Šių metų rugpjūčio 19–25 d. Balandiškyje ir Pašušvyje (Radviliškio rajonas) vyko tarpuniversitetinė akademinio jaunimo stovykla-seminaras „Laisvės kovų atmintis: Sajų sodybos Balandiškyje aktualizavimas ir atgaivinimas“. Stovyklos organizatorius – Šiaulių universiteto Istorijos katedra. Stovykla siekta ugdyti jaunimo istorinę ir paveldosauginę sąmonę bei visuomenei priminti apie išskirtinę mūsų krašto ir visos Lietuvos vertybę – Sajų sodybą Balandiškyje. Norėtųsi pasidalinti šios stovyklos idėja, buitimi ir įspūdžiais.
Priešistorė
Stovyklos idėja gimė 2012 m. kovo 1 d., tačiau jos priešistorė prasidėjo dar 2010 metais. Ir viskas prasidėjo nuo vienos sodybos Balandiškio kaime. Ši nuošali ir kukli sodyba neturi oficialaus adreso, tačiau žinoma kaip Sajų sodyba. Vardą ji gavo nuo šeimininkų – Sajų – pavardės. Pirmasis šeimininkas Stanislovas Sajus Balandiškyje įsikūrė 1924 m. Ši žemė jam atiteko kaip valstybės dovana už dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose (1918–1920 m.). Savo amžių čia nugyveno Stanislovas, jo žmona Elžbieta, dukra Genovaitė. Pastarajai mirus 1994 m. sodyba buvo apleista.
Sodybėlės būta neturtingos ir nedidelės: stovėjo medinis gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, šulinys, keli kiti nedideli statiniai, sodas. Šiandieną likę dar mažiau – tik gyvenamojo namo griuvėsių ir sodo. Ko gero viskas taip ir toliau būtų dūlėję, kol nepastebimai išnyktų kaip ir šimtai kitų Lietuvos kaimo sodybų. Bet vienas praeities įvykis neleido visiškai užmiršti šios sodybos. 1949 m. vasario mėnesį Sajų sodyboje susikirto aštuonių Lietuvos partizanų vadų (Jono Žemaičio-Vytauto, Aleksandro Grybino-Fausto, Vytauto Gužo-Kardo, Juozo Šibailos-Merainio, Broniaus Liesio-Nakties, Leono Grigonio-Užpalio, Adolfo Ramanausko-Vanago, Petro Bartkaus-Žadgailos) keliai.
Kaip mena šių įvykių liudininkas Viktoras Šniuolis-Vitvytis ir kaip patvirtina paskutiniai tyrimai, Sajų namuose belangėje kamaraitėje buvo pasirašyti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įkūrimo dokumentai. LLKS tapo svarbiausia pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, apėmusia visos Lietuvos teritoriją. Norint suprasti šio įvykio svarbą, tenka pasikliauti analogija: jis Lietuvos valstybingumo istorijai iš esmės reiškia tą patį, ką ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) įkūrimas 1988 m. Taigi Sajų sodyba mūsų atminčiai yra tiek pat svarbi, kiek ir Vilniaus sporto rūmai, kur 1988 m. įvyko LPS steigiamasis suvažiavimas.
Ko gero, niekas iš anksto neplanavo, kad LLKS steigimas įvyks būtent Sajų sodyboje. Tačiau šis pasirinkimas tam tikra prasme nebuvo atsitiktinis. Jau nuo 1946 m. laisvės kovotojai į šią sodybą užsukdavo pailsėti ir pasistiprinti. Po 1949 m. partizanų vadų suvažiavimo sodyboje (daržinėje įrengtame bunkeryje) veikė LLKS Visuomeninės dalies štabas, leistas LLKS periodinis leidinys – laikraštis „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Sajų sodybos bunkeryje ne kartą lankėsi, žiemojo ar sužeisti gydėsi partizanai. Ne veltui sodybos šeimininkė Elžbieta Sajienė amžininkų vadinta partizanų motina. Taigi Sajų sodyba Balandiškyje pelnytai gali būti vadinama Lietuvos savanorio sodyba, Lietuvos partizanų ryšininkų sodyba ir dar drąsiau – Lietuvos valstybingumo ir laisvės centru.
Laisvės židinys Sajų sodyboje gyvavo iki 1952 metų. Tų metų rudenį buvo susektas bunkeris, o sodybos šeimininkai suimti.
Simbolis
2005 m. Sajų sodyba sulaukė oficialaus pripažinimo – ji buvo paskelbta kultūros vertybe ir įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Apie Lietuvos partizanų kovas šiandieną liudija 337 kultūros vertybės (vietos ir statiniai). Tačiau ir šiame kontekste Sajų sodyba atrodo ypatingai – ji simbolizuoja pozityviąją, viltingąją laisvės kovų pusę, kai dauguma saugomų laisvės kovų vietų mena tragiškus tos epochos įvykius (žūties vietos, laidojimo vietos).
Greta sodybos netruko iškilti paminklinis akmuo. Tačiau nei paminklas, nei oficialus statusas neapsaugojo nuo abejingumo ir aplaidumo – gyvenamasis namas virto griuvėsiais. Snaudžiant atsakingoms valstybinėms ir savivaldos institucijoms, iniciatyvos ėmėsi visuomenė. Susikūrė kelios bendraminčių grupelės. Viena jų susitelkė Vilniuje. Jos ašimi tapo archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius bei studentė Aistė Čepulytė. Jie savo jėgas skyrė sodybos moksliniams tyrimams ir valstybinių institucijų įtikinėjimui dėl būtinybės išsaugoti Sajų sodybą. Kita grupelė susibūrė Šiauliuose.
Skulptorius Gintautas Lukošaitis, muzikantai broliai Kęstutis ir Gintautas Gascevičiai ėmėsi radikalesnių akcijų. Jų iniciatyva pradėtos rinkti lėšos Sajų namo išsaugojimui. 2010 m. vasarį už visuomenės suaukotas lėšas iškilo stoginė, turėjusi griūvantį statinį apsaugoti nuo lietaus, sniego ir taip prailginti jo gyvavimą, o vasario 16 d. vėlgi visuomeniniais pagrindais surengtas minėjimas ir koncertas (Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė”, „Bix”, „G&G Sindikatas”), kuriais norėta priminti apie Sajų sodybos egzistavimą ir jos išsaugojimo problemas. Pirmą žingsnį žengė ir atsakingos institucijos – Radviliškio rajono savivaldybės administracija iš Sajų vaikaičių išpirko žemę ir statinius.
Tačiau euforija truko neilgai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kabinetuose, palaikant Krašto apsaugos ministerijai, gimė visuomenės norą ir pastangas ignoruojantis (ar, emocianaliau tarus, išdavikiškas ir ciniškas) sprendimas – avarinės būklės Sajų namą nugriauti ir jo vietoje pastatyti keletą paminkliukų. Kitaip tarus, gyvą atmintį norėta paversti paminkline ir gelžbetonine atmintimi. Skelbta, kad idėjos atkurti sodybą neatsisakoma, tačiau ji atidedama „geresniems laikams“ (išvertus į suprantamesnę kalbą – neribotam laikui arba niekadai). Visuomenė vėl susitelkė. Prie jau minėtų grupelių prisišliejo Šiaulių universiteto atstovai (šių eilučių autorius), sulaukta palaikymo iš Klaipėdos (dr. Vacys Vaivada, istorikas Dainius Elertas).
2012 m. kovo 1 d. Radviliškyje prasidėjo posėdis, kuriame turėjo būti priimtas galutinis sprendimas dėl sodybos likimo. Sodybos išskirtinės reikšmės priminimas, visuomeninių pajėgų susitelkimas, žiniasklaidos dėmesys tapo lemiamais argumentais, privertusias skeptikus pakeisti savo nuomonę. Priimtas sprendimas – Sajų sodybos namą restauruoti, o sunykusius elementus atkurti. Šie įvykiai Sajų sodybą leidžia vadinti ne tik valstybingumo ir laisvės vieta, bet ir visuomenės istorinio sąmoningumo, valios ir susitelkimo simboliu. Tai vienas iš negausių atvejų Lietuvoje, kai visuomenė atvirai pareiškė savo teisę į paveldą ir jo apsaugą.
Posėdžio dieną Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė iškėlė mintį, kad kitas gražus ir tikslingas šios visuomeninės iniciatyvos žingsnis galėtų būti akademinio jaunimo stovykla Balandiškyje.
Stovykla
Stovyklos-seminaro organizavimo ėmėsi Šiaulių universiteto Istorijos katedra. Stovykla grįsta idėja, kad valstybingumo ir laisvės „kalvės“ yra ne tik didieji šalies centrai. Kritiškiausiais momentais svarbiausiais židiniais tampa „mažos“ ir „nuošalios“ Lietuvos vietos kaip Sajų sodyba Balandiškyje, todėl ir joms turi būti atiduota derama pagarba, jos turi būti įprasmintos, viešinamos, gaivinamos, atskleidžiama jų dvasia. O praktiškai siekta kelių tikslų – ugdyti akademinio jaunimo paveldosauginę sąmonę ir paspartinti sodybos atgaivinimo darbus.
Stovyklai pasirinkta kiek neįprasta forma. Visų pirma, tai buvo savanoriška vasaros stovykla, kur studentai rinkosi vedami asmeninio noro giliau susipažinti su Lietuvos laisvės kovomis, paveldosauga ar pastovyklauti. Antra – tai buvo tarpuniversitetinė stovykla, kur siekta bendravimo tarp skirtingų aukštųjų mokyklų. Į stovyklą susirinko 19 studentų (dalyvių skaičius buvo ribotas) iš Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų. Trečia – stovyklos veiklomis siekta teorines žinias derinti su praktiniais ir kūrybiniais įgūdžiais.
Per septynias stovyklos dienas pranešimus istorijos ir paveldosaugos tema perskaitė devyni pranešėjai – geriausi savo srities specialistai Lietuvoje. Beveik 30 valandų skirta sodybos archeologiniams tyrimams. Studentai, nors ir probėkšmiais, taip pat galėjo susipažinti su paveldo architektūriniais tyrimais, fiksavimo darbais. Diena pasibaigdavo teminiu kino vakaru, parodos pristatymu, naktiniu žygiu partizanų keliais ar kūrybinėmis dirbtuvėmis.
Visi šie darbai nebuvo savitiksliai, bet duodantys realią naudą. Studentai talkino moksliniams tyrimams, kurie yra būtini norint parengti sodybos atkūrimo projektą (kartu su stovykla prasidėjo kitas projektas, skirtas Sajų sodybos moksliniams tyrimams; vadovas – Vykintas Vaitkevičius). Jie kūrė sodybos pritaikymo vizijas, o būtent tinkamas paveldo panaudojimas yra viena svarbiausių prielaidų, kad jis bus aktualus bei gyvuos ateityje. Su studentų vizijomis susipažino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, visuomeninės iniciatyvinės Sajų sodybos atgaivinimo grupės atstovai. Galų gale, studentai su savimi išsivežė žinią apie Sajų sodybą, čia vykusius įvykius ir, tikėtina, ją paskleidė plačiau.
Idėja susilaukė nemenko pulko rėmėjų ir pagalbininkų. Stovyklą finansiškai parėmė Kultūros paveldo departametas prie Kultūros ministerijos (Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos, atgaivinimo ir leidybos projektų dalinio finansavimo valstybės biudžeto lėšomis programa), Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas, verslininkas Vidmantas Nikša. Patalpomis, transportu ir daug kuo kituo pagelbėjo Radviliškio rajono savivaldybės administracija, Grinkiškio seniūnija, Pašušvio pagrindinė mokykla. Visgi studentai neišvengė stovyklavimo malonumų: miegojimo miegmaišiuose ant grindų, spūsčių prie praustuvės ar tualeto, maudymosi vėsiame tvenkinio vandenyje… Tai gal ir vertė nukabinti nosis, bet vėliau tapo neatsiejamais komponentais, kūrusiais tik stovykloms būdingą nuotaiką ir buitį, bei smagiais prisiminimais.
Jaunimas, genius loci ir paveldas
Kasmet Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, yra rengiamos Europos paveldo dienos. 2012 m. paveldo dienų Lietuvoje tema – „Genius loci. Vietos dvasia“. Šią tema siekiama atkreipti dėmesį į tai, kas sukuria savitą tiek atskiro paminklo, tiek rajono, tiek viso miestelio ar miesto „aurą“ – išskirtinę vietos dvasią. Genius loci ir jos paieškos tapo dar viena stovyklos idėja. Ir, kaip atrodo, sėkmingai įgyvendinta idėja. Savaitė tyrimų, diskusijų, žygių ir kito betarpiško sąlyčio su Sajų sodyba padėjo atrasti jos savastį. Kiekvienas savyje susikūrė savą Sajų sodybą.
Aida Kavaliauskaitė (VDU): „Po stovyklos-seminaro „Laisvės kovų atmintis“ man ši sodyba tapo viena brangiausių vietų Lietuvoje, nes šioje vietoje praleistas laikas ir atlikti tyrimai man padėjo kitomis akimis pažvelgti į rezistencinio pasipriešinimo laikotarpį.“.
Šarūne Sederavičiūtė (VU): „Sajų sodyba man visada turės didelę sentimentalią vertę susijusią su prisiminimais iš šios stovyklos. Tačiau nuolat galvojant apie Sajų šeimą bei rezistencinį judėjimą išsikristalizavo ir gilesnė simbolinė prasmė – Balandiškis įsitvirtino kaip šviesiosios partizaninio laikotarpio pusės ženklas, čia buvo kuriama nepriklausomos Lietuvos vizija, o pati vieta niekada nebuvo sulaistyta miško brolių krauju.“.
Agnė Stanislovaitytė (ŠU): „Sajų stovykla man yra kaip vienybės simbolis. […] Stovykla susibūrė nemažai gražaus akademinio jaunimo, kas rodo bendrumą ir siekius, jog vis dėl to tai yra svarbu. Juk jaunimas kaip tik ir yra toji grandis, kuri reikalinga paveldo puoselėjimui. Taip pat tai ir pilietiškumo, visuomeniškumo ir bendrumo pavyzdys, kad vis dėl to Sajų sodyba yra ne tik bendruomenės, bet ir visos Lietuvos reikalas. Ir kad apskritai mūsų paveldas yra nusipelnęs, jog jį saugotų, kad būtų paliktas ateities kartoms.“.
Sergejus Staponkus (ŠU): „Dar dabar širdyje skamba Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ daina „8 karžygiai“, kuri būtent skirta aštuonių apygardų partizanų vadams, kurie šioje vietoje įvykdė tai, kuo ši vieta ir garsi, atnešusi džiugią naujieną, viltį kovojantiems dėl Lietuvos. Kadangi pats dar ir mokytojauju Šiaulių Gegužių progimnazijoje, tai šita naujiena, šiuo įvykiu noriu gyvai pasidalinti su savo mokiniais. Priminti, sudominti žodžiais, dainom, žygiais.“.
Sajų sodyba įgijo naujų draugų. Ir ko gero ne vien ši sodyba, bet ir paveldas apskritai. Kiekvienas iš stovyklos išsivežė ne tik dalelę Sajų sodybos, bet ir praturtintą žinių bei gebėjimų bagažą.
Šarūne Sederavičiūtė (VU): „Norėjosi susipažinti su šioje srityje dirbančiais žmonėmis, pasigauti idėjų ir įkvėpimo, kurį kartais uždusina knygų dulkės. Mano lūkesčiai išsipildė su kaupu – parsivežiau daug įspūdžių, emocijų, patirties bei pažinčių. Stovykla man padarė teigiamą poveikį. Supratau kad turint gražią idėją ir dirbant jos labui galima padaryti ką tik nori, netgi įveikti valdžios nepalankumą. Svarbu susitelkti bei nenuleisti rankų.“.
Eglė Udraitė (VU): „Tikėjausi sužinoti naujų dalykų susijusių su paveldo saugojimu, apie paveldosauginių vietų pristatymą, parengimą visuomenės dėmesiui. Apskritai, norėjau pabūti paveldosaugos virtuvėje. Lūkesčiai išsipildė su kaupu. Buvo įdomios tiek paskaitos, tiek pats darbas sodyboje.“
Lijana Žėkaitė (ŠU): „Pakeičiau savo įsitikinimus apie partizanus ir paveldą. Kai susiskirstėme grupėmis ir bandėme sukurti viziją, kaip ir kam turėtų būti pritaikyta Sajų sodyba, visi su užsidegimu įsitraukėme į darbą. Visi grupės nariai turėjo tiek daug idėjų, jog net nebesugebėjome visų jų aprėpti. Visi norėjome sukurti tokia viziją, kad atvykę žmonės pajaustų, kad tai yra ypatinga vieta, kurios nevalia nugriauti ir pastatyti tik kelis atminimo stulpus.“.
Stovykla baigėsi. Tačiau Sajų sodybos atgaivinimo darbas tęsiasi toliau – tebevyksta tyrimo darbai, rengiamas Sajų namo atkūrimo projektas. Ir įnašą šiame darbe paliko kiekvienas stovyklos dalyvis. Tai ir jo rankomis atrastas radinys, kuris suteiks vertingos informacijos atkuriant sodybą, ir jo išsakytos idėjos, padėsiančios sukurti sodybos panaudojimo šiuolaikiniams poreikiams koncepciją. Iškalbingas ir faktas, kad šeši stovyklos dalyviai nusprendė talkinti tyrimams ir pasibaigus stovyklai.
Puikus pavyzdys, ką gali entuziastai ir visuomenininkai!