Minint Lietuvos kultūros centrų asociacijos veiklos 10-metį, lapkričio 28 dieną Vilniaus rotušėje vyko konferencija „Kultūros centrų strategija 2012-2032“, joje priimta rezoliucija, numatanti šalies kultūros centrų strategines gaires iki 2032 metų, bei kelianti svarbiausius uždavinius naujiesiems šalies politikams ir Vyriausybės nariams. Buvo iškilmingai įteikiamas Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimas „Auksinis Feniksas“. Pirmą kartą įteikti penki apdovanojimai – geriausiam metų kultūros rėmėjui, politikui, kultūros centro partneriui, kultūros ir meno kūrėjui bei kultūros centro vadovui.
Veiklos 10-mečio sukaktį mininčios Lietuvos kultūros centrų asociacijos atstovai sako, kad Lietuvoje veikia per 600 kultūros centrų su filialais, daugelis jų suburia daugybę žmonių, kurie lanko įvairius būrelius, meno kolektyvus, mokyklėles, studijas. Nors kai kada kultūros centrai pavadinami „senais reliktais“, jų atstovai sako, kad tai nėra „užsistovėjęs vanduo“.
„Mes judame į priekį, visos inovacijos vyksta kultūros centruose ir dideli judėjimai. Neatsitiktinai pirmą kartą teiksime „Auksinio Fenikso“ apdovanojimus – kultūros centrai yra tarsi pakilęs iš pelenų paukštis. Mums labai sunku buvo įrodyti, kad tie kultūros centrai, ypač rajonuose, mažuose miesteliuose yra kultūros židinys, vienintelis, kuriame sukasi gyvenimas, į kurį ateina bendruomenės, kur žmonės realizuoja savo kūrybinius sumanymus. Juolab kultūros centrai negauna lėšų kultūrinei veiklai, o turi rašyti projektus renginių finansavimui gauti“, – spaudos konferencijoje vardijo Vilniaus mokytojų namų Kultūros ir švietimo centro vadovė Zita Žepnickienė.
Lietuvos liaudies kultūros centro Regionų kultūros informacijos poskyrio vadovė Inga Kriščiūnienė sako, kad rajonuose uždaromose mokyklose steigiasi daugiafunkciniai centrai, priklausantys švietimo sistemai, tačiau šis procesas vyksta nesuderintai su kultūros centrų sistema.
„Ten, kur veikia geras kultūros centras, šalia yra steigiamas daugiafunkcinis centras, kuriame didelė dalis yra neformalaus ugdymo, bet galbūt geriau reikėtų stiprinti tuos senuosius kultūros centrus, kurie jau yra, o ne steigti šalia dar kitus. Be to, yra problema, kad kultūros centrų pristatomi renginiai ne visada pasiekiami kaimo žmogui, nes ateiti 5-8 kilometrus yra sunku. Tačiau kultūros darbuotojai yra fanatikai – nors lėšų nėra arba finansavimas labai mažas, ypač mažiems kultūros centrams, jų darbuotojai savo lėšomis suveža tuos kaimo žmogelius, bando juos „ištraukti“ iš tos aplinkos į renginius“, – pažymi I. Kriščiūnienė.
Jos teigimu, nors didieji kultūros centrai yra sutvarkyti, turi gražias patalpas, tačiau mažuose kaimų kultūros centruose yra daugiau tos dvasios, „dūšios“, kuri, deja, po truputį iš Lietuvos išeinanti. „Nors turime apie 600 folkloro kolektyvų, bet jų mažėja, kaip ir kaimų, tiesiog žmonės išmiršta. Vis dėlto kai kur pastebimas ir gražus tradicijų, folkloro perdavimas naujajai kartai, neretai į bendruomenes pradeda burtis ir kaimo sodybas įsigiję vasarotojai“, – viltingai kalbėjo I. Kriščiūnienė.
Rašytojas Romas Sadauskas sako pusę metų praleidžiantis Dzūkijoje, Lazdijų rajone, ir jam į kultūros namus patinka nueiti tiesiog pabūti, pabendrauti su žmonėmis, o dabartiniai kultūros centrai, rašytojo nuomone, „subiurokratintas reikalas“, dokumentai rašomi biurokratiniais, žmonėms mažai suprantamais žodžiais, o kultūra traktuojama kaip vartojimui skirtas produktas.
„Kas iš to, kad kultūros centrų interjeras bus atnaujintas, jeigu ten bus pernešta to paties žemo lygio kultūra, pereis dirbti tie patys darbuotojai?“, – klausia R. Sadauskas, kartu su žmona senoje sodyboje organizuojantis kultūros renginius, sulaukiantis svečių net iš festivalių, pavyzdžiui, „Poezijos pavasario“.
Dailininkė Ramunė Vėliuvienė sako, kad kultūros centrams svarbiausia – kultūros sklaida ir grįžtamasis ryšys, ypač etninės kultūros, ugdančios žmogaus tautinę tapatybę, srityje. „Kultūros centruose būna labai įdomių renginių, ir jie atranda kokių nors „perliukų“, į kuriuos meno žinovai gal ir neatkreiptų dėmesio. Svarbiausia, kad nacionalinė kultūra nebūtų elitinė, kažkokiose aukštose lentynose, o kad ji būtų apyvartoje, ir tai didelis uždavinys kultūros centrams“, – sako dailininkė.
Kultūros centrai yra žmonių dvasios gaivintojai.Kas gali daugiau suteikti jėgų prieš akaholizmą ir narkomanija,jeigu ne dvasinga kultūra.Kas gali kelti lietuvišką savimonę,jeigu ne tautinė kultūra.Manau,kad kaimo žmonėms reikėtų stengtis kultūrinius renginius pateikti tik pagal jų įgytą kultūrinį intelektą.Nereikėtų pateikinėti meną,suprantamą tik meno žmonėms ir eruditams,tačiau nereikėtų pateikinėti ir moderniškų “bumčikinio” stiliaus renginių,skirtų tik momentiniam pasilinksminimui,nes tokios kultūros turime daugiau,negu reikia.Iš tikrųjų,labai trūksta kultūros renginių,stiprinančių lietuviškąją tapatybę ir patriotizmą.