L.V. Medelis. Amžinasis Vydūnas (I)

Vydūno asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmoniškią visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu ir priverčia nusilenkti net tuos, kuriems jo mokslas atrodo nepakankamai moksliškas, o kūryba nepakankamai meniška.
Vincas Mykolaitis-Putinas

Kad Vydūno portretas yra ant šiuo metu kone didžiausio apyvartoje 200 litų nominalo lietuviško pinigo – savotiškas paradoksas. Pinigų jam trūko visada, bet jie niekada nebuvo reikalingi tiek, kad taptų turto, prabangos sinonimu. Vydūnas ir pinigai, godumas, vergija turtui – nesuderinami dalykai. Šis žmogus daugiau ar mažiau žinomas kiekvienam. Žinomas ir gerbiamas, galbūt, net ne visada žinant, už ką. Jei reikėtų parinkti tikslinius žodžius interneto paieškai, papildomai galėtume surinkti nepaisydami žodžių eilės pagal svarbą: lietuvybė, daina, Prūsija, Tilžė, vegetarizmas, dora, joga, teosofija… Gal būt dar Ramakrišna, Vivekananda, Bhagavatgyta, Ničė… I pasaulinis karas, II pasaulinis karas…

Vydūnas – filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas. Tikroji pavardė – Vilhelmas Storostas. Gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, to meto  Prūsijos karalystėje; mirė 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Vokietija, 1991 m. spalio 19 d. perlaidotas Bitėnuose. O Bitėnais vadinamas kaimas dešiniajame Bitės upelio krante. Čia pat Rambynas, čia pat Nemunas. Tai enciklopediniai duomenys. Lietuvybės Rytprūsiuose, kur Vydūnas praleido visą gyvenimą, nesugebėjo išnaikinti net naciai, čia plito Vydūno raštai ir būdas stiprinti bei žadinti tautą – daina, kaip žmogaus dvasią stiprinanti ir šviesinanti jėga. Juk ir Rytų išmintis sako: nori priartėti prie dievo? – melskis. Nepavyksta? – dainuok. Tilžėje Vydūnas dirigavo vienam pirmųjų (jei ne pačiam pirmajam lietuvių pasaulietiniam chorui), ir dainavimas ilgą laiką buvo viena rimčiausių atsparų germanizacijai.

Vydūnas nebuvo eilinis mokytojas. Trejus metus jis studijavo anglų, prancūzų, sanskrito kalbas, filosofijos istoriją, tikybos, kultūros, istorijos, meno, gamtos mokslų, teisės filosofiją, literatūros ir meno istoriją Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose. Vydūno veikla tapo legenda jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, jis buvo gerbiamas ir garbinamas, ironizuojamas dėl savo paties sukurtų gyvenimo taisyklių (pavyzdžiui, vegetarystės, abstinencijos) griežto laikymosi ir nutylimas, kai jo mintys apie valstybę ir tautą valdantiesiems buvo nepatogios. Dažnai jos nepatogios ir dabartiniams.

Pacituosiu giliausią Vydūno gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoją, filosofijos daktarą Vacį Bagdonavičių, paminėjusį, kaip sovietiškai buvo atsiliepiama apie Vydūną jau mūsų laikasi: „viešas kapstymasis po Vydūno pasaulėžiūros pamatais yra labai pavojingas“, „tai akivaizdžiai dvasiškai pavojinga“, „šiuo metu gilinti „kultūros uostą“ ties Vydūnu – nesveika ir neprasminga“, „stiprės agresyvi tautiškumo gynyba grindžiama „Vydūno dvasia“, ir pan.“ Toliau Bagdonavičius rašo: „Panašaus pobūdžio perspėjimų ir dantų griežimo dėl to, kad Vydūno portretas pateko ant 200 litų banknoto, būta ir daugiau, tačiau jie nieko rimčiau neišgąsdino, nors ir buvo pasakyti į stiprias pozicijas mūsų gyvenime užimančios ideologijos šulus pretendavusios asmenybės“. Kas ta asmenybė, V.Bagdonavičius neįvardija.

Šiuo atveju, nėra kalbos apie tai, tinka Vydūno portretas ant 200 litų nominalo banknoto, ar ne. „Šulas“ suprato, jog portretas reiškia pripažinimą, skatinimą Vydūną skaityti ir įspaudą į tautos atmintį.

Taigi, kai kam Vydūnas tebėra ne itin priimtinas. Todėl, kad jis tebėra aktualus. Pirmiausia Vydūnas ragina ir moko žmogų laisvai, savarankiškai mąstyti, pačiam dvasiškai augti ir tvirtėti, kuo arčiau susitikti su dievu, pačiam savyje pajausti jo meilės galią. Pasklaidykime tik menką dalį jo įžvalgų. Nustebsite, kaip mažai nutolome nuo dalykų, buvusių tokių svarbių mūsų tautai ir valstybei, prieš beveik šimtą metų.

Pastaba: praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje išleisti keturi tomai Vydūno raštų; nemažai tekstų galima rasti Vydūno draugijos tinklalapyje, o dar daugiau e-bibliotekoje . Reikia pastebėti, jog Vydūno raštų kalba nepratusiam kiek sudėtinga. Turėkite truputį kantrybės, nesunku įprasti ir suprasti. Skirtumų nuo dabartinės lietuvių kalbos gana daug, tačiau jų mažėja, rašymo laikui pereinant į XX amžių. Kalbininkas A. Girdenis yra rašęs, jog Vydūnas labai palankiai vertino J. Jablonskio kalbos norminamąją veiklą, bet, matyt, sąmoningai nenorėjo  per daug nutolti nuo Prūsų Lietuvos bei klaipėdiečių ir protestantiškųjų raštų kalbos.

1. Tautos laisvė ir jai gresiantys  pavojai

Mums atrodo, kad mūsų tauta laisva. Manome, kad mes laisvi. Ši vasara aiškiai parodė, kad tokiems teiginiams reikalingos išlygos. Lietuviško tipo nepriklausomybę ir demokratiją seniai galime vadinti imitacine. Įvykiai tam tikrose Lietuvos miesteliuose, tam tikri teisėtvarkos bei teisėsaugos būrių organizuoti grupiniai veiksmai, aukščiausiųjų valstybės vadovų požiūris į juos, savotiškas renkamuose valdžios organuose ir valstybinėse įstaigose esančių piliečių požiūris į valstybės iždo pinigus, atotrūkis tarp vargšų ir piniguočių bei kitos negerovės ir piliečių arkliškas ramumas („belgas“, kaip žinote, nepaprastai kantrių arklių veislė) rodo, jog sąlygos tautai laisvėti kol kas nėra pakankamos:

Kaip kiekvienas žmogus gali gyvenimu naudoties laisvėjimui, taip laisvėja ir visa tauta. Kiekvieno žmogaus siekimas laisvėti yra pagrindinė sąlyga visai tautai laisvėti. 1946.

(Čia ir toliau cituojamas Vydūnas, nurodant paskelbimo metus).

„…mūsų tauta tėra nepriklausoma gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos [akys] mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume jeib ją įgijus“. 1923.

Cituodamas vieną vokiečių mąstytoją Vydūnas teigia, jog iš jungo išsivadavusieji pirmiausia turi klausti: kuriems galams jie laisvi? kodėl tauta nebepriklausoma? ką su laisve reikia daryti? kokį kūrybos uždavinį reikia spręsti, kad tauta, valstybė būtų stipri. Pasaulyje išlieka tik tai, kas sprendžia kurį nors kūrybos uždavinį, turintį prasmės, pasaulyje kažką reiškiantį.

Manykim, kūrybos uždavinys yra suformuluotas tikslas. Klaidingai suformuluotas uždavinys negali reikalauti teisingo atsakymo. Ar kas prisimena, kada pastarąjį dešimtmetį buvo suformuluotas koks tikslas – valstybei, tautai, piliečiams?

Taip, Lietuvai nepriklausomybę davė pats dievas (jei norite, galima sakyti – aplinkybės). Taip buvo 1918 metais, toks mirksnis buvo 1941 metais, ir mūsų laikais, po pusės šimtmečio. Pats dievas. Juo labiau! Juo labiau laisvę reikia suprasti ir priimti kaip „galimybę žmogaus esmei, jo dvasiai – sielai, asmens ir apskritai gyvenime  neslegiamai apsireikšti”.

Juo labiau, nes tautos, vadinasi, ir individo dvasinė galia pradėjo nykti seniai, Vydūno nuomone – po Žalgirio mūšio. Nyko tautos savitumas, kurį silpnino įsigalinti lenkiška dvasia, valdovams labiau rūpėjo materialinė, o ne dvasinė kultūra, pasiduota slaviškumo įtakai, Prūsijoje įsigalėjo vokiška dvasia. Tas dvasios silpimas tęsėsi 500 metų. Ir tai yra stebuklas, jog tauta liko gyva. O tikrasis laimėjimas, prilygstąs pergalei Žalgirio mūšyje, būsiąs tada, kai tauta sustiprės iš vidaus, kai pati nebepasiduos jokiai vergovei, kai rūpinsis dvasinės kultūros ugdymu. Tas rūpinimasis esąs svarbesnis negu kova su priešais, negu jų demaskavimas.

Jaunos valstybės gyvenimo neigiamybės silpnina tautą iš vidaus ir gali nulemti jos kūrybinių galių susilpnėjimą, vidinės laisvės praradimą, o su vidinės laisvės praradimu ir politinės nepriklausomybės pražūtį.

V. Bagdonavičius teigia, kad moralinio tautos stiprinimo pozicija Vydūną labiausiai ir suartino su jo amžininku – Indijos nacionalinio išsivadavimo veikėju Mahatma Gandžiu. Todėl Vydūnas tą minėtą uždavinį apibrėžia taip:

Negali būti mūsų uždavinys pasidaryti galingais tarp didžiųjų valstijų. Bet mes galime būti galingais toje galybėj, kuri jokių paprastų galybių nepaveikiama. Mes galime doroje milžinai pastoti. Ir tik vien todėl, kad mumyse, kad lietuvių tautoj tiek doros buvo, kad ji lig šiol išliko. 

Taigi, be jau minėtos asmenybės laisvės, tautos gyvasties pagrindas yra dora. Kitas, anot Vydūno, svarbus elementas – pakeisti buvusią prievartą drausme (bet netampančia nauja prievarta, o reikalinga tikslingam darbui dirbti ir tikslui siekti). Dar kitas, be abejo, „tautos vaikų norų vienybė“.

Skaitytojas tepabando sau atsakyti, kiek bent tie keletas čia paminėtų  dalykų šiandien įgyvendinti arba tinkamai įgyvendinami?

O štai raginimus pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą ir tėvynę Vydūnas laiko tuščiais – vien rūpintis tautos likimu yra ją pasmerkti pražūčiai.

Todėl niekuomet neturėtų būti klausiama, ar išliks tauta, ar ne, bet visuomet: kaip auginsime tautą. Augančioji tauta išliks savaime. Bet, vien žiūrėdami į jos išlikimą, pamiršime to išlikimo sąlygą, o tai augimas ir auginimas. Į tai reikia visą manymo ir veikimo galią kreipti. Tautos augimui reikia visa aukoti . /…/  Bet vis ir vis turi būti apmąstoma, ar iš tikro tauta auginama. Labai lengvai darbas virsta tautos naikinimu. 

Parašyta 1920 metais.

Bus tęsinys

„Lietuvos Kūrėjai“