E.Merkytė. Viskas, ką ji darė, visą laiką buvo Lietuva

Pasaulinio garso archeologė, pedagogė, kultūros veikėja, pasaulyje naujos mokslo srities – archeomitologijos – pradininkė Marija Gimbutienė, save vadinusi savo atrastos moterų civilizacijos pagrindine figūra Motina Deive, „ragana, turinčia regėjimo galią“ ar kitų (Meilės Lukšienės) pavadinta „Mėlynąja paukšte, perskridusia ne tik per Lietuvą, bet ir per pasaulį.“ Gyvenimo pabaigoje, jau ryškiai šviečiant garbės, šlovės ir pripažinimo saulei, Marija Gimbutienė savo laimėjimus įvertins taip: „…Todėl, kad užaugau Lietuvoje…“ (Viktorija Daujotytė).

„Skaityti išmokau ketverių“

Marija Birutė Alseikaitė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje, gydytojų šeimoje. Tėvas Danielius Alseika buvo ausų, nosies ir gerklės ligų specialistas, mama – Veronika Janulaitytė – akių gydytoja. Ji buvo pirmoji lietuvaitė akių gydytoja, gavusi tokį mokslinį laipsnį užsienyje (1908 m. Veronikai Berlyne buvo suteiktas medicinos mokslų daktarės vardas). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tėvai išvyko į Minską. Grįžę į Vilnių, 1918 m. įsteigė lietuvišką ligoninę.

Su tėvu Mariją siejo stiprus dvasinis ryšys. Jo mirtis 1936 m. jai buvo skaudus smūgis, paskatinęs apmąstyti mirties paslaptį, susidomėti pomirtiniu pasauliu, laidojimo apeigomis. Jau vėliau viename susitikime su visuomene mokslininkė prisipažino: „Mano vienas pačių pirmųjų straipsnių buvo apie mirtį ir sielą, išspausdintas 1947 m., bet parašytas Lietuvoje, kai man buvo dvidešimt metų. Man tas klausimas baisiai rūpėjo – kas po mirties? Man buvo 15 metų, kai mirė mano tėvas, turbūt dėl to ir tapau archeologe.“ Iš tiesų tėvo įtaka buvo labai didelė. Kai reikėjo rinktis profesiją, abu tėvai tikėjosi, kad jų dukra eis jų pėdomis – rinksis mediciną. Tačiau Mariją paviliojo istorija.

„Vilnius man buvo kaip kitam galbūt kaimas – per šitą universitetą, kai man buvo penkeri ar šešeri metai, aš koridoriais mokėdavau pereiti iš vienos gatvės į kitą. <…> Daug pasakų išmokau iš bulvių lupėjų ligoninėje, ir tai buvo didžiulis kapitalas, kai aš vėliau pradėjau domėtis Europos religija. Taip pat nepaprastai didelės reikšmės turėjo pats Vilniaus lietuvių gyvenimas – mano tėvas buvo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas, savo namuose buvau mačiusi beveik visus Vilniaus krašto ir Nepriklausomos Lietuvos veikėjus. Aš, vaikas būdama, turėjau puikiausią progą pažinti ir rašytojus, menininkus – tokius kaip Vydūnas, Vaižgantas, net Basanavičius, kurį mano tėvai globojo. <…> Dieną tėvas dirbdavo poliklinikoje, buvo vedėjas, o naktį redagavo „Vilniaus šviesą“, „Vilniaus žodį“. Užlipusi ant jo kelių, stengiausi perskaityti, ką jis parašydavo. <…> Ketverių išmokau skaityti.“

Marijos tėvas nuo pat jaunystės rūpinosi lietuvybe ir lietuviais okupuotame Vilniuje, motina, jau garbaus amžiaus – 82 m. sulaukusi, norėdama perskaityti dukros parašytą knygą, mokėsi angliškai… Pasidėjusi žodyną atidžiai skaitė savo dukters darbą: „Vis dėlto aš jau perskaičiau visą pratarmę ir pirmą skyrių ir viską supratau.“

Marija Alseikaitė studijuodama prieškario Vytauto Didžiojo universitete, gilinosi į baltų mitologiją, kalbotyrą. Ji ne kartą yra sakiusi, kad jos tėvas Danielius Alseika, aušrininkų tradicijos ir Jono Basanavičiaus Tautos namų idėjos tęsėjas, yra jos „pasaulėžiūros vadovas“. Marija buvo liudininkė tėvo atkaklaus ryžto tyrinėti Lietuvos istoriją. Sveikatą alinančio užsispyrimo rezultatas – trys gydytojo D. Alseikos mūsų istorijai skirtos knygos, išleistos 1924–1927 metais. Turbūt neatsitiktinai dukters ištikimybė tėvų idealams vedė ją duobėtais karo įvykių bei pasekmių takais prie artefaktų paslapties (iš Juozo Algimanto Krištopaičio pranešimo, skaityto Pasaulio lituanistų bendrijos konferencijoje Vilniuje, 2000 m. liepos 1 d.)

1942 m. M. Alseikaitė baigė Vilniaus universitetą, kuriame studijavo lituanistiką, folklorą, etnologiją, lingvistiką. Vėliau pasirinko archeologijos studijas.

M.Gimbutienės darbų citavimas pasaulio literatūroje prilygsta Nobelio premijos laureatų citavimui

1944 m. liepą kartu su šeima Marija pasitraukė į Vakarus. Insbruko, Tiubingeno, Heidelbergo bei Miuncheno universitetuose studijavo Europos archeologiją, tautotyrą, religijų istoriją. Tiubingeno universitetas už darbą „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais“ jai suteikė filosofijos mokslų daktarės laipsnį. Tais pačiais 1946 m. darbas buvo išleistas vokiečių kalba. Daug vėliau viename susitikime su visuomene į klausimą, kas mūsų laukia po mirties, profesorė atsakė: „…Laidosena buvo mano disertacija, taip pat ir bakalauro tema… Aš manau, pas mus vyrauja ciklinis mirties ir atgimimo supratimas. Nėra mirties – yra Atgimimas, yra amžinas atgimimas, ir žmogaus gyvenimas labai susijęs su žemės gyvenimu… Gyvybinė energija negali žūti, ji išlieka… mūsų mirusieji yra tarp mūsų.“

1949 m. M. Gimbutienė kartu su vyru ir dviem dukrelėmis persikėlė į JAV. Ji dirbo Harvardo universitete – vertė Rytų Europos archeologinius tekstus, dėstė Antropologijos departamente, vėliau dirbo Harvardo muziejuje. Nuo 1963 m. M. Gimbutienė – Kalifornijos universiteto profesorė. Dirbdama mokslinį darbą vieną po kitos parašė 23 knygas, 300 mokslinių straipsnių.

Mokslininkė skaitė ir rašė apie dvidešimt kalbų. Ji buvo įvairių mokslo sričių – archeologijos, etnologijos, lingvistikos, mitologijos, semiotikos šalininkė, pasaulyje naujos mokslo srities – archeomitologijos – pradininkė. M. Gimbutienė buvo viena įtakingiausių ir kontroversiškiausių archeologijos asmenybių. Abejonių ar skepticizmo priežastys aiškios: mokslas tebėra androcentrinis, o ji kalbėjo apie ginocentrinį pasaulį. Ši mokslininkė buvo iš esmės naujo požiūrio reiškėja archeologijoje: tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašo savo radinius. M. Gimbutienė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę, rekonstruoti savo rankomis atkastųjų deivių „kalbą“. Ji kėlė esminius klausimus: Ar karas neišvengiamas? Ar vyrai visuomet dominavo? Kokios Vakarų kultūros šaknys? (Solveiga Daugirdaitė)

Vien tik rodyklių „Science Citation Index“ ir „Social Sciences Citation Index“ duomenimis, jos darbai pasaulio literatūroje buvo cituoti 811 kartų. Anot Onos Voverienės, M. Gimbutienės darbų citavimas prilygsta Nobelio premijos laureatų citavimui pasaulio literatūroje.

Moters civilizacija

Labiausiai pasaulyje ją išgarsino knygos „Deivės kalba“ ir „Deivės civilizacija“ (už šią studiją mokslininkei buvo suteikta JAV Enisfildo Vulfo premija, nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus).

Marijai Gimbutienei vienintelei XX amžiuje pavyko atrasti ir aprašyti ištisą iki šiol neatpažintą civilizaciją. Senosios Europos civilizaciją, klestėjusią 7000–3500 pr. Kr. Tai buvo įtakinga žemdirbių, gyvenusių harmonijoje su gyvybės ir mirties ciklais gamtoje, Deivės civilizacija, kurios archeologinėse liekanose moteriškųjų skulptūrų daug ir jos didelės, o vyriškos negausios ir mažos. Iš šių duomenų Gimbutienė priėjo išvadą, kad tai buvo matristinė, moterų veikiama, jas realiai gerbianti civilizacija. (Vytautas Kavolis)

Marijos Gimbutienės inicialai angliškai sutampa su Deivės Motinos inicialais – Mother Goddess, MG. Simboliška, kad ji pati kartais buvo pavadinama taip pat, kaip ir jos aprašytosios matricentrinės kultūros svarbiausia figūra.

Ji pasiūlė hipotezę, kad didelėje neolito Europos dalyje klestėjo taiki lygiateisių žmonių civilizacija, kurios galios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės, darančios žmonių gyvenimą vertingą ir prasmingą. Taikliai yra pasakyta, kad M. Gimbutienės Senosios Europos kultūros interpretaciją galima lyginti su Ž. F. Šampoljono (J. F. Champollion) atradimu (hieroglifų iššifravimu, atvėrusiu galimybę pažinti Egipto ir kitas senąsias civilizacijas).

M. Gimbutienė atmetė visus archeologų pripažintus tabu ir draudimus. Pasitelkusi Europos mitologiją, folklorą ir lingvistikos įžvalgas, ji išvydo tai, ko negalėjo pastebėti kruopščiai ir sąžiningai dirbantys mokslininkai, kurių intelektualiniai poreikiai apsiribojo siaura specializacija.

Pasak M. Gimbutienės teorijos, Senosios Europos civilizacijoje dominavo matristinė kultūra, kurioje moterys užėmė ypač svarbią padėtį, o centrinė kulto figūra buvusi Didžioji Deivė gimdytoja, vaizduojama su kultu susijusiose skulptūrėlėse, viena žymiausių – Vilendorfo Venera. Deivės rankose buvo gyvybė, mirtis ir atsinaujinimas. Žmogus gyveno harmonijoje su gamta, neegzistavo lyčių nesantaika. Teorija grindžiama pasaulio etnografijos analogijomis, lyginamąja mitologija ir archeologiniais radiniais: figūrėlėmis, freskomis ir t. t. Taikios moters globojama civilizacija buvo taiki. Senosios Europos civilizacija neturėjo ryškių hierarchinių skirtumų, vergovės. Ji sunyko įsigalint atėjūnams klajokliams, kuriems būdinga patriarchalinė pasaulėžiūra.

M. Gimbutienė tikėjo, kad jos siūloma civilizacijos samprata padės mums peržiūrėti savuosius įsitikinimus ir naujai vertinti ateities galimybes.

Tačiau M. Gimbutienė susilaukė nemažai kritikos dėl matristinės kultūros egzistavimo pagrįstumo. Profesorė yra sakiusi: „Kas padaryta, kas atspausdinta, turi savo vietą ir įtaką. Kas tikra, įeis į visuotinį mokslo tiesos aruodą. Ir kaip bebūtų sunku, mokslininkas turi sutikti su likimu, jog jis nepaskutinis taręs žodį…“ Be to, dažnai ji vadinama feministe. Tačiau pasak Vytauto Kavolio, ji savęs nelaikė feministe.

Dar M. Gimbutienė buvo kritikuojama kaip „romantiško“ tipo mokslininkė (tai ji pati laikė jos galvojimo lietuviška savybe), daug vietos moksliniame darbe paliekanti savo pačios vaizduotei.

Europos šaknys nėra Krikščionybė ar indoeuropietiškasis patriarchatas

„Indoeuropietiškoje Europos kultūroje deivės užėmė svarbią vietą, dažnai moterys būdavo žynės, vaidino svarbų vaidmenį visuomenėje, vis dar egzistavo reliktiniai Deivės Motinos kultai. Sinkretinė krikščionybė įtraukė į save ne tik daugelį patriarchalinės indoeuropiečių religijos elementų, bet ir Deivės Motinos kultą, kuris katalikybėje reiškiasi Mergelės Marijos garbinimu.“ (Vytautas Lukšas)

Ištrauka iš M. Gimbutienės atsakymo į klausimą „Ką krikščionybė davė Lietuvai gero ir blogo?“

„< …> istoriniu atžvilgiu aišku, kad Lietuvos krikštas XIV amžiaus gale sutapo su labai tragiškais istoriniais įvykiais: su Lietuvos istorijos tragedijos pradžia. Iš didelės valstybės su puikiais vadais, iš teritorijos tarp Nemuno ir Okos Lietuva pavirto į Lenkijos karalystę. Lenkija iš nereikšmingos valstybės iškilo staiga į didelę, su galimybe kolonizuotis Lietuvos žemėse. Nesistebėkime, kad daugeliui lietuvių 600 metų krikščionybės įvedimo, o ne Mindaugo krikšto 1253 metais minėjimas užvirina kraują, ypač Vilniaus krašto lietuviams, kur kova su lenkais tebesitęsia ir dabar. Nuo unijos laikų Lietuvos neatsparumas svetimoms įtakoms padidėjo. Patys lietuviai beveik nebekūrė savo krašto kultūros. Lietuviškasis elitas ištirpo per pora šimtų metų. Nebebuvo daugiau Mindaugų, Vytenių, Gediminų, Kęstučių, Algirdų, nebebuvo nei tokių gražių vardų, nes jie pavirto į Vladislovus, Aleksandrus, Jonus, Motiejus ir kt. Lenkams atsirado auksinė proga ir ją jie puikiai panaudojo: krikščioninimas ir lenkinimas vyko kartu, taikingai. Ir taip iki XIX amžiaus galo. <…> Labai dažnai užglostome faktą, kad Lietuva beveik sulenkėjo.“

„Patys gražiausi ir giliausi lietuvio charakterio ir tikėjimo bruožai yra ne indoeuropietiški, ne atnešti iš rytų, bet europietiški, vietiniai, paveldėti iš senosios Europos žemdirbių kultūros. Ypatingas ryšys su žeme, su augalu, su gyvybės vandeniu, su akmeniu, su paukščiu, ir mūsų dainos yra iš Senosios Europos. Ligi šių dienų išsilaikė deivės Laima, Ragana, Žemyna ir kt.“

„<…> Nekalbant apie stipriai androkratišką (vyrų valdomą) krikščionių organizacinę struktūrą ir androcentrinę dvasią, kurios nesiharmonizuoja su lietuvio siela ir su visu lobiu iš praeities, kita atnešta svetima sąvoka buvo gyvenimo neigimas ir kančios garbinimas tam, kad užsitarnautum dangų po mirties. Iki mūsų laikų dar buvo tikima į nepersonalinę sielą, gyvybės energiją, kuri persikūnija į gėlę, medį, paukštį, gyvulį, žolę. Labai svetima sąvoka buvo ir nuodėmės (blogio) glūdėjimas pačioje žmogaus prigimtyje, nuo pat gimimo pradžios. Senovės Lietuvoje vyravo ne mirties, o gyvybės simboliai. Blogis buvo pačios gamtos destrukcijoje, ne žmoguje. Senosios Europos tikėjime mirties nėra, yra tik ciklo pabaiga, po kurios, kaip ir mėnulio fazių cikle, ateina atgimimas.“

„Todėl, kad užaugau Lietuvoje…“

Nors pasiekusiai tiek daug mokslo srityje visame pasaulyje ir gyvenusiai JAV, vis dėlto bene svarbiausiu kūrybos ir mokslinių tyrinėjimų stimulu profesorei visuomet išliko jos nedidelė šalis – Lietuva. „Kai nuolat esu klausiama, kodėl būtent aš, o ne kas kitas rašiau apie ginocentrinę Europą prieš indoeuropiečių įsiveržimą, kodėl aš, o ne kas kitas ėmėsi šifruoti kultūros simbolinę sistemą, kuri labai skiriasi nuo vėlesnių laikų simbolinių sistemų, kodėl pasitelkiau mitologiją ir tautosaką priešistoriniams įvykiams suprasti, mano atsakymas dažnai yra trumpas: visų pirma dėl to, kad užaugau Lietuvoje. Krašte, kur mano vaikystės metais dar tekėjo šventupės, kur augo šventi medžiai, pilni gyvybinės galios, kur žmonės alsavo gyvybės ritmu, kur dievybė buvo juntama ir vandeny, ir akmeny, ir paukštyje, ir medžio žievelėje.“

Meilę Lietuvai pasaulyje pripažinta mokslininkė dažnai pabrėždavo savo kalbose:
„Stiprybės – gyvybės vanduo man visuomet buvo Lietuva ir mano vaikystė. Ir jeigu šiandien turiu pirmą ir paskutinę progą tarti ačiū, tariu šitą šventą žodį su nuoširdžiausiu pietizmu: ačiū Lietuvai ir jos stipriems žmonėms, išnešusiems lietuvybę per knygmečių ir vargo mokyklos laikus ir per paskutiniuosius penkiasdešimt sovietinio teroro metų. Ačiū už tą mėlynąją ugnelę, kuri degė mūsų šeimoje kaip negęstanti Lietuvos ir žmonijos meilė, kaip tikėjimas geresne ateitimi. Ačiū tėvams, šeimos bičiuliams (ypač Basanavičiui, Vydūnui, Vaižgantui) ir kitiems nuostabiems žmonėms, įkvėpusiems meilę praeičiai, liaudies kūrybai ir menui.“

1994 m. vasarą paskutinį kartą lankydamasi Lietuvoje, Norbertui Vėliui ji kalbėjo: „Svarbiausia nenukirskime šaknų su mūsų tautos dvasine praeitimi… Atnaujinkime ryšius su mūsų senosios kultūros tęstinumu ir josios dvasiniais lobiais… Junkimės į Europos senojo dvasingumo atgaivinimo sąjūdį… Išlaikykim mūsų etninės kultūros turtingą paveldą… Nepasiklyskim priartėjusios naujosios mechaninės civilizacijos pagundose… Mūsų tikrasis tradicinis lietuviškumas buvo ir turi būti vertinamas. <…> Man lietuvio vardas visuomet siejasi su aukšta morale, su tikrai civilizuotu žmogumi, kuris mus turėtų išgelbėti… nes jeigu mes pasiduosime dabar – tai bus viskas baigta. <…> Kadaise baltų-aisčių gentys gyveno plotuose mažne nuo Berlyno iki Maskvos. O kas vėliau beliko? Beveik du trečdalius žemių atėmė slavai, trečdalį germanai, mums beliko tik mažytis vidurys. Kaip mums dabar išlikti?“

Iš Meilės Lukšienės vaikaitės Ingės Lukšaitės atsiminimų: „Visai nekalbėjom apie jos santykį su Lietuva. To negalima nuo jos atsieti. Tai jos asmenybės dalis. Viskas, ką ji darė, visą laiką buvo Lietuva. Su vaikais kalbėjosi lietuviškai.“ Kalifornijoje, kur gyveno, M. Gimbutienė kūrė lietuvių liaudies meno galeriją, įkūrė jaunų mokslininkų sambūrį „Deivės ir dievaičiai“. Jos mokiniai nuoširdžiai žavėjosi jos šilta asmenybe, dosniu nuoširdumu bei natūraliu draugiškumu, studentai ją garbino kaip tikrą „Motiną Deivę“.

„Ji jautė pareigą garsinti Lietuvą. Tai, kad lietuvė pati parašo apie baltus („Baltai“) ir geba sukonstruoti ir pateikti tokią kilmės hipotezę, 1963 m. buvo labai didelis dalykas. Anapus uždangos Europai lietuvis prabilo apie savo praeitį, ne koks anglas, lenkas ar vokietis.“

„Marija dėjo pastangas supažindinti pasaulį su Lietuva, išgarsinti ją, įrodyti kitatautėms didelėms valstybėms, kad Lietuva yra valstybė su praeitimi, istorija, žeme, kalba ir tauta bei turtinga ir individualia kultūra. „Baltai“ buvo didžiulis ir be galo svarbus įvykis, nes lietuvė, o ne lenkas ar vokietis parašė kilmės teoriją bei istoriją. Ši knyga įrodo pasauliui, kad tauta nėra mirštanti ar degradavusi, nes yra mokslininkų, gebančių pateikti aukšto mokslinio lygio teoriją apie savo tautos kilmę.“

„Jai vienai pirmųjų išeivių dėl mokslininkės statuso teko apsilankyti ir Lietuvoje. Atkentėjo Marija nuo savųjų, nuo išeivių, nes ji sulaužė geležinę išeivių nuostatą nieko bendro neturėti su bolševikine Lietuva. Santaros – Šviesos žmonės – jiems priklausė Marija – iškėlė priešingą šūkį: neužsisklęsti nuo Lietuvos, o atsigręžti veidu į ją. T. y. žinoti viską, kuo gyvena Lietuva.“ (Iš M. Gimbutienės pusseserės Meilės Lukšienės atsiminimų)

Kaip išsikapstyti iš baudžiauninko kiauto?

Trylika metų M. Gimbutienė žinojo, jog serga sunkia liga. Tačiau iki pat paskutinės minutės dirbo, rašė knygas, bendravo su mokslininkais ir jaunimu. Mirė ji 1994 m. vasario 2 d. Palaidota šalia tėvo ir mamos Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Marija Gimbutienė suformavo svarbų laikysenos modelį: remtis savo tauta, jos patirtimi, kad galėtum atsiverti ir kitai tautai, ją gerbti. Neįmanoma būti atviram ir atvirai kitai kultūrai be savo prigimtos kultūros akceptavimo. Jeigu nekalbėsime apie save, savo kelius ir klystkelius, nebekalbėsime nei apie kitus. Negalėsime kalbėti, nebemokėsime. (Viktorija Daujotytė)

Kokie taiklūs Marijos Gimbutienės žodžiai: „Esu laiminga būdama lietuvaite, gimus Gedimino mieste, gotikos ir baroko bažnyčių bei dzūkų ir rytų aukštaičių dainų užauginta. Kiek tame krašte nesugadinto grožio, poezijos, humaniškumo. Iš tokios šalies, rodos, turėtų tik ir augti geri žmonės. Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.

Šitoje kovoje būtina išlikti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršumi metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje, jei dėl dabartinių aplinkybių negalima stiprėti militariškai. <…> Mūsų tautos augimui didžiausios kliūtys – savo parapijos mastelių vertinimas, pavydas… vienu žodžiu, trūkumas šviesos, neišsikapstymas iš (baudžiauninko?) kiauto, trypinėjimo vietoje.“

Režisieriaus Algimanto Tarvydo filmas apie Mariją Alseikaitę-Gimbutienę:

 httpv://vimeo.com/19120175

httpv://vimeo.com/19378781

Iš 23 M. Gimbutienės parašytų knygų tik keturios išleistos lietuvių kalba (penktoji sudaryta Meilės Lukšienės):

„Senoji Europa“ (1996 m.),
„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994 m.),
„Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002 m.),
„Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.), „Laimos palytėta“, Vilnius, 2002.

Šaltiniai:
Marija Gimbutienė, „Laimos palytėta“, Vilnius, 2002.
Ona Voverienė, „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“, Kaunas, 2000.