J.Šarpnickienė. Tiesa apie „Garliavos minią“ pagal A.Matonį

„Mažai kalbėk – daug pasakyk“ – viena svarbiausių taisyklių, kuria vadovaudamasis profesionalus žurnalistas perteikia visuomenei aktualią informaciją. Susipažinusi su LRT Naujienų tarnybos vadovo Audriaus Matonio interviu portale „Delfi“ taip ir likau nesupratusi interviu sumanymo esmės. Pavadinime bandoma įpiršti nuomonę, esą žiniasklaida linkusi susitapatinti su Garliavos minia. Kadangi menama žiniasklaida nėra konkrečiai įvardinta, nesupratau ką tiksliai A.Matonis turi galvoje. Taip pat, nors bandžiau tai padaryti, potekstės, kurią „Delfi“ pašnekovas įdėjęs į sąvoką „Garliavos minia“ nepajėgiau dešifruoti.

Paaiškinimo kuo Garliavoje „prie tvoros“ prieš dvejus metus atsidūrę pilietiški žmonės, nusikalto, protestuodami prieš skubotą teismo sprendimą – pagrindinę pedofilijos bylos liudininkę atiduoti galimai ją išnaudojusiai mamai. Priminsiu – pirmieji gynėjai čia atsidūrė prieš dvejus metus, netrukus po D.Kedžio laidotuvių, sutraukusių 10 tūkstančių Lietuvos piliečių, skaitlingai atsiliepusių į šeimos kvietimą savo akimis pamatyti tiesą.

Sutikite, aktualus ir nešališkas fakto pateikimas kiekvienam žurnalistui turėtų būti esminis. Todėl, kaip ir 1991 metų įvykių laikotarpiu, matydama įtakingos žiniasklaidos peršamą ir eskaluojamą nuomonę, netrukus po kovo 23 dienos įvykio – pirmojo nesėkmingo bandymo perduoti mergytę biologinei motinai atsidūriau Garliavoje. Taip pasielgiau vedina profesinio troškimo informaciją apie metai iš metų visuomenės dėmesį kaustančius įvykius susižinoti iš pirmų lūpų. Kita priežastis, dėl kurios atsidūriau pačiame įvykių epicentre – faktas, kad žiniasklaida – ypatingai „Lietuvos rytas“, portalai „Delfi“ ir „15 min“, tame tarpe ir A.Matonio darbdavys – visuomenės „teisę žinoti“ formavusi LRT apie įvykių eigą nuomonę formavo apsiribodama penkių-šešių temos „ekspertų“ lūpomis…

Nuvykusi į įvykio vietą sužinojau, kad tiesos troškimas ir įvykių falsifikacija viešoje erdvėje tapo bene svarbiausia aplinkybe, atvedusia į Garliavą daugybę garbių žmonių. Tame tarpe Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvius – Nijolę Sadūnaitę, kunigą Robertą Grigą, monsinjorą Alfonsą Svarinską bei Nepriklausomybės akto signatarą Algirdą Patacką, taip pat nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus režisierių Arūną Matelį ir poetą Robertą Keturakį.

Turbūt prisimenate, – tuoj po kovo 23 dienos įvykių oficialių institucijų atstovai surengė spaudos konferenciją, kurioje bandė paneigti vaiko priešinimosi prievartiniam paėmimui faktą. Šiuos planus sugriovė ne kas kitas – o čia budėjusio kaimyno mėgėjiškai nufilmuoti vaizdai, kuriuose užfiksuota įvykių eiga dėl bandymo panaudoti prievartą nekėlė jokių abejonių. Toliau kurpiamas farsas žiniasklaidoje su vienos pagrindinės istorijos herojės „užpuolimu“ ir netikėtai atsiradusiomis mėlynėmis paakiuose labai priminė iš Kremliaus sklidusias pasakas apie nacionalistų grupelę ir jos bandymą įvykdyti perversmą Lietuvoje. Kas iš tikrųjų bandė tai padaryti prieš 22 metus žinome. Kuo tai baigėsi taip pat.

Panašiai kaip sausio 13 naktį iš Sitkūnų radijo perdavimo stoties suskambėjęs pranešimas skelbęs apie okupuotus strateginius objektus Lietuvoje, taip ir tas pirmasis įrašas su klykiančia mergyte skelbė žinią apie valstybės vardu panaudotą grubiausią prievartą prieš Lietuvos vaiką, taip pat įžūliausią Žmogaus teisių pažeidimą ir mažamečio valios nepaisymą..

Įdomu, kad pats būdamas Naujienų tarnybos vadovu A.Matonis, įpareigotas objektyviai ir nešališkai informuoti visuomenę ir padėti jai susivokti į didžią dalį visuomenei iškilusių klausimų atsako tarsi piršdamas nuomonę apie Garliavos įvykius. Tiesa, interviu pabaigoje matome štai tokį prierašą…:

„A.Matonis pabrėžia, kad čia dėsto išimtinai asmeninę nuomonę, kuri nepretenduoja atspindėti oficialios LRT pozicijos ir daryti įtakos TV Naujienų tarnybos žurnalistų darbui.“

Kur yra riba informacijos turiniui vadovaujančiam ir prižiūrinčiam žurnalistui reikšti viešą ir savą nuomonę? kaip traktuoti ribą kur A.Matonis kalba kaip privatus asmuo, kur kaip visuomeninio transliuotojo Naujienų tarnybos vadovas. Kažkokia painiava…

Galvoju, kad prieš dvidešimt dvejus metus, dirbdami LRT valstybės atkuriamuoju laikotarpiu turėjome didesnę laisvę objektyvai informuoti visuomenę, suteikdami progą Lietuvos piliečiams savarankiškai atrasti tiesą. Dabar tam, kad ją išgirsti reikia pastangų : nuvykti į įvykio vietą ir pasisemti žinių iš pirminių šaltinių, atrasti būdų kaip tą informaciją pagarsinti…

Baigdama pacituosiu vieno savo „pirminio informacijos šaltinio“ – Klonio gatvėje budėjusio, taip pat namo viduje šturmo metu buvusio Aleksoto Kaune parapijos vikaro, kunigo Mindaugo Martinaičio mintis. Prabėgus mėnesiui po gegužės 17 dienos šturmo, minėjimo Kluonio gatvėje metu kunigas prisipažino, kad prieš pasiryždamas palaikyti puolamą vaiką, girdėjęs daug nuomonių, kad „čia politizuota viskas“ taip pat raginimų esą „neverta kištis… Tačiau, dvasininkas, kaip ir daugelis “Garliavos miniai” priskirtinų Lietuvos gyventojų tiesą išgirsti nusprendė savarankiškomis pastangomis.

„Gegužės 17 diena ištikrųjų buvo žiauri diena. 100 procentų netikėjau kad jie ateis ir tokiu žiauriu būdu paims tą vaikelį… Iki pat paskutinio momento aš netikėjau… Paskui, kai grįžau namo, tą pačią dieną paėmęs paskaityti laikraštį pasijutau labai keistai…“ – ryto įspūdžiais dalinosi kunigas. Jis teigė nepatikėjęs savo akimis netrukus po įvykių skaitydamas tai kas apie įvykį (nepaisant tiesioginės transliacijos šturmo metu – aut. pastaba ) buvo rašoma dienraštyje „Lietuvos rytas“.

Pasak M.Martinaičio įspūdis, kurį jis patyrė skaitydamas laikraštį prilygo šizofrenijos priepuoliui. Jo teigimu viskas buvo priešingai rašoma negu tai, ką jam – gyvam liudininkui, buvusiam šturmo metu namo viduje, teko pamatyti ir patirti savo akimis.

„Tai priminė istoriją iš filmo „Gyvojo vandens paslaptis“, kuriame pasakojama legenda, kad kartą pasaulyje baigėsi geras vanduo ir žmonės gėrė blogą vandenį. Ir kurie tą vandenį gėrė prarasdavo protą. Visi žmonės gėrė blogą vandenį ir visi prarado protą. Tik vienas žmogus negėrė blogo vandens ir išliko protingas. Nors visi galvojo, kad jis beprotis. Kartą tas žmogus atsigėrė to blogo vandens, prarado protą ir visi kalbėjo, kad jis pagaliau sugrįžo į protą.

Tie šaltiniai, tas vanduo – yra mūsų informavimo priemonės. Ir nesistebėkim, kad iš blogų šaltinių gerdami žmonės praranda protą…

Gal net negalėtume jų kaltinti. Žmogaus prigimtis vis tiek yra gera. Linkusi į gerą. Jinai linkusi tikėti žodžiu. Bet kai tas žodis tendencingai naudojamas – mes matom, kad daug žmonių praranda protą ir galvoja, kad juoda yra balta. Melas yra tiesa. Ir kartais labai reikia atsirinkti iš kokių šaltinių gerti, kad išliktum protingas, nepaisant, kad didžiai daliai gali atrodyti esąs beprotis.“ – sakė, „Garliavos miniai“ asmeninio A.Matonio mąstymo prielaidomis priskirtinas kunigas M.Martinaitis.