Kęstučio priesaika užrašytą metraščiuose.O astronominiai Naujieji kaip tik per Kalėdas….
Prie to pačio gal ir Blukis….
Bluko – pačio nelieski,
šiukštu; tik virvute, viela,
šakaliais-tabalai tempki atokiau
laužan, – tąsomas, pliekiamas,kad visą bjaurastį
ištempt, – ištįst, nuvilkt ir ant SAULĖ-GRĮŽOS
laužų naująja šviesa, VILTIM ir
dvasios grynumu metą apšviesuoti.
Tįst, lupt, plakt bluką
darbas pats atsakingiausias ir
bene svarbiausias:
matyk, rask, skaityk prisiMINK
ir daryk. Tik BLUKO nesiliesk,
– tik virve, tik lazda, kad…
metų bjaurasties ant jo trenktos
tabalai-makalai neperimtum.
Tebūnie – TŪSAS.
Blogį, jo aiškų, suprantamą ir
iš senolių paveldėtą… apeigą apčiuopiamą atlik: sukūrenk.
“Apčiuopiamumo” pavyzdys – Saulėgrįžos paveldas.
O Saulėgrąžos paveldas Kupolėse –
Laimės, gėrio ir vilties – P a p a r č i o žiedo
– Tavojo šviesos palydovo “neapčiuopiamoji”
apsauga. Saugotina, slepiama ir nematoma,
niekam, nes – TAVO.
Saugoki gėrį,
o Bluką – liepsnų pragarmėn…
kad atsinaujintų, apsivalytų VISA.
…visada
http://zebra.15min.lt/lt/laisvalaikis/ivairenybes/vilnieciu-nuodemes-ir-bedos-degs-kartu-su-2000-kelmu-44228.html
ne šventė, – tas Bluko tūsas 🙂
tik… APEIGA.
“Senovinio kaladės (bluko) valkiojimo pakiemiui paprotys. XVII a. autorius Paulius Einhornas, rašęs apie latvių stabmeldystę, teigia, kad Kūčių vakarą po kaimus su triukšmu valkioja kaladę, paskui ją sudegina ir džiaugiasi. Tokie personažai vadinami blukvilkiais, o Kūčios – bluko vakaru (Bluckwackar). Kraštotyrininkas Juozas Šliažas knygelėje “Žeimelio apylinkės” rašė: “Kūčių vakarą tempdavo per kaimą kaladę, paskui ją kryžkelėje sudegindavo… Kaladė turėdavo apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių”. S. Daukantas kaladę identifikuoja su senaisiais metais. Jis rašo, kad blukvilkiai, mušdami tabalus ir dainuodami”Tabalai, tai, tai , judink senus kaulus”, išvelka ir sudegina, manydami taip ir sudegina “sunkų praėjusį metą”. Motiejus Valančius “Palangos Juzėje” rašė: “Blukvalkiai “Bernelių giedoti atsibeldė sutemus antrąją Kalėdų dieną”. Iš to sektų išvada, kad blukas – medžio kaladė, kaip senųjų metų nesėkmių, nelaimių įkūnijimas, o gal ir derliaus dvasia, kurios atgimimu būtina sąlyga yra tariamas jos sunaikinimas ugnimi, dar XIX a. pirmoje pusėje buvo žinomas Kalėdų papročiuose.
Minėtas bluko deginimas liudija, kad papročiuose buvusi naudojama ugnis turėjo ritualinio sakrališkumo prasmę. Yra žinoma, kad buv. Jugoslavijoje nuo XIII a. iki mūsų dienų yra išlikęs toks paprotys – Kūčių dieną šeimos vyrai parvelka miške nukirtę medžio stuobrį, prieš ritualinę vakarienę jį užkuria, ir jis rusena per visą Kalėdų laiką. Kadangi į šventinę vakarienę būdavo kviečiamos mirusiųjų vėlės, manoma, kad ugnis buvo skirta joms sušildyti. Mūsų dienomis šeimose uždegamos žvakutės ant kalėdinės eglutės. Eglutės statymo paprotys mūsuose nėra senas, atėjęs iš svetur tiktai XIX a. pabaigoje į miestą, o į kaimą – tik prieš keletą dešimtmečių. Taigi, žvakutės ant eglutės jau nebeturi magiškos reikšmės, o yra tik šviesos ir gėrio simbolis. Eglutė ir švieselės suteikia namams jaukumo, šventinio iškilmingumo, džiaugsmo vaikams.”
Galima ir taip 🙂
“…— очистительная сила огня.
Все объяснения хороши. …
http://www.prazdnik.by/content/detail/8/25/50598/ ”
V I S I – B Ū D A I – G E R I
Dvasios atsinaujinimui…