Telaimi Viltis (nuotraukos)

Iš gegužės 17 d. minėjimo Klonio gatvėje.

Birželio 17 d. suėjo lygiai mėnuo nuo mergaitės pagrobimo iš gimtų namų. Ši tragiška data buvo paminėta Klonio gatvėje, bet vyravo ne gedulo, bet vilties dvasia.

Eilėraščius skaitė režisierė Nėris Karpuškaitė – Akelaitienė, taip pat dvejus metus Klonio gatvėje budėjęs baikeris Raimundas Čiegis ir neseniai prie mergytės gynėjų prisijungusi moksleivė Meda Mačytė. Ji perskaitė Roberto Keturakio eilėraštį, skirtą mažąjai kankinei. Taip pat kalbėjo Jonas Varkala, kunigas Robertas Grigas ir kiti.

Moksleivis Saulius Kovalskas, prisimindamas to ryto košmarą tvirtino besijaučiąs kaltas, kad nepadarė visko ką galėjęs, kad būtų išsaugota mergaitė. Jaunuolis tvirtino išgyvenąs kaltę prieš čia gyvenančią šeimą, Klonio gatvėje dienomis ir naktimis budėjusius žmones.  Susijaudinęs jis atsiprašė šeimos, kurios jam tą rytą nepavyko apginti…

„Jaučiu atsakomybę prieš Dievą, prieš šią žemę, prieš šiuos žmones, kurių net vardų nežinau, bet kurie man tapo artimi, kaip šeima. Manau, kad mums visiems reikia eiti toliau ir daryti, ką galim.“ – susijaudinęs kalbėjo Saulius Kovalskas.

„Gegužės 17 diena buvo baisiausia diena mano gyvenime, tai buvo diena, kuri daug ką pakeitė, galbūt  padėjo  suprasti kas yra svarbiausia. Mes taip plaukiame paviršiumi savo gyvenimuose, kad pamirštame svarbiausius dalykus. Niekada nepamiršiu šios dienos. Niekada neatleisiu šitai valdžiai, kuri taip padarė… „ – mintimis tą dieną dalijosi aktorė Rimantė Valiukaitė.

Užuojauta skaudžiai  anūkės praradimą išgyvenantiems seneliams savo kalbą pradėjo Nepriklausomybės akto signataras, disidentas Algirdas Patackas.

„Tragiška gegužės 17 data tapo savotišku sprogdikliu.  Sprogstamasis mišinys jau buvo susiformavęs iš nepatenkinto teisingumo jausmo, prie kurio prisidėjo ir  kitos „sprogstamojo mišinio“ sudedamosios dalys – Briuselio mums primetama visiškai svetima moralė, įgijusi netgi įstatymų galią bei  gręsiantis  pavojus mūsų tautiškumui ir savimonei. Tačiau „sprogdikliu“ buvo drama Klonio gatvėje“ – sakė A. Patackas.

Nepriklausomybės akto signataras pasidalino svarbia patirtimi, kuri, jo žodžiais, padėjo suvokti kančios prasmę. „Skaudžiausia, kai nelaimė yra beprasmiška…“ –  sakė A.Patackas, prisimindamas įkalinimo laiką, praleistą KGB rūsiuose. Pagal to meto taisykles, draudusias vienoje kameroje laikyti du politinius kalinius, už tiesą įkalintus asmenis sodindavo kartu su kriminaliniais nusikaltėliais,  „Mačiau kaip uždarytas mano „kompanionas“ kankinasi, ir niekuo negalėjau padėti, nes jo kančia neturėjo prasmės. Man buvo lengviau, nes žinojau už ką ir dėl ko esu čia, dėl ko tą dariau… Šitai mane palaikė, o tas kontrastas buvo labai ryškus. Todėl tai, kas čia vyksta Klonio gatvėje, turi skaudžią, bet labai gilią prasmę. Aš manau, kad gegužės 17 diena įeis į naujų laikų  Lietuvos istoriją. Mes turime laiko iki 2018 metų, kai švęsime Lietuvos Respublikos 100 metų jubiliejų. Turim šešerius metus, kad šį šimtmetį pasitiktume su švaria, teisinga, klestinčia Lietuva. Kiek tai pavyks, priklausys nuo mūsų visų.

Mes nenorime griauti valstybės, nenorim griauti teisėtvarkos. Valstybė – mūsų visų statyti namai. Tai, kad juos apleido, tai, kad juos išdaužė, tai, kad jie yra netinkamai valdomi – ne valstybė kalta  Tai mūsų kaltė – mes leidome jiems šitai daryti. Daugiau šito jiems mes neleisime. Kita tokia proga bus tik po ketverių metų. Turim susikoncentruoti ir kiekvienas prisidėti kuo galime“.

„Didžiausia opa, skaudulys yra teisėsauga. Ar Jus matėt nors vieną prokurorą bažnyčioje? Ar matėte nors vieną iš tos aplinkos žmonių kokioje nors patriotinėje šventėje ar Tiesos eisenoje… Aš nežinau, kas tai per žmonės, iš kur tokie atsirado..?“ – klausė Algirdas Patackas. Jo teigimu, neužteksią vien tuos žmones „išrauti“, turime galvoti kuo juos pakeisime, kaip išauginsime naujus, sąžiningus ir dorus teisininkus, galinčius iš esmės pakeisti padėtį teisėsaugoje.

„Ši data tautos atmintyje liks kaip labai gili žaizda“– savo mintis apie gegužės 17 d. apibendrino A.Patackas.

Gegužės 17 d. Garliavos įvykių minėjimo nuotraukos (Dariaus Petreikio, Edvino Marčenkovo, Vlado Dobrovolskio nuotr.):