1992 ir 1993 Jaano Tynisono (Tõnisson) institutas Estijoje organizavo konferencijas, skirtas Rusijos finougrų tautų išlikimo problemoms. Dalis skaitytų pranešimų pateko į 1994 m. Taline išleistą rinkinį „Finougrų tautos ir Rusija“. Tarp jų ir Alberto Razino pranešimas „Udmurtų etnosas: patriotizmo ir internacionalizmo formavimosi problema“, kurio ištraukas spausdiname. Nors aprašyta nedidelės udmurtų tautos padėtis XX amžiaus pabaigoje, kai kuriuos išsakytus svarstymus apie etninį nihilizmą galima nesunkiai pritaikyti ir šiandieninėje Lietuvoje „naujųjų“, „pažangiųjų“ kosmopolitų garsiai deklaruojamam niekinamam arba sutirštintai neigiamam požiūriui į mūsų tautą ir valstybę.
* * *
Šiandien aš noriu paliesti nacionalinio udmurtų išdidumo formavimosi ir jų nacionalinės savimonės kėlimo problemą. Kaip žinoma, be savigarbos negali būti pagarbos ir kitiems. Pagal bendrybės, ypatingybės ir atskirybės dialektiką kiekvienas žmogus turi suvienyti savyje savo vertės pajautimą, etninį išdidumą ir pagarbų santykį su kitomis tautomis. Deja, daugelis udmurtų pažeisti etninio nihilizmo. Jie neigiamai žiūri į savo tautos kultūrą, gimtąją kalbą, netgi slepia savo tautybę.
Ši tendencija stiprėja nuolatos, su kiekvienais metais auga udmurtų, laikančių gimtąja rusų kalbą, skaičius. Ši neigiama dinamika atsekama iš skaičių, gautų gyventojų surašymuose. Udmurtų kalbą gimtąja laikė tokia dalis udmurtų:
1926 – 99,1 proc.
1959 – 89,1 proc.
1979 – 76,5 proc.
1989 – 89,9 proc.
Šiuo metu daugiau kaip trečdalis udmurtų, o tarp 7-16-mečių – pusė, nemoka gimtosios kalbos. 1926 metais ją mokėjo beveik visi. Dar ketvirtojo dešimtmečio pradžioje už Udmurtijos ribų būta nemažai udmurtų mokyklų ir udmurtų kaimo tarybų. Dabar stebimas katastrofiškas udmurtų asimiliacijos procesas.
Mišriose šeimose gimę udmurtų vaikai paprastai į pasą įsirašo ne udmurtų tautybę. Tokiu būdu vyksta, galima sakyti, etnoso depopuliacija.
Apie udmurtų etninį nihilizmą liudija ir dėmesio periodinei spaudai stoka. Jeigu Udmurtijos Respublikoje gyvena apie pusę milijono udmurtų, tai udmurtų leidinius prenumeruoja maždaug 30 tūkstančių šeimų. Tiktai tam tikras udmurtų ratas lanko nacionalinį teatrą.
Etninis nihilizmas – labai rimtas reiškinys. Jis atneša didžiulę žalą savitos nacionalinės kultūros ir visos nacijos išsaugojimo ir vystymosi reikalui, trukdo asmenybės vystymuisi, savojo orumo pajautimo formavimuisi. Etninio išdidumo nebuvimas gimdo nepilnavertiškumo kompleksą.
Tas, kuris laiko savo naciją nepilnaverte, žinoma, ir pats jaučiasi antrarūšiu žmogumi. Jis nei sekundės nepamiršta savo „antrarūšiškumo“. Smegenų žievėje pas jį nuolatos sujaudintas vienas centras, – kaip ir bet kuri įkyri mintis, tai trukdo protavimo procesams, laisvam vystymuisi, asmenybės savirealizacijai, dvasinio potencialo išskleidimui.
Žmogus su žemu savęs vertinimu žiūri į pasaulį per kitokią prizmę nei tas, kuris jaučia nuosavą vertę. Paprastai jo socialinio aktyvumo lygis žemas, jis menkai tesirūpina kitų žmonių, savo etnoso ir visos visuomenės gerbūviu.
Etninio nihilisto asmenybė deformuota. Šiuo klausimu čiuvašų švietėjas Ivanas Jakovlevas rašė, kad tiktai pats niekingiausias žmogus gali kalbėti apie savo nacijos niekingumą.
Pagal dialektiką, etninis nihilistas nėra internacionalistas. Internacionalistas suderina nacionalinį išdidumą su pagarbiu požiūriu į kitą kultūrą, kitą kalbą, kitą tautą. Kuomet nacionalinis nihilistas, praradęs savo vertės jausmą, keliaklupsčiauja prieš kitą kultūrą, čia jau nebetinka išsireiškimas „pagarba kitai kultūrai“.
Rezultatas toks, kad nihilistas reikiamu būdu neįsisavina nei savos, nei svetimos kultūros – ir juo labiau nepajėgia jų vystyti. Geriausiu atveju jis „beždžioniauja“, darkydamas kopijuoja svetimos kultūros elementus.
Nuo udmurtų etninio nihilizmo kenčia ne tiktai udmurtų etnosas, bet ir rusų nacija. Ji kiekybiškai auga udmurtų asimiliacijos sąskaita. Jeigu Udmurtijos Respublikoje šiandien udmurtai sudaro trečdalį populiacijos, tai iš tikrųjų udmurtų kraujas teka daugiau nei septyniasdešimtyje procentų gyventojų.
Kas tokie aprusėję udmurtai? Jie eklektiškai jungia savyje skirtingų kultūrų atplaišas, žodyno atsargoje turi apie tūkstantį rusų kalbos žodžių, daugiausia žargono. Neneša jokių tradicijų ir papročių. Iš jų labai lengvai formuojami žmonės be principų, panašūs į Čingizo Aitmatovo aprašytus mankurtus.
Daugelis aprusėjusių udmurtų nusiteikę gana šovinistiškai. Kaip žmonės, atsisakę savo etnoso, jie paeiliui griauna tiltus, jungiančius juos su savo nacija, ir agresyviai reaguoja į bet kokius pasiūlymus išplėsti udmurtų kalbos pritaikymo sritį.
Tokiu būdu udmurtų asimiliacija determinuoja rusų nacijos asimiliaciją ir degradaciją. Rezultatas toks, kad išnyksta savitų rusų tradicijų, papročių, ritualų nešėjai. Nyksta vaizdinga, sodri rusų kalba, taiklus žodis. Kartu keičiasi sąmonė, pasaulio suvokimas, visas mentalitetas. Deja, dauguma rusų to nesupranta.
/…/
Rusų ir sovietų valstybės buvo pastatytos ant hierarchinio supratimo apie etnosų išsivystymo lygį, pagal kurį egzistuoja tarsi „nacija“ ir neišsivysčiusios „tautybės“ (nedorazvityje „narodnosti“). O ir nacijos neva stovi ant skirtingų pažangos laiptelių. Tokia doktrina sąlygojo nuomonę, kad į neišsivysčiusius (skaityk – ne rusų) etnosus reikia žiūrėti iš aukšto. Buitiniame lygmenyje udmurtams diegė, kad jie – nepilnavertės nacijos atstovai, kad jų gimtoji kalba gali būti naudojama tik virtuvėje, bet ne mokykloje, ne valstybiniame lygmenyje, ne darbe, ne viešoje erdvėje. Palaipsniui susidarė niekinamas santykis su ne rusų tautų kultūra ir kalba. Objektyviai atsirado sąlygos etnosams išnykti plintant nacionaliniam nihilizmui.
Žinoma, tokia valstybinė politika prisidėjo prie udmurtų etninio nihilizmo formavimosi. Neteisinga „internacionalizmo“ sąvokos traktuotė savo ruožtu atsispindėjo mokyklinėje programoje, kurioje udmurtų kalba palaipsniui buvo nustumta į nuošalę: iš pradžių jos buvo mokoma kaip užsienio kalbos, o paskui ir išvis atsisakyta. Šiuo metu nėra nei vienos udmurtų mokyklos, udmurtų kalbos mokosi tiktai apie 10 procentų moksleivių.
Tik kai kuriuose vaikų darželiuose yra udmurtų grupės. Jos vadinamos udmurtų todėl, kad kasdien jose vedamos udmurtų kalbos pamokos. O likusią laiko dalį vaikai kalbasi rusiškai. Udmurtų kalba nenaudojama viešoje erdvėje ir valstybiniame lygmenyje.
Absoliučioje daugumoje miesto šeimų udmurtai kalbasi rusiškai. Atitinkamai beveik visi miesto udmurtų vaikai neskaito ir nesikalba udmurtiškai. Tokia pati padėtis ir udmurtų kalbos dėstytojų bei rašytojų šeimose. Rezultatas toks, kad udmurtų inteligentija pasipildo tiktai išeivių iš kaimo vietovių sąskaita, nėra rezervo antros kartos inteligentijai atsirasti.
Šiuo metu civilizacinės paradigmos kaitos dėka Udmurtijos respublikoje iškilo nacionalinis judėjimas. Atsirado asociacija „Udmurt Keneš“, jaunimo draugija „Šundy“. Susibūrė udmurtų kalbos mokymosi būreliai. Prieš du metus įvyko Visasąjunginis udmurtų suvažiavimas. Priimtas nutarimas įkurti etnografinį ir ekologinį draustinį Kuziobajaus kaime. Dabar ruošiami registracijai pagoniškos religinės bendrijos „Udmurt Vios“ įstatai.
Vertė Rokas Sinkevičius
Pasiklausykime gražios udmurtų kalbos (dainuoja Marina Karpova kartu su vaikų stovyklos „Šundykar-2009“ vaikais):
httpv://youtu.be/cQj2cyc4_aw
Daugiau apie udmurtus sužinosite pažiūrėję filmą „MES – UDMURTAI“ (rusų kalba):
httpv://youtu.be/BgfNtyB23P8
httpv://youtu.be/zD_SdCyodAs
httpv://youtu.be/bliyMnN1vhc
httpv://youtu.be/0wGUELH_cGE
httpv://youtu.be/mnP36AIQCUE
ar zinote, kad garsiosios 2012 Eurovizijos “Buranovo bobutes” yra kilusios is Udmurtijos ir daina atliekama -udmurtu – anglu kalbomis?
cia nuoroda su vertimu: http://wiwibloggs.com/2012/03/11/party-for-everybody-lyrics-buranovskiye-babushki-esc-2012-russia/15255/
pasirodo tai, ka mes suvokiame kaip rusu liaudies kultura, yra visai ne rusu (slavu) kilmes.
Šį straipsnį vertėtų paskaityti DELFI redaktorei. 😉
žiauru, bet tuo pačiu metu, greičiausiai, neišvengiama. Tas pats procesas intensyviai vyksta kad ir Seinijoje, kur tėvai lietuviai, o su vaikais lenkiškai kalba, nes, jiems gi Lenkijoje gyvent…. tokie patys procesai išnaikino Gudijos lietuvius. Ir tai, čia, etninių žemių lietuviai turi šalia Lietuvą… o udmurtams tokie procesai – žudantys.
Liūdnoki tie video. Mano manymu, alkoholizmas, polinkis i savižudybę, galų gale – silpnas sugebėjimas užtikrinti materialinį gerbūvį – tai tautinio identiteto praradimo pasekmės. Religija gali išgelbėti pavienius asmenis, bet tautos neišgelbės, nebent tai būtų etninė religija.
Nemažai paralelių ir su lietuviais. Imunitetą prieš slavų “kultūrą” mes turime, bet dažnas lietuvis, netyčia palaikytas britu ar vokiečiu, pasijunta pamalonintas. Kodėl? Jei būti palaikytam kitataučiu tau komplimentas, reiškia tu pats laikai savo tautą mažiau verta nei (kad ir kai kurios pačios galingiausios) kitos. Atsakykit į šį klausimą kiekvienas sau.
Pirmoje vaizdajuostėje ant dainuojančios dainininkės Marinos Karpovos krūtinės yra runa -ing. Tai antro luomo runa, kuri atitinka ir tautos pavadinimą Udmurtija, kuris yra tautos ženklas, kaip antras luomas. lyvis
o kokie tada kiti luomai, ir kokios runos ir tautos juos atitinka?
Udmurtija prasideda balse -u- t y antra runa futarke ir yra antras luomas. Paprastai tai sunku papasakoti kokios tautos yra atitinkamo luomo, čia šiek tiek reikia išmanyti dėsnius ir tada matosi luomų priklausomybė. Lietuviai yra karių luomas, bet jie stovi pirmame luome ir čia tenka luomus atitinkamai perstumdyti. lyvis
Udmurtai, lietuviai… šio straipsnio pavadinime nėra nei vieno lietuviško žodžio… tik vienas apykreivis jungtukas likęs…
Jeigu udmurtų kultūra ir dainos būtų tokio lygio, kaip pirmajame klipe, tai nieko keisto, kad udmurtams gėda.
Bet juk tas pats pasakytina ir apie lietuvius. Man keista, kodėl tautiškumas sutapatinamas su XIX a. liaudiškumu, kodėl ir Romuva XIX a. liaudies kultūros papročius laiko senojo tikėjimo apeigomis ir ritualais, kodėl lietuviškumas ir Lietuvoje, ir užsienyje reklamuojamas, tapatinamas su XIX a. liaudies kultūra: argi Užgavėnių blynai tapatu lietuviškumui? Manau, kad tai labai klaidinga tendencija, būdinga daugeliui lietuvių etnologų. Jie neturi pakankamo istorinio jausmo. Jie nesuvokia kokią didžiulę įtaką mūsų liaudžiai (sakykim XVI – XVII a. neabejotinai dar buvusiai daugiausia pagoniška, t.y. išpažinusia senąjį tikėjimą), padarė to meto santvarka ir jos nulemtos jų gyvenimo sąlygos, o būtent baudžiava, nuolatinė katalikiškoji indoktrinacija per jėzuitų misijas, bažnyčią ir dvarą (nuostatuose dvarų adminstratoriams nuolat akcentuojama: kaimiečiai piniginėmis baudmis ir kūno bausmėmis turi būti priversti eiti į bažnyčią). Štai kokia realybė. XVII – XVIII a. realybė buvo baudžiava, nepaliaujama katalikiškoji indoktrinacija ir prievarta, maras, badas, karai. Štai kas formavo lietuvių valstiečių pasaulėžiūrą, mąstyseną. Todėl netapatinkim XIX a. pab – XX a. pradžios liaudiškumo su mūsų prigimtinuu tautiškumu ir senuoju tikėjimu, o dėkim pstangų tame liaudiškume atrasti tai, kas tikra, tą mūsų savasties brangakmenį. Nebūkim naivūs, nebūkim kaip tie udmurtai. Supraskim realybę, priimkim ją.
Arba dar mėgstama sakyti: štai, mūsų lietuviškasis senasis tikėjimas išliko vos ne iki pat XX a. pradžios. Taip mąstantys tegul atsako sau patiems į klausimą: o kodėl gi tie tokie sąmoningi senojo tikėjimo išpažinėjai taip gausiai dalyvavo 1831 ir 1863 m. lenkiškuose sukilimuose, kurie valstiečių tarpe buvo visų pirma suvokiami kaip katalikiški. Iš kur atsirado tokia realybė, nusakoma išsireiškimu “šventoji Žemaitija”? Iš kur? Nesuprimityvinkim istorijos, nesupaprastinkim jos. Pasistenkim suprasti visą lietuvių tautos tragiką ir nuo jos atsiremdami planioti savo ateitį, savo veiksmus. Tas pats pasakytina ir apie mūsų senąjį tikėjimą. “Romuvos” vadovams palinkėčiau nuolat dėti pastangų liaudiškume atrasti senojo tikėjimo apraiškas, i nesitenkinti vien tik paprasčiausiu liaudiškų papročių įvadijimu esant senojo tikėjimo apeigomis. Taip toli nenuvažiuosim . Taip liksim tik viena iš tų mažų tautelių, linksminančių pasaulio galinguosius savo etnografinaiis šokiais ir dainomis. Reikia nuolatinio darbo ir maldos (į mūsų senuosius dievus) , kad atstatytumėme, tyai, kas prarasta ir sukurtume didingą amžinąją Lietuvą. Aš tikiu, kad taip ir bus.
Ir aš tikiu.