Lenkijos miestuose Ščečine ir Myslibuže bei prie Dariaus ir Girėno paminklo Pščelniko miške (seniau: Soldino girioje) buvo paminėtos 79-osios Lietuvos lakūnų Dariaus ir Girėno tragiškos žūties metinės.
Iškilminguose renginiuose dalyvavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas, LR URM Informacijos ir viešųjų reikalų departamento direktorius Giedrius Puodžiūnas, LR Ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė, LR gynybos atašė Raimondas Matulaitis, LR kultūros atašė Rasa Rimickaitė, LR garbės konsulas Ščečine Wieslaw Wierzchos, Lenkijos Respublikos garbės konsulas Klaipėdoje Tadeusz Maciol, Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių atstovai, bažnytinės valdžios atstovai, Pamario vaivadijos ir vietinės valdžios atstovai, Dariaus ir Girėno mokyklos Myslibuže ir Punske moksleiviai, Kauno rajono moksleiviai, vietos ir lietuvių bendruomenės Ščečine atstovai.
Iškilmės prasidėjo diplomų įteikimu jauniesiems lietuviams ir lenkams, žurnalistikos mokymų, skirtų Dariaus ir Girėno žygdarbiui paminėti, dalyviams. Kūrybinės dirbtuvės buvo suorganizuotos bendradarbiaujant Ščečino ir Kauno rajonų visuomeninėms ir savivaldos organizacijoms. Iškilmių išvakarėse, liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, jaunieji lietuviai ir lenkai prie Dariaus ir Girėno paminklo Pščelniko miške drauge iš pradžių lietuvių, o po to lenkų kalba sugiedojo Lietuvos ir Lenkijos himnus.
Liepos 7-ąją iškilmės prasidėjo gėlių ir vainikų prie atminimo lentos Dariui ir Girėnui Ščecino Šv. Jokūbo katedroje padėjimu. Atminimo lenta Ščečino katedroje buvo atidengta prieš penkerius metus Lietuvos Respublikos garbės konsulo Ščečine ir Lenkijos Respublikos garbės konsulo Klaipėdoje iniciatyva.
Iškilmės prie paminklo, esančio Pščelniko miške ir sukurto 1936 m. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, prasidėjo lietuviškomis mišiomis, kurias drauge su kunigu iš Kauno laikė ir kunigas iš Lenkijos. Po mišių visus susirinkusius pasveikino Myslibužo miesto burmistras: „Lietuvos didvyriai savo žygdarbį skyrė savo tėvynei Lietuvai. Tačiau savo istorinį žygį baigė čia, Pščelniko miške, kuris yra ne tik dviejų drąsių Lietuvos sūnų mirties, bet ir pergalės, siekiant tautos laisvės, tokios artimos ir lietuvių, ir lenkų tautai, vieta. Bendras didvyrių, žuvusių Pščelniko miškuose, atminimas šiandien jungia mūsų tautas ir visuomenes. Vardan tos atminties šiandien ir lietuviai, ir lenkai esame čia ir drauge atiduodame pagarbą Lietuvos sūnums“.
LR Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas padėkojo vietos valdžiai ir žmonės, bažnyčios atstovams, lietuvių bendruomenei už nuolatos puoselėjimą atminimą apie Darių ir Girėną bei pabrėžė, kad Dariaus ir Girėno žygdarbis – tai ne tik pasiaukojimo ir meilės tėvynei pavyzdys, bet ir idėja, kuria verta sekti. LR užsienio reikalų viceministras, paminėjęs, kad LR Seimas ateinančius metus paskelbė Dariaus ir Girėno metais, taip pat pasidžiaugė, kad iškilmėse taip gausiai dalyvauja Lietuvos ir Lenkijos jaunimas, nes būtent nuo jų priklauso Lietuvos ir Lenkijos gerų santykių ateitis.
Prie paminklo Dariui ir Girėnui buvo padėti vainikai ir gėlės. Moksleiviai iš Punsko ir Myslibužo parodė meninę programą. Na o iškilmės baigėsi lietuvių ir lenkų bendra vakarone prie Dariui ir Girėnui skirto muziejaus Pščelniko miške.
Dariaus ir Girėno 79-ųjų žūties metinių minėjimo renginius organizavo Ščečino, Myslibužo, Pščelniko ir kitų rajonų valdžia, LR garbės konsulas Ščečine, Lenkijos Respublikos garbės konsulas Klaipėdoje, LR Ambasada Lenkijoje.
Tai kaip čia išeina, kad Vokietija, kurios teritorija tuo metu buvo prūsų žemės – Soldino giria net nedalyvauja minėjime. Ar nėra čia Lietuvos dalyvavimas Lenkijos, o tikriausiai kaunizmo jėgų taip keistai organizuotame paminėjime – nekvietus vokiečių. Juk labiausiai derėjo tai paminėti su vokiečiais, lenkai čia visiškai niekuo dėti, nebent pripažįstant, kad 1933 metais Lietuva kaip tarptautinės teisės subjektas neegzistavo – net ir tuo metu egzistavusią Lietuvą Lenkija laiko Lenkija…
Be to, kažkodėl vietoj prūsiško pavadinimo Soldino giria tekste atsirado “Pščelniko miškas”. Tai rodo ir paties Alko patriotinę “klibėseną”…
Ar Lenkija, taip pasinaudodama įsigalėjusiomis jai palankiomis Kauno priešsostiniškomis ambicijomis, nepasisavina dar vieno Lietuvos sūnų istorinio žygdarbio, ar net pats Kaunas nėra šliaužinamas į Lenkijos vaivadijos centro statusą.