Kaip dainingų dzūkulių pulkucis ar bizonų slėnio govėda (praėjusio laiko duomenų grandytojai enciklopedijoms, ar dar menate tokią sovietmečio „visuomeninio maitinimo įstaigą“ už Žirmūnų tilto ar, tiksliau, ties praėjusio amžiaus pradžioje „veikusia“ brasta palei dar išlikusią gaisrinę, kuria Neriai nuslūgus keltasi ir briste, ir ant arklių nugarų, ir važeliais?) paskutinį gegužės savaitgalį pradundėjo keturiasdešimtasis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“.
„Brandaus brežnevizmo“ metais į patvores grūdamas, jis virto prestižiniu tarptautiniu renginiu, nebeįsivaizduojamu be egzotiškųjų ir įprastų kaimyniškų svečių, o jį gano ir modeliuoja po Vilniaus etninės kultūros centro stogu susitelkę autentiškojo folkloro entuziastai, vadovaujami Mildos Ričkutės ir kitų vadinamųjų Telšių folkloro mafijukės pasiuntinių.
O festivalis 1973 m. prasidėjo kaip tuo metu partinių bonzų itin palankiai vertintų liaudies dainų ir šokių ansamblių šventė. Pasak minėtojo centro direktorės pavaduotojo ir visokiausių garų bei ūpų skleidėjo, „televizinio veido“ Stanislovo Kavaliausko, pamažu pamažu stilizuotą folklorą festivalyje pakeitė autentiškieji ansambliai. Dabar tai vienas iš nedaugelio pasaulio autentiškosios muzikos folkloro festivalių, mat daugelis tautų tikrosios liaudies muzikos jau nebeturi, telikusios tik stilizacijos – nuo drabužių iki instrumentų.“ Išties galėtume tik pasidžiaugti tarptautinį mastą įgavusiais folkloro festivaliais „Skamba skamba kankliai“, „Baltica“, kai kuriais kitais panašų statusą išsikovoju „šiais regioniniais tikrojo folkloro renginiais, jei ydingų neva linksminamojo, palengvintojo pobūdžio muzikavimo prioritetų neteigtų, neretai atlikimo ir paprotiniu požiūriais šlubčiojančio būtent stilizuoto folkloro propagavimu neužsiimtų nacionalinis transliuotojas – Lietuvos televizija. (Tiesa, retais atvejais ir pramaišiui, matyt, nagais ir ragais folklorininkų atkovotose laidų dalyse pasitaiko ir cikrinių perlų.) Pasitelkusi neaiškių liaudies muzikos suvokimo ir reitinginių atlikimo orientacijų besilaikantį prodiuserį Saulių Basijoką (UAB „Rijeka“), o šis kaip laidos „Duokim garo!“ vedėjus ir rengėjus, keista, diplomuotas etnomuzikologes Loretą Sungailienę ir Rasą Norinkevičiūtę, taip pat ir minėtąjį S.Kavaliauską iš gruntaunai žemaitiškai suplūkto „Ulos“ folkloro ansamblio bei visiems pasirodyti užsimanančias ir Pyro pergalėmis lyg blusos įkandimais pasidžiaugiančias kapelas ir kitus kolektyvus, minėtoji televizija supopsina ir iškreipia iš protėvių paveldėtus mūsų folkloro pamatus… Neįtikinantys atrodo maskuojantys panašios „edukologinės“ elgsenos pateisinimai, esą tokiu būdu užvaldomi placdarmai autentiškojo folkloro reiškimuisi… Iš tokių pliurzės seklumų – tik klampojimas į suniveliuoto ir diskredituoto folkloro paribius.
Akivaizdu kitkas – deramai nevertinamas, visa kultūrinio paveldo gilybe, tautos dvasios žinija ir galia per vaizdų žiniasklaidą negalintis skleistis tūkstantmetės baltų kultūros raidos turtas paprasčiausiai negauna kur ten ozono – elementaraus, tegu ir ribotai miestų smarsu ir kosmopolitizmu infekuoto, oro, dėmesio, palaikymo, todėl gražbylių ir politinių prostitučių akyse dūsta ir nyksta… Diskusija apie televizijose vykstančius tautinės savimonės darbus tęsiasi ne vienus metus, ir sunku patikėti, kad žymiausi etnomuzikologai ir kultūrologai nesielgs kaip neįvardijamos gerosios vietos svečiuose.
Ir tenka pripažinti, kad folkloras septynmyliais žingsniais traukiasi iš kaimų ir vis labiau įvairiais pavidalais įsitvirtina miestuose, kitaip sakant, tautinės savasties puoselėtojų galvose ir širdyse, vaikų ir „senių“ folkloro ansambliuose, tradiciniuose ir naujai besisteigiančiuose festivaliuose ir šventėse (viena iš labiausiai vykusių tradicinės kultūros reinkarnacijų – „nepriklausomas postfolko, alternatyvios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros“, pasaulėjautos, mitologijos ir senosios religijos gerbėjų festivalis vasaros žalumoje „Mėnuo juodaragis“, kurį su „šiuolaikinės baltiškos muzikos leidykla „Dangus“ ir „draugų gentimi“ rengia Ugnius Liogė). Tiesa, pasitaiko ir tos pačios kraujo grupės folkloro bendruomenės dalykinio nesusikalbėjimo. Turiu omenyje „laikinąją sostinę“. Modernios ir tradicinės folkloro muzikos festivalis „Suklegos“ daugiausia ansamblio „Lipk ant sienų“ vadovo Artūro Sinkevičiaus pastangomis rengiamas tinkamu atvangos po vasaros gūžynių metu – rugsėjo mėnesį, o jaunesnysis festivalio „Skamba skamba kankliai“ brolis ir palydovas „Atataria lamzdžiai“ (antroji tos pačios dainos pirmojo posmo eilutė), šiuo metu rengiamas Kauno tautinės kultūros centro (direktorė Vilija Kepežinskienė, renginių organizatorė Gintarė Putinienė), tarytum ir nusimušė nuo proto. Ogi todėl, kad seniau šis festivalis būdavo tarsi pasitiktinė, „motininę“ sostapilės struktūrą užkutrinanti ir savaip įlinguojanti ofenzyva ir dažniausiai vykdavo savaitę anksčiau, tad folklorinio vyksmo praalkę vilniečiai atidūgzdavo Kaunan pasižmonėti. Panašiai po savaitės po žiemos ir belapio pavasario užkalkėjusius folkloro jausenos momenis galėdavo pakakinti ir Kauno vikruoliai. O dabartės tarsi perplėštą grobą pūstum – niekur neužkliūva. Ir tik todėl, kad, nors ir skirtingų svorio kategorijų renginiai, abu vyksta… tomis pačiomis dienomis. Tikrai begalviškai suzuoktas Vasiukų siekinio variantas – dvimiestis Vilniukaunis! O išeitis paprasta – mesti šalin plikbajoriškas ambicijas ir Kaunui dainomis beigi šokiais kankliuotojams atitarti prieš arba po savaitės.
O Vilniaus „Kankliai“ – jau kone legendiniai. Ne tik miesto ir regiono, bet ir kitų etnografinių sričių bei užsieniečių folklorininkų lyg paukščių gaudyklė. Tiesiog pavasarinio prakvėšimo, susibėgimų, neformalios giminės atpažinimo, visų, kas ant kojų, draugingų susižaibavimų mediumas. Jei be pompos ir kitų pompotaukšlių – tai tiesiog „Skambliai“, tokiu šmaikščiai kontaminuotu ir kažkieno atsainiai mestelėtu subrauktiniu atpažinimo kodu žinomi ne tik Vilniaus folkloro senasėdžiams, bet ir kone visai „šalelės Lietuvos“ folkloro liaudžiai arba, kaip dabar esą geidautina ir bene politiškai korektiška išsitarti, prigimtinių dainų, šokių, sakytinės tautosakos bendruomenei. Rodos, kaip visada, per amžius neatmenamus, taip ir dabar – iš burnos į ausį ir tranzitu (ar tranzu?) per pilkąjį rievyną atgal į burną subrandinti žodžiai, melodijos, ritmika, nušlifuotos ir išgyventos prasmės formulės vėl taikosi įsprukti šilton kolektyvinėn pamomenių archetipijon. Tiesa, kartais kiek paradoksaliai rodosi, kad ištobulintų technologijų laikais vaidilų tradicijų tąsai turėtų būti kiek lengviau, nes informacinėje erdvėje lyg mašalynas dūzgia dainynų tomai, garso ir vaizdo rašmenys, internetiniai duomenų aruodai, ansamblių ir kultūros centrų veikla, bet XXI a. Rūpintojėliui prie kelių priešinių eismo juostų magistralių telieka atsidusti – Pondieve, koks tu liesas… Ir traukti į kasmetinį žalimo ir beatodairiško žydėjimo atlaidą – „Skamblelius skambliukiausius“.
Kita vertus, rengėjai šiemet sau ir, matyt, valdiškiems namams pabandė įteigti, kad, oi oi, kokį „Skamblių“ jubiliejų šventėm, o tikrenybė tam priešgyniauja – net penkių apskritų nuliukų jubliatai dar nepriskrebeno, bet radosi dingstis atsigręžus į praeitį pagerbti primirštus festivalio rengybos pionierius, kurie sovietmečiu ne tik veikė kaip būsimosios dainuojančios revoliucijos katalizatoriai, bet ir kartais protingai rizikavo tartum išminuotojai ir pontoninių tiltų tiesėjai sapiorai (priekyje einantys, kitų sėkmę užtikrinantys kariai). Iš pirmųjų – Daiva Čičinskienė, Aldona Ragevičienė, Ona Šaltytė, Petras Kvedaras, Kazimieras Kalibatas, Laima Burkšaitienė, Zita Kelmickaitė et tutti frutti. Festivalio raida buvo pristatyta ir Varsos Zakarienės bei Sauliaus Noviko parengtame filme, tiesa, jis labiau priminė išplėtotą reportažą, o ne savarankišką kūrinį su kokia nors jaudinančia ir spyruokliuojančia veikti idėja.
Festivalis išsikristalizuoja, išsilukštena. Aišku, nuolat keičiantis svarbiausių vyksmų vietoms prateriojamas atpažįstamumo efektas ar įsivyrauja apskritai renginių šablonai. Pavyzdžiui, manoma, kad gal daugiau praeivių vos ne už sagų ar ausų įtempsime susidomėti folkloru prie skruzdėlių tako Rotušės aikštėje. Vis dėlto suliniuotas brukas, kaustantys istorinės architektūros rėmeliai, lyg narvuose įbruktos papūgos – tautodailininkai su išmoktomis keliomis frazėmis arba įgrisusiais, piniginių nebeatveriančiais dirbiniais, kone pusę aikštės užėmusių kavinių bendrojo pobūdžio užkandžiai, alus ir kone ant sėdinčiųjų galvų virstantys skrudinamo kiaulės kūno dūmai bei kiti „jei atėjai, tai kentėk“ diktatai nė iš tolo neatstojo jau ir prieš išdraskymą atsisakytų natūraliai gamtiškųjų Sereikiškių parko paunksnių… Žymiai laisviau lankytojai pasijuto rekonstruotų Mažųjų Radvilų rūmų kieme vykusiuose koncertuose. Tiesa, su vaikų folkloro švente „Saulytė“ koja su naginėmis įkelta ir į Prezidentūros kiemą, o festivalio globėja tapo ir pati prezidentė (vienas iš neabejotinų jos pasirinkimų!). Kas be ko – renginių suktukas (iš viso – 43) jau bemaž nusistovėjęs ir primena kepėjų baigiamą sukti gruzdų šakotį su daugybe saldžių antgalių – kiekvienam pagal įgeidžius patiekiamu „Saulės vėju“. Įvairių lengvesnių žanrų reginių ir tarsi abipusės klausyklos saitu sukurtų įtampų nestokota – gundė, tarsi jaunystės vaidentuvėse Mika (geismai) ar vaikystės draugas, Narvydžių kaimo kaimynas Mykolas Jazbutis kumpa lazda durtų į šoną. Šakotis (Pasaulio medis?) sutrinko bildo „Skamblių“ fotografijų paroda, daugiadieniais svečių kolektyvų atodirbiais, šokamųjų sutartinių jungtinėmis pajėgomis, intriguojančiais naktišokiais, tradicinės muzikos vėduoklės atgaiva VDA Gotikos salėje, modernesnių ir sumiksuotų iš dalies folkloro grupių marginiu, vilniškių ir kitoniškų lietuvisų tabelinių folkloro grupių, solistų, duetų, kapelijų (neretai – vargu ar tradicinių) ir ašaringų romansininkų dėmesio atsiriekimais, tradicinėmis Sekminių giesmėmis, dūdmaišininkų dirbtuvėmis ir iš Labanoro dūdų maišų pratrūkusiais skardžiai dusliais rypavimais, turbūt jau ir kraujo atmintin įsisunkusiais koncertais senamiesčio kiemeliuose, eitynėmis, baigiamuoju broliukų ir sesyčių uliojimu… Pridusau teįpusėjęs.
Iš svečių įdomiausi buvo Mažasis senojo pašto orkestras – retro atgarsiai savos chebros šėliojimų garsynuose ir kūnu, balsu, instrumentu, vėju, garbanomis bet kokio tempo ir ritmikos „gabaluose“ džiazavusi / soliavusi paštininkė, taip pat dviejų pasiutusio temperamento bretonių Marie-Helene Conan ir Marie-Noele Le Mapitan duetas, priveikęs kone serijiniais ulbavimais, Žaliojo Kyšulio salų pabuvėliai, atvykę įkandin anksčiau buvojusiųjų jauniklių, tiksliau, plačiastrėnės moterys su dar platesnėmis (kaip Olego Ditkovskio dainos žvaigždynai) koserėmis ir, rodos, neatskiriamomis esybės dalimis – būgnais bei kilnojamuoju vienintelio vyro kvapų pagardu. Nepaisant kyšiausio minėto šakočio (beje, atvirkštiniai jie – žambių ir plūgų provaizdis) kyšulio, labiausiai domino iš tikros Napadalijos tolybės šmėstelėjęs ansamblis „Tapanuli“ iš Indonezijos Sumatros salos šiaurės. Šis kolektyvas išties geidautinas, nes negausus, bet sugebantis perteikti esminius tautiečių pasaulėjautos bruožus – tai dvi dainuojančios ir kūnais bei rankomis šokančios miniatiūrinės moterukės ir keli, rodės, Rymo vyskupų iškilmių kepurėmis pasipuošę išlakūs ambalai su neatskleistų pavadinimų kačergomis (instrumentais). Tiesa, matyti, kad keliautojai per kelių žemynų festivalius ir, matyt, savos publikos numylėtiniai noriai prisitaiko prie popsinių masių poreikių – atvirose erdvėse ši grupė daugiausia atliko rytietiškai melodingus, įteiklius opusus, bet didžiajame festivalio koncerte Nacionaliniame dramos teatre „Vilniaus mieste žali bromai“ atskleidė archajiškąją apeigų ir ritualų realybę. Nenuvylė ir kaimynai – estų „Liinats uraq“ iš gerokai suslavinto Setu regiono, tautos be valstybės ateities orumą ir, sakyčiau, kosminę darnos visatvę išlaikiusi ir gebanti perteikti, įpareigojančiai etnonimu pasivadinusi karelų grupė „Karjala“. Nepėsti, giliausiomis folkloro vertėmis atpažįstami regėjosi ir ukrainiečiai („Volodar“), ir gudai („Sita“).
Vienas iš labiausiai dėmesį prikausčiusių renginių – kuršių genties rekonstruotų archeologinių kostiumų pristatymas (Daiva Steponavičienė ir „Sedula“). Šiuokart iš ankstesnių rodymų įsiminusi patikslintoji Baltijos pakrančių vikingų drabužių, papuošalų, ginklų našystos stiliaus ir gentinio savitumo išskaitymų interpretacija kirbino širdį tikslesniu technologiniu įdirbiu ir laisvesniu elgesiu su paplitusia prieš tūkstantmetį ir anksčiau įvairių atmainų mėlyna spalva – nuo tamsmėlynės, vadinamosios indigo, iki pajūrio blyškiaveidžiams šiaurės vakariečiams gal arčiau širdies buvusių melsvų, pilkšmelsvių, balsvų tonų. Jau dizainerių ir archeologų akiratyje pasimatė ir kitų baltų genčių dėvėsena: ruda ir gelsva – sėlių, žalsva – žiemgalių, tamsiai mėlyna – žemaičių.
Neabejotinas festivalio dvasios centras – tradicinis sutartinių vakaras sakraliose sostinės erdvėse ir šiemet antrą kartą nutiestas „Sutartinių takas“, jau vingiavęs Bokšto, Šv. Kazimiero, Augustijonų, Savičiaus, Stiklių, Gaono, Universiteto gatvėmis (rengėja Daiva Vyčinienė). Jėga! Harmonija! Darna! Ir polifoniškai susipinančių balsų marginčiaus neskubri, romi, ori didybė, ir matristinės senosios Europos (ne Artimųjų Rytų nomadų – vieno Dievo išradėjų) kultūros atbalsiai, ir vis rečiau beįsismelkiantis pasigėrėjimo jausmas prigimtine tauta, jos intakais – gentimis, nemariu mūsų kultūros muzikos žanru, 2010 m. įtrauktu į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Įvairialypė sutartinių giedotojų pasirinktų kūrinių dermė su jų taką lydinčiais, saugančiais ir žvakių ugnimis vakaro niūkume apgaubiančiais baltiškosios ornamentikos ženklais ir deglais. O kur dar Utenos folkloro ansamblio „Untytė“ ragininkų (vadovas Laimis Kirilauskas) vakarinės žinios „urbi et orbi“ skardenimas nuo istorinės Barbakano kalvos, ansamblių skudutininkų tūtavimas mūrų kryžiaukelėse ir aitri tėvynės, amžinųjų namų, įgimtosios sielos draugų pajauta sveikinantis akimis ir iš lėto leidžiantis link sutartuvininkų užtvindytos dešrigatvio volės prie Donelaičio sėdylos šono. Nuo ten untytės ir ugnies fakyrai kilo ant kalnelio, ant aukštojo – į koncertą „Či variniai varteliai“ suklususioje iš nuostabos VU Teatro salėje. O ten sutartines vienui vienos giedojo Kauno grupė „Sasutalas“ (vadovas Andrius Morkūnas), o skudučius ir ragus pūtė folkloro ansamblio „Dijūta“ (vadovė Rūta Žarskienė) vyrai. Darniai giedojo daugiausia žemaitišku raudoniu švytravusios „Sasutalas“, kol pavargo ir nebeatlaikė krūvio tolygiai koncentruotai „ištempti“ visą ambicingai parengtą programą. Į pabaigą ėmė pjautis ir strigti balsai, įsimetė net buitinis, ne būties jukumas, o vieną sutartinę teko kartoti net triskart… Suneštinis sutartinių medus iš skiemenų ir frazių garsaraščio priminė vasaros pievų parasparnės gyvybės, ritminių kirčių ir spalvų polifoniją. Vis dėlto natūraliausias ir ilgiausiai sąmonėje sūkuriavęs žėrutis šiuose „Skambliuose“ – autentiško folkloro vakaras VDA Gotikos salėje, kurį parengė Lijana Šarkaitė-Vilums, o filmą šia proga sukūrė Žaneta Svobonaitė. O tikriausios to susibėgimo kaltininkės ir dėmesio prikaustytojos – Ašašnykų kaimo (Varėnos r.) dainininkės Marijona Tamulevičienė, Ona Valentukevičienė, Elena Trainavičienė ir jų ansamblio vadovė Danutė Valentukevičienė. Žinoma, atviromis dzūkių širdimis, išskirtiniu dainingumu, giedria pasaulėjauta mažai ką begalėtume nustebinti, bet šio vis labiau dėl metų naštos krinkančio dainininkių sambūrio išskirtinė ypatybė – itin retos ir baigiančios išnykti vadinamosios asarukų (nuo savaip ištariamo žodžio ežeras) tarmės ir folkloro gyvybės palaikymas. Šiuo metu asarukų tarmės liekanų prisodrinta dzūkų šnekta patikimiausiai tekalba du tvirtų ir savitų charakterių Ašašnykų vyrai – Jonas Grigas (nepainioti su fiziku akademiku, kilusiu iš Kabelių) ir Pranas Zaliauskas (neseniai bakalauro darbą apie asarukų tarmės specifiką Vilniaus edukologijos universitete parengė minėtoji D. Valentukevičienė). Prieš važiuojant į Vilnių iškilus kai kokiems trikdžiams, suabejojusioms dėl kelionės moterims M. Tamulevičienė pasakė tvirtai: „Važiuojam ir viskas!“ Atplazdėjo kaip penkiolikinės ir taip nuoširdžiai padainavo bei papasakojo, kad ir žinovams žandikauliai atkrago… Atsidaužėme delnus!
