Vilniuje įvyko tarptautinis archeologijos specialistų pasitarimas dėl kovos su nelegalia archeologija, kurį surengė Kultūros paveldo departamentas. Jo direktorė Diana Varnaitė sako, kad tai labai svarbus ir reikalingas įvykis, nes tik bendromis pastangomis galima sutramdyti archeologinį paveldą naikinančius nusikaltėlius.
Prie apskrito stalo susėdo kultūros paveldo apsaugos specialistai ir archeologai iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos, o taip pat Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Svečiai skaitė pranešimus apie juodosios archeologijos mastą ir specifiką savo šalyje, teisinę bazę bei archeologijos paveldo apsaugos specialistų pasiekimus šioje srityje. Buvo išklausytas ir negalėjusios į pasitarimą atvykti švedų ekspertės parengtas pranešimas apie Švedijos patirtį kovojant su nelegaliu kasinėjimu.
Nors kovos su juodaisiais archeologais patirtis bei pasiekimai, teisinis reguliavimas kaimyninėse valstybėse nėra identiškas, pasitarimo dalyviai akcentavo, kad visose šalyse ši nusikalstama veikla yra didelė grėsmė nacionaliniam paveldui. Kalbėta apie nelegalių metalo detektorių paplitimą, nepakankamą visuomenės ir policijos supratimą, kokią žalą daro nelegalūs archeologinių objektų kasinėtojai. Nebaudžiamumas tik aktyvina nelegalius archeologus. Deja, esama faktų, kad kai kurie archeologai bendradarbiauja su nelegalais ir dengia jų nusikaltimus.
Pasitarimo dalyviai išreiškė nuomonę, kad būtina stiprinti archeologinių objektų apsaugą, priešintis metalo detektorių legalizavimui, aktyviai šviesti visuomenę ir įtraukti į tokių objektų stebėjimą vietos gyventojus, kurie praneštų policijai apie daromą niokojamą paveldą. Kita vertus, prasminga suteikti galimybę istorija besidomintiems žmonėms praeitį studijuoti legaliai, jos negriaunant. Tai sėkmingai praktikuojama Estijoje, kur po specialių apmokymų norintieji gauna leidimus tam tikriems kasinėjimams.
Senovės gentys nežinojo sienų, tad jų palikimas išsibarstęs skirtingose šalyse. Pasitarimo dalyviai sutarė, kad labai svarbu nustatyti iš nelegalių kasinėtojų atimtos vertybės kilmę – tam būtina dalintis informacija apie juodųjų archeologų judėjimą ir jų veiklos metodus. Nuspręsta susiplanuoti tolimesnio tarpvalstybinio bendradarbiavimo gaires, siekiant užkirsti kelią nusikalstamai veiklai archeologinio paveldo srityje.
Po pasitarimo Kultūros paveldo departamento svečiai apsilankė Kernavėje, kur dalyvavo šios archeologinės vietovės modernizuoto muziejaus atidaryme.
Nelegalūs “archeologai” žemiau juodo brūkšnio. Tačiau kada po archeologinių tyrinėjimų viskas negrįštamai
sunaikinama ir lieka tik persijota žemė irgi baisu. Prieš keletą metų buvo rastas ir iškasinėtas moters karžygės
pilkapis su gausiomis ginklų ir papuošalų įkapėmis,visa nušviesta spudoje ir tv. Šiandien tos šlovingos moters
kauleliai džiūsta ant lentynos, ginklai ir papuošalai atimti. Jeigu mūsų Protėvė karžygė pasiėmė į pomirtinį
gyvenimą ginklus ir papuošalus, vadinasi jai jų ir REIKĖS. Apiplėšti vėlę, sunaikinti jos pilkapį pasibjaurėtina.
Gal šie kovotojai su nelegaliais archeologais galėtų padaryti nors vieną konkretų darbą- grąžinti Karžygei jos
ginklus ir papuošalus ir vėl garbingai palaidoti jos pačios pilkapyje?
nagi pamąstykime, protingieji kurmiai… pradėsiu nuo savo pavyzdžio. kasinėti pradėjau apie 1975 m., dar pradinukas būdamas kartą numaklinėjau į savo gimtą kaimą, kur namelis jau buvo apgriautas, grindys išplėštos. vaikiškom rankutėm sijodamas žemę suradau carinę 1896 kapeiką, 20 kp. carinių ir 20 ct. Jau vėlyvą vakarą surado tėvas, nuo namų, kuriuose gyvenau, nuklydus 4 km. Užsikabinau ant monetų kolekcionavimo, rinkau, mainiau, turėjau kolekciją šiokią tokią, gal esant 12 m. kažkas padovanojo surastą buratinką – tai buvo vos ne kolekcijos pažiba – juk 300 su biškiu metų 🙂 rinkau, karpiau straipsnelius iš spaudos apie piliakalnius, senkapius, kokią įdomesnę monetą radęs rašiau į MG redakciją Z. Duksai, kuris atrodė kažkoks dievas, nes galėjo paaiškint kas per pinigas pas mane. Paskui rimtesni mokslai, kariuomenė, šeima, vaikai…. vėl paėmiau ieškiklį į rankas 2006 m., susirinkau visus įmanomus žemėlapius, išmokau juos idealiai “pririšti”, ėjau per dirvas ir pievas (ankstyvą pavasarį ir labai vėlų rudenį) ir kapsčiau iš tų dirvų monetas. Kaimo vidury, nukastų bulvių laukuose – visad monetų rasi…. Tačiau NIEKADA net ir nebuvo kilusi mintis kasti senkapius, pilkapius ir dar kažką iš saugomų objektų – tai TABU. Kaip čia paaiškinus, kad skaitytojas suprastų…. kad ir koks esi mergišius – vis tiek nelipsi nei ant sesers nei ant pusseserės, nes tai TABU! Taip ir paveldo objektai yra šventas dalykas, jų nekasi, juos apeini plačiu ratu. Ir kitiems patari, kad apeitų. galbūt skaitytojui susidarys nuomonė, kad gražbyliauju? anaiptol, nes dirvos, arimai, pievos, anksčiau artos, o dabar dirvonuojančios tai nėra jau istorija, nes kultūrinis sluoksnis sunaikintas, yra tik paskiri radiniai, kurie yra masinių tiražų, bet konteksto ir visumos jau nesudaro. Kultūrinio sluoksnio arimuose nebėra!!!
Pagaliau ar skaitytojas žino, kiek “kabina” metalo ieškiklis? Labai didelę monetą “paima” iš 30 cm. Ir tai esant idealioms sąlygoms, kada žemė gražiai suarta ir suvoluota, o žolė, velėna tą gylį dar labiau sumažina. Pasakykite man, kokia istorija gali būti 30 cm. gylyje??? Čia – propagandinis, žurnalistinis kipišas, panašus į istoriją su “sidabriniais šarvais”…. bet tiek to. Per tuos kasimo metus “pakėliau” daug pavienių radinių, apie kuriuos galbūt galėčiau informuoti kokį muziejėlį. BET BIJAU. Bijau, todėl, kad būsiu apšauktas “juoduoju”, kad užuot pasakę ačiū, atsiųs policiją daryt kratai namuose ir pan…
Aš ramia sąžine galiu pasakyti, kad nesu įbedęs kastuvo į saugomą teritoriją, taip pat man dalyvaujant to nepadarė nei vienas mano kasimo partneris. taip pat neradau nei vieno radinio, kuris leistų identifikuoti dar nepažymėtą laidojimo paminklą. Mano sąžinė ta prasme švari. Tokių kaip aš – daugelis kasėjų ir turiu pasakyt, kad mūsų hobi ignoravimas ar dar blogiau – kriminalizavimas per spaudą ir kt. priemones tikrai padarys taip, kad visi kasėjai pasitrauks į labai gilų pogrindį, užuot buvę normalaus ir įdomaus pomėgio propaguotojais.