A. Liekis. Lietuvių vienybės ir kovos diena

Rugsėjo 8–ąją švęsdavo visa tarpukario nepriklausoma Lietuva. Ir ne tik todėl, kad ta diena ir anksčiau minėta kaip Šv. Mergelės Marijos gimimo diena. Tai buvo ir mūsų, lietuvių Tautos diena, kuri pirmą kartą Prezidento Antano Smetonos siūlymu pažymėta  1930 m. – jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais, minint jo turėjusio įvykti karūnavimo ir 500–ąsias mirties metines.

Kadangi  šventimui skirta diena sutapo su savaitgaliu, tai švęsta abi – 7 ir 8 dienas. Buvo numatyta, kad per  lietuvių Tautos dieną, bus prisimintos ne tik jos praeities, bet ir dabarties problemos, labiausiai Tautai nusipelnę žmonės. Ta diena turėjo tapti ir ir visų lietuvių būrimo vienybėn diena.

Tuometinėje spaudoje rašoma, kad šiai šventei visi ruošdavosi iš anksto. Štai, kaip ir pirmajai, buvo naujai išgrįstas ir praplatintas šaligatvis Vytauto prospekte, sutvarkyta Smėlio gatvė, pervadinus ją Griunvaldo vardu. Jos buvo atidarytos rugsėjo 7 d., dalyvaujant šimtams žmonių. Po to buvo surengtas mitingas Kauno aerouoste.

Čia lėktuvu buvo atskraidintas  po beveik dviejų mėnesių kelionės aplink Lietuvą Vytauto Didžiojo paveikslas. Vėliau, grojant kariniam orkestrui ir lydint minioms žmonių buvo nuneštas į šventiškai išpuoštą Kauno pilį. Po mitingo paveikslas nuneštas į Karo muziejų, kurio sodelyje, dalyvaujant ir daugybei ambasadorių, ir specialiai atvykusiems svečiams iš užsienio valstybių vėl buvo sakomos šventinės kalbos, vyko koncertai, virš naktinio miesto skraidė gausiai iliuminuoti Lietuvos Karo aviacijos lėktuvai.

Pasibaigus iškilmėms miesto aikštėse ir gatvėse, Respublikos Prezidentas A. Smetona Teisingumo rūmuose sukvietė  iškilmingą vakarienę, kurioje dalyvavo ambasadoriai, kiti svečiai, šventės organizatoriai ir daug Tautai nusipelniusių žmonių.

Švęsta ir kitą dieną. Apie vieną iš tos dienos eisenų tuometinis „Lietuvos aidas“ rašo: „Kai gatvėmis pradėjo joti senovės lietuvių kariai ir važiuoti gražiais vežimais, galima buvo manyti, kad prisikėlė senoji Lietuva, iš kapų prisikėlė anų dienų karžygiai ir išjojo pasižvalgyti, pasižiūrėti kaip gyvena jų ainiai.

Barzduoti, raguoti, šarvuoti seniai jojo išpuoštais arkliais, juos lydėjo jaunikaičiai, ginkluoti kardais, buožėmis, lankais. Visi judėjo Vytauto kalno linkui ir slėpėsi tenai nakties tamsumoje, tarytum migo vėl amžinu miegu, žinodami, kad senoji Lietuva nežuvo, kad šių dienų lietuviai eina jų pėdomis ir kuria naują Lietuvą, kuri taip pat gali stebinti pasaulį, kaip ir Vytauto laikų…“

Nuo tada Tautos diena iškilmingiausiai švęsta kasmet visoje Lietuvoje, tik kai kuriuose valsčiuose ir parapijose jos reikšmę norėdavo sumenkinti globalistinio Vatikano ypač uolūs  kunigai, vienuoliai, bijodami kad ta šventė nenustelbtų tik  Šv. Mergelės Marijos gimimo dienos šventės. Tą dieną  Respublikos  Prezidentas  dažnai iškilmingai ordinais ir medaliais apdovanodavo nusipelniusius Tautai ir nepriklausomai Lietuvai žmones. Poetas  J. Turčinskis savo eilėraštyje „Tautos šventė“,  rašė:

„Kasdieninį triūsą šalin atidėję,
Tautos šventę tinkamai leiskim sau švęst,
Kad ryt vėl iš naujo dvasia sustiprėję
Toliau sunkų darbą galėtume tęst (…)

Tėvynės vardan visi stoję į darbą,
Tikėkim skaisčia žvaigžde Lietuvos;
Nors priešai mūs dūksta, su Dievo pagalba
Išeisim laimėtojais mes iš kovos.

Valio, nepriklausoma mūsų Tėvynė!
Valio, jos gynėjai, valio jos valdžia!
Tikėkim – ateis laimingesnė gadynė,
Jai laidas geriausias kloties mūs pradžia.“

SSRS okupavusi Lietuvą, švęsti Tautos dieną uždraudė. Okupuota ir aneksuota lietuvių Tauta pamažu su tuo lyg ir susitaikė. Ir šiandieną kalendoriuose dažniausiai pažymima rugsėjo 8 –oji tik kaip neįvykusios Vytauto Didžiojo karūnavimo diena.

Jungtinių tautų organizacija 1994 m. gruodžio 23 d. sprendimu paskelbė, kad kasmet būtų  minima rugpjūčio 9–oji, kaip Tarptautinė tautų diena – čiabuvių šventė: aborigenų, autochtonų ir kitų, išlaikiusių savas tradicijas ir išsiskiriančių kaip atskira tautinė grupė, mažuma. Tai kaip JAV – indėnai, Ispanijoje ir Prancūzijoje – baskai, Rusijoje – nencai, komiai ir t.t. Lietuvoje tokių nėra, nes ir lenkai, ir žydai, ir rusai yra atsikėlėliai, tad tik lietuviai yra Lietuvos čiabuviai. Tad ir rugpjūčio 9-oji Lietuvai nesvarbi.

Bet atgaivinti  savo pačių, Lietuvių Tautos dienos šventimą, būtų tikslinga ir todėl, nes jei toliau taip sparčiai mažės lietuvių gimstamumas ir augs mirtingumas (kasmet mūsų apie 10 tūkst. miršta daugiau, negu gimsta), tai ir be emigracijos po keletos dešimtmečių neliks Lietuvoje lietuvių. Tad mes, lietuviai, turime įsisąmoninti kad pirmiausia turime patys save saugoti ir ginti.

Žinoma, ta diena, kaip kadaise ir įsivaizdavo jos šventimo iniciatorius Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Smetona, turėtų būti ir kaip susimąstymo Diena: ar mes, lietuviai, einame savo Tautos tvirtybės didinimo ar jos menkinimo keliu į pražūtį? Ar mūsų Nepriklausomybė stiprėja, ar vis labiau ją prarandame? Ir dešimtis tokių ar kitokių klausimų dažnam kyla, žvelgiant ir į šiandieninę, vadinamąją  Kovo 11-osios Lietuvą.

Ir kyla neatsitiktinai, nes yra jau daugybė panašių požymių į tuos, kurie buvo prieš žūstant galingajai Lietuvos valstybei, prieš susidedant su Lenkija (ypač pasirašant Liublino uniją), tapus Lietuvai Lenkijos provincija, o galingosios Lietuvos valstybės kūrėją – lietuvių Tautą, nustūmus ant pražūties ribos, pavertus beteise savo žemėje.

Ir didžioji Lietuvos valstybė, ir jos kūrėja lietuvių Tauta buvo žlugusi ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, o pirmiausia dėl vadinamojo tautos elito – valdančiųjų išdavystės, jo nesuvokimo savos lietuvių Tautos svarbos toje valstybėje, savo kalbos ir kultūros puoselėjimo svarbos, dėl to, kad savas dvarelis daugeliui buvo  svarbesnis už Tautos ir Lietuvos likimą.

Valdantiesiems praradus savos tautinę savimonę – kalbą ir kultūrą, pamažu  prarado ir savos valstybės savarankiškumo išsaugojimo svarbos suvokimą ir leido Lietuvos valstybei virsti Lenkijos provincija, leido ant lietuvių sprandų užsėsti lenkų ponams, kunigams, įsigalėti lenkų kalbai mokyklose ir bažnyčiose. Tačiau, atrodo, mes nepasimokėme. Mūsų, Kovo 11-osios Lietuvoje vėl daromos tos pačios klaidos, vėl leidžiama Seime  ir kitose aukščiausiose vietose sėdėti tokiems veikėjams, kurie tik stumia mūsų Tautą ir Nepriklausomybę pražūtin, prisidengdami  „vieningos Europos“, „tolerancijos“ ir panašiomis vienspalvėmis ar vaivorykštinėmis vėliavomis.

Prisiminkime, kaip  2007 m. gegužės 2d. iškilmingame LR Seimo posėdyje, dalyvaujant svečiams iš Varšuvos, Briuselio buvo kalbama  dėl niekingiausios Lietuvos istorijoje Liublino unijos epilogo – 1791 m. gegužės 3d. „Valdymo įstatymo“ (Ustawa Rządowa), vėliau pavadinto „Lenkijos konstitucijos“, tariamai pirmosios Europoje, nors savo esme ji ir teisine, ir politine mintimi istorijoje neprilygo ir beveik prieš pora šimtų metų „Lietuvos statutams“. Bet, svarbiausia, kad tame „lenkų militaristų džiaugsme“ nebebuvo minima nei Lietuvos valstybės, nei lietuvių tautos, tik Lenkija ir „lenkų tauta“. Tačiau minėtame mūsų Seime  buvo tiek džiūgaujama dėl to gėdingo  mums dokumento paskelbimo. Konservatorius E.Zingeris tada iš Seimo tribūnos rėžė:

„Jūsų ekscelencijos, didžiai gerbiami išrinktieji Europos Sąjungos tautų atstovai, ponios ir ponai! Šis mano pasiūlymas Seimui papildyti Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3-ąja diena, atvirai sakant, kilo kelintą kartą skaitant A.Mickevičiaus kūrybą. „Ir atlygino jiems Dievas, nes didžioji tauta Lietuva susivienijo su Lenkija, kaip vyras su žmona – dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę, bet vėliau bus, nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santvarka ženklina būsimą visų krikščioniškų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės”.

Tai bylojo A.Mickevičius prieš 175 metus (…). Vokiškai rašęs čekas Kavka, lenkiškai rašęs lietuvis Mickevičius – tai yra koncepcijos, į kurias turėtų orientuotis multikultūrinė Europa. Mes negalime kurti dabartinio 2007 m. naujųjų Europos Sąjungos šalių identiteto remdamiesi vien tik 1918 metų identiteto koncepcijomis (…)“. Žodžiu,  E. Zingeris, kaip ir kiti kalbėjusieji, tame posėdyje mums nužymėjo ateitį ne lietuviškoje Lietuvoje, o naujame „tautų katile”, aiškino, kad pažangu rašyti ir kurti tik svetima kalba. Bet įdomu, kad atsisakyti „1918 m. identiteto”, jie siūlė, kaip ir E.Zingeris, tik Lietuvai, lietuvių tautai, siūlė Lietuvai tapti internacionalistine, bet ne tokioms šalims kaip Vokietijai, Anglijai, Prancūzijai – ES branduoliui. Beje, ir poeto A.Mickevičiaus nurodomas pavyzdys toks lietuviui  niekada nebuvo.

Nemaloni  Lietuvio ausiai buvo tame LR Seimo posėdyje Lietuvos Respublikos Prezidento, Lenkijos Baltojo Erelio ir daugelio kitų tos valstybės ordinų ir medalių kavalieriaus V.Adamkaus kalba. Daugelis jo pagiriamųjų žodžių Gegužės 3-iosios konstitucijai rodė, kad ir Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas pritaria E.Zingeriui ir jo kompanijos kalboms.

Prezidentas  sakė: „…Prieš šešerius metus Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja nutarė bendrai minėti 1791 metų gegužės 3 dienos Konstituciją kaip abiems tautoms svarbų valstybės ir teisės paveldą (…) Kaip to požiūrio tąsą vertinu faktą, kad Lietuvos Seimas svarsto siūlymą atmintinų dienų sąrašą papildyti Gegužės 3-iosios Konstitucijos minėjimu (…). Juk ir lietuviams, ir lenkams ši Konstitucija pirmiausia svarbi kaip liudijimas, jog mūsų valstybės 18-ojo amžiaus pabaigos visuomenė pradėjo suvokti save kaip piliečių tautą, kaip modernią bendriją (…).

Tad, prisimindami mūsų protėvių darbus, skleiskime ir puoselėkime demokratijos idėjas bei ginkime jau ir tada didžiausia vertybe buvusias pilietines laisves. Saugokim šią vertybę, gerbdami savo praeitį. O kartu prisiminkime, kad ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningą ir stiprios Europos ateitį“.

Prezidentas  V.Adamkus, vertindamas istorinius įvykius ir  faktus pasielgė taip, kaip nedrįsdavo pasielgti net bolševikų vadai. Pavyzdžiui, kai 1946 m. pavasarį LKP(B) CK, jo sekretoriui A.Sniečkui  prisireikė paskelbti Lietuvoje instrukciją, kaip istorikai savo „mokslo darbuose“ ir vadovėliuose privalo vertinti Lietuvos valstybės ir tautos istorinius įvykius ir faktus, tai tą instrukciją pavedė  „apsvarstyti“ ir paskelbti LTSR Mokslų akademijos akademikų sesijai. Jie įvykdė pavedimą: vienbalsiai patvirtino tą instrukciją ir ji tapo ne tik privaloma, bet ir „moksline“. Beje, diktatoriškumo ir šiandieną negali atsisakyti ir kai kurie Vilniaus universiteto  istorikai.

Neseniai „Delfi“ (2012 08 30) paskelbė: „A.Bumblauskas: A.Šapokos ir tautininkų pastangomis buvo kurta antilenkiška Lietuvos istorija“ ir toliau rašoma: „Lietuvos istorikas Alfredas Bumblauskas teigia, kad Adolfo Šapokos ir tautininkų pastangomis ilgą laiką buvo kuriama antilenkiška Lietuvos istorija…“.

Neatsitiktinai daug kas sako, kad tas prof. Bumblauskas savo propagandisto talentu toli pralenkia ir bolševikų laikų agitatorius. Anie bent pripažindavo, kad  kuriant socializmą „buvo padaryta nemažai klaidų..“. Tuo tarpu pagal profesorių Lenkija – tik angelų šalis ir visi faktai dėl jos šovinistų vykdyto    Lietuvos valstybingumo pasmaugimo, lenkų katalikų kunigų ir hierarchų naikinto lietuviškumo, dėl lenkų vykdytos nuožmiausios  Rytų Lietuvos okupacijos ir aneksijos, persekiojimų, lietuvių kankinimų, žudynių, trėmimų, Lietuvos šantažo tarptautinėse organizacijose ir t.t. – tik  „A.Šapokos,  tautininkų“ išmislas?

Nėra Lietuvoje  antilenkiškumo.  Bet nuoširdžiai draugystei  ir pagarbai vienų kitiems reikia, kad, kaip kadaise Lietuvos Prezidentas atsiprašė žydų tautos dėl nacių Vokietijos okupacijos metais išžudytų žydų, turėtų ir Lenkijos vadai, jos katalikų Bažnyčios hierarchai atsiprašyti lietuvių Tautos už savo, tėvų ir protėvių padarytas skriaudas lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai Lietuvos valstybei.

O gal atmintį mūsų Tautai turėtų nustelbti ant prof. A.Bumblausko krūtinės lenkų ordinų ir medalių blizgesys, kaip „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ – Riterio, Karininko, Komandoro kryžiai  ir kiti, o taip pat ir daug lenkų veikėjų skirtų jam premijų, žurnalo „Pregląd Wschodni“ laureato diplomai ir kiti šaunūs apdovanojimai. Taip, matyti, myli tą mūsų TV žvaigždę – propagandistą „broliškoji Lenkija“.

O kokia meilė be atsako? Profesorius ne toks. Ir jis, be abejonės, dar daug ką padarys, kad ant galingos savo krūtinės prisikabintų naujų Lenkijos ordinų ir medalių. Beje, profesoriaus „cecho“ spauda rašė, kad gavę iš VBS stoties žinių, jog Profesoriumi esąs labai patenkintas net pats maršalas J.Pilsudskis ir jis pranešęs, kad ketvirtame pragaro rate saugąs vietelę didžiajai savo meilei iš Lietuvos kreso.

Kai kas klausia, o kaip mūsų valstybės vadai, saugumas žiūrėtų į kitą tokį istoriką-propagandistą, jei, sakysime, jis būtų apdovanojamas ordinais ir medaliais „Už nuopelnus Rusijai“?

Minėtasis konservatorius E. Zingeris yra platesnio masto veikėjas, daugiau žvelgiantis ir į ateitį. Pirmiausia jis moko lietuvių tautą internacionalizmo. Ne tik moko. Štai  neseniai jis su kolega seimūnu P. Auštrevičiumi, kuriam irgi atrodo Lietuvos Nepriklausomybė, lyg kančia esanti, Seime įkūrė Europos federalistų sąjungą (yra jos prezidentu), kurios tikslas, paversti Europos Sąjungą  centralizuota  federacine valstybe, o Lietuvą – jos dalimi.

Kitaip sakant, sieks Lietuvos valstybę paversti federacine. Net draugas Stalinas tada, 1940 m. vasarą to nedrįso – jis tik įjungė Lietuvą į „broliškų tarybinių tautų sąjungą“, bet ne į Rusijos federacinę sovietinę respubliką.

Bet juk tiedu seimūnai yra išlaikomi mūsų, yra prisiekę nepriklausomos Lietuvos Konstitucijai ir lietuvių Tautai, kuri tik ir yra valstybės suverenas, šeimininkė. O ji, šeimininkė, nedavė teisės savo tokiems išlaikytiniams – zingeriams, auštrevičiams ir panašiems prekiauti savo valia.

Tiesa, „federalistai“ – ne išimtis.  Ne vienas sako, kad Seime kartais atrodo, lyg Kremliaus diriguotajame LKP(B) CK posėdyje sėdėtų – daugelis dreba išsižioti  apie „lietuvių Tautą“,  „nepriklausomą Lietuvą“, ginti tas didžiausias lietuviui vertybes, dabar dažniausiai nuo naujųjų erelių iš Vakarų, kurie vietoje kaip anksčiau medžioję vištas ir vištgaidžius veisę, dabar išsigudrinę visiškai iščiulpti atmintį ir dvasią.

O ką mūsų atstovai – europarlamentarai veikia Briuselyje, ką ten  nuveikė dėl Lietuvos, jos Nepriklausomybės stiprinimo ir žmonių gerovės? Daugelį jų, tik artėjant rinkimams, vėl ėmėme matyti.

Ar ne laikas būtų pareikalauti ir iš jų atliktų darbų ataskaitų, įvertinti jas?

Gėda skaityti ir klausyti ir kai kurių seimūnų išmoktų ir vis kartojamų tų pačių kalbų apie „toleranciją“, apie tai, kad reikia džiaugsmingai miestų gatvėse ir aikštėse sutikti iškrypėlių demonstracijas, o tuo pačiu lyg skatinti jaunimą pasekti jais, nors tai ir būtų pasityčiojimas iš mūsų Konstitucijos, iš tokių mūsų vertybių, kaip Šeima, Dora, tautiškumas-lietuviškumas. Beje, daugelis būsimųjų kandidatų į naująjį Seimą kelia nemažesnį nerimą. Kas dabar bus mūsų – „lietuvių tautos suvereno“ valios išreiškėjai?

Sunerimti privertė ir laiškas iš nuošalaus dar lietuviško kaimo, kuriuo autoriai klausė: parašyk, „kas toks yra tas akiplėša kiaulė Vinokurovas, kuris balotiruojasi kaip Socialdemokratų partijos atstovas?“. Prisipažinsiu, nežinojau tokio. Tiesa, keletą kartų buvo tekę matyti televizijos ekranuose. Paskutinį bene rugpjūčio 25 d. apie 13 val. buvo iškišęs jis savo įsiutusį veidelį su kaltinimais, kad visi tautiškos mąstysenos lietuviai yra fašistai ar pan.

Išjungiau, nes pamaniau, kad kalbinamas koks psichiatrinės pacientas.  Bet, pasirodo, tai rimtas mūsų socialdemokratų atstovas – rašytojas, aktorius, žurnalistas  – „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas ir t.t. Tačiau visiškai išmušė tas veikėjas „iš vėžių“, kai pamačiau jo atsiliepimus apie mūsų visų išrinktąją valstybės Prezidentę.

Štai keletas to Lietuvos socialdemokratų partijos rinktinio, būsimojo Seimo nario Arkadijaus Vinokurovo intelekto blyksniai apie Prezidentę, neseniai paskelbti  „Kauno dienos“ portale: „Frigidiška sterva“, „dvasinė politinė prostitutė“ ir t.t. Tai bjaurus įžeidimas ir visos lietuvių Tautos, visų Lietuvos piliečių. Gaila, kad praėjo riterių laikai. Be abejonės tada būtų susidariusios riterių eilės, kad apgintų ne tik valdovės, bet ir damos garbę. Iš tokių vinokurovų tada tik šlapia vieta būtų likusi. Deja, nei mūsų spauda, nei TV, nei patys  socialdemokratai nepasmerkė to  veikėjo storžievio.

Šiandieną kiekvieno Lietuvio, Piliečio teisė ir pareiga ginti bent savo nepriklausomos valstybės Konstituciją ir joje pripažintas vertybes, kovoti su blogiu, jo viešu demonstravimu, kovoti, nepaisant kas pirštų tą blogį – Briuselis ar Maskva.

Lietuvos valstybė yra lygiapartnerė ES, ir ji ne tik vykdytoja, bet ir tos bendrijos kūrėja. Deja, kaip sakyta, mūsų Seime, kaip ir SSRS okupacijų metų sovietų Lietuvos valdžioje: dėl nurodymų iš Maskvos nediskutuojama (dabar – iš ES). Kaip nediskutuojama dėl švedų, danų ir kitų užsienio valstybių bankų išvežamo iš Lietuvos kapitalo, kaip ir apie išleidžiamus milijonus visokiems ekspertams iš užsienių, nors tos jų ekspertizės dažniausiai studento kursinio darbo lygmens.

Tabu tapo kritikuoti ir liberalizmą, nors dėl jo jau kartą žlugo luominė bajorų Lietuva, nors jis tokioje mažoje valstybėje ir tesudaro galimybes tik klestėti didžiausiems sukčiams, įsitaisiusiems energetikoje, susiekime ir kitur, svarbiausiųjų ekonomikos sričių prichvatizuotojams.

Tačiau nemažai daliai mūsų valdžios atstovų atrodo didžiausia valstybėje problema – tai tolerantiškumas „piderastams“, o neseniai dar ir tokia pseudo problema perimta  iš danų – berniukus jau darželiuose reikia pripratinti vilkėti sijonus (neužtenka, kad danai jau baigia sukiaulinti visą Lietuvą).

Štai vienos parlamentarės  socialdemokratės, pretendentės toliau būti mūsų išlaikoma Seime, žodžiai pasakyti „Lietuvos žiniose” (2012 08 30): „Negalime vaikų auginti vien tautiškumo, racionalumo dvasia. Gyvename Europos Sąjungoje, globalėjančiame  pasaulyje. Tą tautiškumą reika derinti su europietiškumu ir globalaus pasaulio realybe. Lyčių lygybė ir lygios galimybės yra ES pamatas“. Taip ir norėtųsi paklausti: o jei panelės užsigeis ne vaikus gimdyti, o juos daryti? Kaip tą norą patenkins „lygių galimybių“ apaštalai ir apaštalės iš ES ar mūsų Seimo?

Gėda, dėl tos mūsų valdžios noro įtikti svetimiesiems, paisymas jų norų, o ne savo Tautos ir jos valstybės, ne savo žmonių gerovės, užmirštančios, kad didžiųjų tautų šovinizmas ir imperializmas niekur nedingo.

Todėl būtų ne pro šalį, prieš leidžiant į aukštesnį postą ar kandidatuojant į Seimo narius surengti egzaminus, kad patikrinti, kiek žino, kas buvo nutikę Lietuvai ir lietuviams, kai anos  LDK lietuvių valdantysis luomas ėmė pataikauti lenkų šovinistams, kas nutiko mažalietuviams, kai daugelis jų tenkinosi  būti tik gerais germanų bernais, kas nutiko Lietuvos valstybei, kai pagaliau be jokio pasipriešinimo leido įjungiami į „brolišką tarybinių tautų šeimą“. Ir pan.

Neatsitiktinai sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos. Bet gera šeimininkė gali to neleisti. Gera šeimininkė kruopščiai atsirenka jau pirkdama, ir po to visą laiką kontroliuoja jų stovį. Ta  šeimininkė  –  tai Lietuvos valstybės suverenas –  lietuvių Tauta. Tiesa, ją nukreipti į klaidingą, pražūtingą kelią, neretai pavyksta ne tik savanaudžiams ir bestuburiams politikams, bet taip įvyksta ir dėl nežinojimo. Suvokti Tiesą, susiburti mums galėtų padėti Tautos dienos.

Aukščiausias mums, lietuviams, paskyrė tą žemės lopinėlį prie Baltijos tam, kad  augtume ir stiprėtume, kad būtume gražesnės istorijos kūrėjai, o ne tik jos stebėtojai.

Ir pagal Bibliją ne tik žydų, bet ir lietuvių Tauta yra rinktinė, vienintelė tokia pasaulyje Tauta ir mes nepelnysime Aukščiausiojo malonių, jeigu jo teikiamomis galimybėmis nepasinaudosime. Tauta, kuri nelaiko save rinktąja yra pasmerkta žūčiai.