Atsiliepiant į „Atvirą laišką dėl J. Ambrazevičiaus iškilmingo perlaidojimo.“
Regis, esame patyrę iš už Atlanto atskrendančias, gal ir neoficiozines, bet griežtas opinijas dėl Lietuvos atlaidumo (tikro ar tariamo) tai vienam, tai kitam mūsų susitepusiajam holokausto dėme… Regis, jei jau žmogus išteisintas šalyje, kurioje antisemitizmo apraiškų ieškoma su padidinamuoju stiklu, dėl jo galime būti ramūs. Ne? Mums vis tiek norėsis tą, kurs per siauras ar per kreivas mūsų Beribiam Liberaliajam Humanizmui, paženklinti gėdos žyme – imti ir pakštelti jo kaktą Judo pabučiavimu?*
„Koks neteisingumas, kad gyvenimo pabaigoje Brazaitis buvo įtariamas žydų persekiojimu ir tas reikalas buvo tyrinėjamas net Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų rūmuose. Kongreso Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomisė, vadovaujama Joshua Eilberg, oficialiai informavo, jog kaltinimų jam nėra. Brazaičio veikla nebuvusi pronaciška ar nukreipta prieš žydus“, – tai Vytauto A. Dambravos žodžiai.** Dar vienas idealistas, kuriam skauda atsakomybę: „Noriu šaukt, turiu šaukt, nes Lietuva tyli. Rezistentų atminimas dar nėra įrašytas į mūsų tautos svarbiausių pareigų sąrašą. Liekame jiems skolingi.“***
Patylėjom patylėjom ir driokstelėjom. Atsidėkojom.
Kas gali būti karčiau, kaip pasišventėlio Lietuvai adresu privalėti pasakyti: ačiū Dievui, nesulaukė… Nesulaukė išauštant dienos Nepriklausomoje Lietuvoje, kai tuntas profesorių skelbs „Viešą laišką“, kuriame dergs atminimą žmogaus, Laikinojoje sostinėje subrendusio intelektualo, iš pasišventimo Tėvynei prisiėmusio pareigą stoti priešaky Laikinosios vyriausybės, pamėginusios įsiterpti pleištu tarp dviejų okupacijų.
Kiek ši vyriausybė sugebėjo nuveikti ir išsilaikyti? Nuveikė daug, pirmiausia simboline prasme- teigdama Lietuvą esant valstybe, neigdama savanorišką jungimąsi po Stalino saulės spinduliais. Išsilaikė, turbūt nekeista, trumpai, juk netapta marionetėmis, nebūta aklais, nesusigundyta draugais laikyti priešų priešus. Kažin kokį šios vyriausybės veikimo terminą skirtų garbieji prisiekusieji – pradedant prof. E. Aleksandravičium (ech, kaip skaudu) ir baigiant naujaisiais kairiaisiais? Juk tikrai negalėtų atsakyti „vos keletą savaičių“ – taip herojiškai paskelbę: „smerkiame nekaltų Lietuvos piliečių ir visų kitų žmonių persekiojimą ir naikinimą, vykdytą Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Laikinosios Vyriausybės valdymo metu“!
Ech, net zvimbia, taip užaštrintas moralinis reiklumas! Matyt, dabar nuosekliai pasipils kiti šios herojiškosios draugijos smerkiamieji išsižadantieji laiškai? Kažin, gal teisuolis prof. Tomas Venclova inicijuos tokio pat moralinio skaidrumo Viešą laišką, smerkiantį sovietinius ideologus ir praktikus? Ak taip, juk šios doktrinos lydraščiai buvo išrašomi tik ekskursantams į Sibirą, tik prie Laptevų jūros… Regis, ten badavusiųjų, šalusiųjų, žemintųjų, žuvusiųjų šešėliai per menki, kad sutrikdytų humaniškųjų profesorių ramybę.
O žanrą – viešus pasmerkimo laiškus – mūsų profesoriai, regis, yra pamėgę. Lauksime tęsinio.
________________________
Literatūra:
* http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-11-atviras-laiskas-del-j-ambrazeviciaus-brazaicio-iskilmingo-perlaidojimo/83729
** Vytautas A. Dambrava. Nesibaigianti rezistencija: 25 metai be Juozo Brazaičio. – In: Ugninis stulpas: 25 metai be Juozo Brazaičio. Laiškai. Dokumentai. Liudijimai. – Sudarytojas Vidmantas Valiušaitis. – Kaunas: Į Laisvę fondo Lietuvos filialas, 2000. – p. 22
*** Ten pat p. 17
nors žinosiu kas yra kas
Kas yra VISI tarybiniai profesoriai? Tai pataikunai ir tarybines sistemos igaliotiniai, po 1990 metu vietoje to, kad kurt7 npriklausoma Lietuva, sukure LTSR UAB
Puikiai parašyta! Jau kaupiasi profesoriams ir akademikams nemažai klausimų, užduodamų bent jau portale alkas.lt. Ir šiame A. Petraitytės tekste jų taip pat yra. Lauksime, gal „užkurs“ kokią sunkiąją artileriją, skirtą atsakymams į mūsų visų klausimus. Tikimės ir džiaugtumėmės išsamiais atsakymais, tik nelabai norėtųsi, kad nukeltumėte mus į „beribio liberaliojo humanizmo“ pievas… Apmąstykite, garbieji, vasara, sakė, šilta nebus, tai gal ir laiko atsiras, galvos atvės. Nes nepagrindęs savo deklaratyvių, be išlygų mestų teiginių (oi, panašu į Juozo Baltušio kalbą, sakytą Sąjūdžio priešaušryje – viešą Lietuvos „nacionalistų“ skalbimą) akademikų ir visuomenės atstovų būrys norom nenorom panėšėja į tuos, kurie aiškina, kad „savi šaudė į savus“ – suprask, prisidirbo pati anoji laikinoji vyriausybė. Būtų stovėjęs Ambrazevičius sau „po medžiu“ ir kaip tūlas Palaitis būtų buvęs „ne prie ko“.
Paskaitykite J.Kazicko mintis apie J.Brazaitį:
w w w .delfi. lt /news/ringas/lit/jkazickas-jbrazaitis-simbolis-kuri-norejo-sunaikinti.d?id=58746969
V.Valiušaitis: Kaip manote, kodėl J. Brazaitis, neįsipareigojęs naciams, nesutikęs tapti generaliniu tarėju, nors buvo siūloma, o verčiau pasirinkęs rizikingą pogrindinę veiklą, tapo tarsi kaltesnis už tuos, kurie po to trejus metus buvo vokiečių pareigūnai?
J.Kazickas: J. Brazaitis buvo simbolis, kurį reikėjo sunaikinti. Kiti buvo antraeiliai žaidėjai. O jis buvo pagrindinis. Nesakyčiau, kad Adolfas Damušis, Pranas Padalis, Vytautas Vaitiekūnas ar daugelis kitų būtų mažiau svarbios asmenybės. Anaiptol. Tačiau vis tiek jos nebuvo tos, kurios būtų turėjusios simbolinės reikšmės. O J. Brazaičio asmenybė būtent tą reikšmę turėjo. Reikia matyti žmogaus intelektą, visą jo vadinamąjį orumą. Jis buvo būtent tas, kuris buvo laisvės simbolis. Bekompromisis laisvės simbolis. Ir dėl to jį reikėjo sunaikinti. Visiems. Ir vokiečiams, ir bolševikams. Žinoma, su žydų tragedija iškilo, galima sakyti, dar viena tragedijos dimensija, kai H. Himmlerio įstatymas dėl žydų sunaikinimo buvo įvestas ir Lietuvoje. Tai tapo pretekstu priekaištams ir mūsų Vyriausybei, nepaisant to, kad žydų klausimas buvo išskirtinai nacių reikalas. Tačiau pasidarė taip, kad netgi ir žydų akyse J. Brazaitis tapo įtartinas.
V.Valiušaitis: Jūs gerai jį pažinojote asmeniškai. Ar buvo J. Brazaičio asmenybės sanklodoje kokių nors šešėlių dėl antisemitinių nuotaikų, simpatijų profašistinėms pažiūroms?
J.Kazickas: Absoliučiai jokių. Absoliučiai. Aš jį pažinojau dar Lietuvoje, dar prieš Vyriausybės sudarymą. Po to pažinojau kaip premjerą. Vėliau kaip pogrindininką, besislapstantį nuo gestapo. Labai artimai bendravome čia, Amerikoje. Jis yra mano sūnaus krikšto tėvas. Artimas mano bičiulis. Jis pas mane praleisdavo gana daug laiko. Tad aš jį labai gerai pažinau, galiu liudyti. Ne, ne. Nė mažiausio šešėlio! Niekur. Jokiais atžvilgiais. Absoliuti niekšybė kaltinti tą priešiškumu žydams ar simpatijomis naciams. Jis buvo gilus žmogus, intelektualas, humanistas par excellence. Ta prasme, kad jam kiekvienas žmogus buvo Dievo kūrinys. Nesunaikinamas, nepažeidžiamas. Kiekvienas žmogus jam turėjo stovėti Dievo akivaizdoje ir Jam atiduoti ataskaitą. Ataskaitą Dievui, ne žmogui. Ar juodas, ar baltas, ar katalikas, ar žydas, ar kitos religijos, ar visai be religijos. Jo buvo toks požiūris
V.Valiušaitis: Jūs gerai jį pažinojote asmeniškai. Ar buvo J. Brazaičio asmenybės sanklodoje kokių nors šešėlių dėl antisemitinių nuotaikų, simpatijų profašistinėms pažiūroms?
J.Kazickas: Absoliučiai jokių. Absoliučiai. Aš jį pažinojau dar Lietuvoje, dar prieš Vyriausybės sudarymą. Po to pažinojau kaip premjerą. Vėliau kaip pogrindininką, besislapstantį nuo gestapo. Labai artimai bendravome čia, Amerikoje. Jis yra mano sūnaus krikšto tėvas. Artimas mano bičiulis. Jis pas mane praleisdavo gana daug laiko. Tad aš jį labai gerai pažinau, galiu liudyti. Ne, ne. Nė mažiausio šešėlio! Niekur. Jokiais atžvilgiais. Absoliuti niekšybė kaltinti tą priešiškumu žydams ar simpatijomis naciams. Jis buvo gilus žmogus, intelektualas, humanistas par excellence. Ta prasme, kad jam kiekvienas žmogus buvo Dievo kūrinys. Nesunaikinamas, nepažeidžiamas. Kiekvienas žmogus jam turėjo stovėti Dievo akivaizdoje ir Jam atiduoti ataskaitą. Ataskaitą Dievui, ne žmogui. Ar juodas, ar baltas, ar katalikas, ar žydas, ar kitos religijos, ar visai be religijos. Jo buvo toks požiūris
Klausykite, aš gerai pažinojau visą tą grupę – J. Brazaitį, A. Maceina, J. Grinių, J. Girnių, Z. Ivinskį, P. Padalį, kitus. Tai buvo aukščiausio laipsnio humanistai! Jie išsiugdė S. Šalkauskio, V. Mykolaičio-Putino, J. Tumo-Vaižganto dvasia. Jų intelektualinė mokykla buvo ateitininkų organizacija, mėnraštis „Židinys“, dienraštis „XX amžiaus“. Iš šitos idėjinės aplinkos kilo Juozas Lukša, Julijonas Būtėnas – savanoriai, pasiaukojęs dėl Lietuvos laisvės. Jų politinė filosofija buvo paremta krikščioniškąja pasaulėžiūra ir krikščioniškąja socialine doktrina. O ši doktrina teigia, kad žmogaus teisės kyla iš Dievo, ne iš žmogaus. Todėl joks žmogus neturi teisės paneigti šių teisių kitam žmogui.
Baikim rietis,žinoma toki “profesoriai”įžeidžia daugelį TIKRŲ LIETUVOS PATRIOTŲ ŠIRDIS.Nekreipkim į juos dėmesio,tegul jie sėdi savo “sovietiniuos voratinkliuos”.Normaliam LIETUVIUI jų nuomonė visiškas nulis,nes jis paprasčiausiai žino TIESĄ,tai mūsų gyslose.Šių “filosofų”laikas baigiasi,žiūrėkim priekin,AUKŠTINKIM LIETUVOS IŠKILIŲ ŽMONIŲ TRIŪSĄ,paprasčiausiai dirbkim,o kaip dirbt kiekvienam TIKRAM LIETUVIUI įskiepyta jo genuos.Laikas-istorija viską ,norim to ar ne,sustato į savo vietas,taigi būkim protingiasni už tokius,”bumbliauskus”-kaip sakoma šuo loja,o karavanas eina.
Tomai,prieš darydamas tokius pareiškimus pagalvok,gerai pagalvok,nes TU esi MEDININKŲ SIMBOLIS,bet neužmiršk,kad ne TU vienas ten buvai.TU būni tankiai Medininkų įvairiuos minėjimuos,aplink TAVE maivosi įvairio plauko politikai,o TU nesusimąstai kartais,kur dingo tie kurie tada stovėjo greta,………..gal jiems paprasčiausiai šlykštu matyt tokias personas,kurie dabar “valdžia”,o tada Medininkuose, budint naktimis ar matei nors vieną?,
………………..TAVIM NAUDOJASI,PAMĄSTYK.
“Kas yra VISI tarybiniai profesoriai? Tai pataikunai ir tarybines sistemos igaliotiniai”
Su nešvariu vandeniu išpili ir vaiką. B. Genzelis, V. Landzbergis, R Ozolas, A. Buračas, K. Stoškus, A. Tyla, A. Butkus, A. Šliogeris, V. Radžvilas irgi “tarybiniai profesoriai”. Bet tos tavo charakteristikos jiems niekaip neprisiūsi.
Oi kokia opi skaudi tema buvusiems sovietų sistemos kolaborantams kalbėti apie komunistinį kolaboravimą, juk jų vyriausias vadas ponas draugas A Brazauskas visą okupacinį laikotarpį “dirbo Lietuvai”, bent taip jis pats manė, o šiai jo minčiai pritaria visi pasirašę “akademikai”. Taip kad jūs tie kurie reikalaujate politinio korektiškumo iš buvusių komunistų, manau kad to dar teks ilgai laukti, jie šito daryti iš viso nežada. Manau kad visi paskaitome ką šia tema rašo ponas Tomas Venslova, ar Leonidas Donskis. Aš jau nekalbu apie grynai kairiuosius “akademikus” tokius kai N Vasilaiuskaitė, Bielskis ar Š Liekis, su jais viskas aišku. Jiems būtų didžiausias malonumas kad tokia valstybė kaip Lietuva iš viso neegzistuotu. Netikite manimi paskaitykite NK programinius dokumentus ką jie kalbą apie valstybę ir tautą. Tokio dalyko kaip tauta NK iš viso negalį pakęsti, tai ko mes iš jų norime, manote kad jie gali keistis, greičiau žuvis ims kalbėti nei komunistai keisis. Tai turėtų liesti visus kairiuosius pradedant nuo radikalų ir užbaigiant naujaisiais liberalais gimusiais KP SS įsčiose. Netikite manimi perskaitykite Eglės Wittig Marcinkevičiūtės rašinį Kultūros Baruose “Kaip intelektualų rankomis nužudyti valstybę” ir viską suprasite.
Manau, kad, vertinant to meto įvykius ir šiandien reiškiamas prof. A.Bumbliausko, E.Aleksandravičiaus, Š.Lekio ir kt. su jais susijusias pozicijas, yra nepamirštinas ir Lenkijos 1938 metų ultimatumas Lietuvai, kuriuo Lenkija Lietuvos valstybei kirto bene pirmiau už Staliną su Hitleriu. Kažkodėl vis išleidžiamas iš akių Lenkijos kaip priešiško veikėjo Lietuvos atžvilgiu vaidmuo, – Lietuva vis meluojama sau. Juk Lietuvos nepripažinimą Lenkijos valdžia savo veiksmais rado ir šiandien.
Taigi neatmestina, kad profesorius kaip prolenkistus labiausiai erzina tai, kad lietuviai tuomet užsimojo atkurti Lietuvos valstybę be Lenkijos valios, – kaip gali būti, kad Lietuva radosi ir galėjo išsiplėsti savo istorinių teritorijų sąskaita, o Lenkijos nebuvo ir galėjo neatsirasti apskritai, jeigu…
Taigi, suprantama, kodėl šiandien taip pašokta dėl Ambrazevičiaus perlaidojimo…
Alfredas Bumblauskas:
Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio kryžiaus kavalierius,
Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžiaus kavalierius,
Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžiaus kavalierius,
2001 m. apdovanotas Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Seimų parlamentinės asamblėjos,
2007 m. žurnalo „Przegląd Wschodni” Aleksanderio Gieysztoro vardo premijomis.
Na ne už ačiū tokie apdovanojimai juk. Tenka uoliai atidirbinėti…
Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava, kalbėdamas prof. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo iškilmėse pasakė” “Nebijokime būti laisvi!”
Laiska, smerkianti tarybinius ideologus ir praktikus, esu parases ir issiuntes kompartijos centro komitetui 1975 m. geguzes 9 d., kai dar niekas is dabartiniu patriotu tokiu laisku nerase. Man vienodai svetimi soviertu ir naciu kolaborantai. Taskas.
Gerbiamas profesoriau jeigu jau dedatės tokiu nepriekaištingu moraliniu autoritetu turinčiu teisę smerkti J. Brazaitį, kodėl neatsisakėte, 2001 m. kartu su buvusiu Waffen SS kariu Giunteriu Grasu atidengti atminimo lenta Vilniuje garsiam žydų poetui Josifui Brodskiui. Paradoksali ir juokinga situacija. Grasso praeitis Jums neužkliuvo, ko gero ir bokala alaus kartu išgėrėte ir draugiškai pasikalbėjote, komiška o gal absurdiška? Suprantu, Brazaitis nelygis ir nemadinga, o buves esesininkas, kas kita – visgi Nobelio premijos laureatas. Šitame dvigubų standartų pasaulyje ir atsiskleidžia visas Lietuvos inteligentijos skurdas. Smerkiate Kovo 11 eisenas, o ar siūlote kokią nors alternatyvą tam neonacistinių šūkių užburtam Lietuvos jaunimui, apart gėjų parado?