Kazio Sajos gyvybės eliksyro paslaptis

Kazio Sajos balso tembras tarsi priverčia įsiklausyti ir išgirsti. Nedaugelis rašančiųjų dar yra apdovanoti ir gebėjimu įtaigiai kalbėti. „Klausytum ir klausytum…“ – taip žmonėse sakoma apie turinčius iškalbą. Rašytojo kalba tarsi plaukia iš neišsenkančių liaudies versmių: sodri pašmaikštavimais, nuspalvinta priežodžiais, pagyvinta anekdotinėm situacijom (o visgi tikroviškom!) Liaudies kalba net ir liūdniausioje dainoje pilna gyvybingumo, optimizmo ir stiprybės .

Artėja garbus aštuoniasdešimtmetis

Kalbos dovaną yra gavęs ir rašytojas Saja. Galbūt dėl to ir jo kūriniai nepakenčia monotonijos, nuobodulio.

Rašytojas Kazys Saja visuomet turi ką pasakyti. Jo įdomu klausytis jau vien todėl, kad į žinomus dalykus jis sugeba pažvelgti kitaip, iš kito „kampo“, arba atkreipti dėmesį į tokius dalykus, pro kuriuos praeiname, nekvaršindami galvos, ar čia dar kažkas yra. Žingeidumas, smalsumas, drąsa abejoti net didžiausiais autoritetais rašytojui Sajai neleidžia senti nei dvasia, nei kūnu.

Sunku patikėti, kad šį birželį, 27-ąją jam sukaks 80 metų. Žvitrus, smalsus, besidomintis ne tik kultūrinėmis, bet ir politinėmis-visuomeninėmis aktualijomis, jis jautriai reaguoja į šiandienos įvykius. Per visą netrumpą gyvenimą Saja išlaikė išbandymą garbe ir liko jautrus sąžinės balsui. Nedaugeliui tai pavyksta.

Neteisybės negali nutylėti

Jautriai išgyvendamas kitų patiriamas skriaudas, matydamas nesąžiningumo apraiškas Lietuvos gyvenime, rašytojas negali nutylėti. Kaip ir anuomet, kai dėl pilietinės drąsos teatrams buvo uždrausta statyti jo pjeses.

Dar buvo toli iki Nepriklausomybės, laisvė dar tik aušravo, užuominoms, ezopiška kalba reiškėsi kai kurių rašytojų, desidentų kūriniuose, o Lietuvos žmonės plūste plūdo į K.Sajos „Mamutų medžioklę“, „Šventežerį“, atpažindami laikmetį, tikėdami, kad ši poledyninė srovė kada nors prasiverš, ištirps, išplauks.

Paskui buvo vakarai su aktoriumi Č.Stoniu: patys režisavo, važinėjo po Lietuvą, skaitė… Tuos vakarus iki šiol prisimena daugybė žmonių. Tautos žadinimas neliko bevaisis. Atsiminimus, pastebėjimus, pamąstymus rašytojos sudėjo į pernai išėjusią knygą „Skudurėlių takas“.

Gyvenimas – kaip tie nauji skudurėliai, suausti į mūsų močiučių ir motinų takus, kuriais visi einame. Visi esame išauginti tos pačios žemės – Lietuvos. Todėl jos likimas negali neskaudėti.

K.Saja – vienas iš tų Nepriklausomybės signatarų (ir politikų apskritai), kurio įsitikinimai išlaikė laiko patikrinimą, o kalbos niekada nesiskyrė nuo darbų. Daugybė Lietuvos žmonių jį laiko Lietuvos sąžine, kaip buvo laikomas poetas Justinas Marcinkevičius. Tai – pats aukščiausias įvertinimas, kokio tik galima nusipelnyti. Skaitydami K.Sajos sveikinimus Vasarios 16 – osios ar Kovo 11 – osios progoms, ar girdėdami jo sveikinimo žodžius iš Seimo suklūstame, atidžiau įsiklausome – lakoniškais, bet talpiais sakiniais nusakyta šiandieninė Valstybės situacija verčia susimąstyti. Žmonės juo tiki. Nori išgirsti jo nuomonę įvairiais klausimais. Daugiausia – apie Lietuvos likimą.

Kaip palaiminsi surištom rankom?

Lankytojai, užplūdę K.Sajos sodybą Rudnelėje, spiečiasi prie Ipolito Užkurio išdrožtos Rūpintojėlio skulptūros. Rūpintojėlis neįprastai surištomis rankomis. Paaiškinimas – kitoje skulptūros pusėje, užrašas: „Palaimink Lietuvą“. Kaip palaiminsi surištom rankom?

Išrėžtos 1918 – 1988– ųjų datos. Tebebuvo sovietmetis. Nelaisvės metai. Brendo mintis – tautai reikia atrišti rankas. Mūsų pokalbis pakrypsta apie partizano A.Vanago likimą, baisų iškankinimą, aprašytą NKVD tardymo protokoluose.

Kaip turėjo jaustis jo išdavikas visa tai žinodamas? Jo žmona – dviejų Lietuvos partizanų sesuo – buvo kilusi iš šio Dzūkijos miškuose pasiklydusio Rudnelės kaimo. Sodybą enkavedistai nušlavė nuo žemės paviršiaus, už „paslaugą“ ir išdavikas, ir jo žmona buvo palikti gyvi. Bet likimas ir juos, ir jų vaikus nubaudė dar skaudžiau.

K. Saja nekalba apie kerštą, teisti išdaviką palieka istorijai. Laikas atidengia viską, kas tuo metu būna taip sumaniai paslėpta. Dar niekam nepavyko pabėgti nuo savo sąžinės balso.

Atokioje sodyboje svečių netrūksta

K. Sajos kieme plevėsuoja Trispalvė, auga Nepriklausomybės atgavimo proga pasodintas ąžuolas. Pro jo šakas nardo čiurliai, o panamėje gyvena žalčiai, prieš saulę pasišildyti išlenda prijaukinti driežiukai. Visur jaučiama žmogaus santarvė su gamta ir savimi.Čia, Rudnelės kaime, abu su žmona Zita Gražina Mažeikaite Sajiene gyvena jau nuo 1985-ųjų.

Nedaugelis žino, kad vienas iš rašytojo pomėgių-filmavimas. Juostose yra likę užfiksuoti kadrai, kaip šis kaimelis atrodė prieš porą dešimtmečių…Gražina kalbina kaimynę Agotėlę, ši pasakoja apie lenkmetį: buvę baisūs laikai, kai šis kaimelis priklausė lenkams, o jau gretimas-Lietuvai…Gretimoje sodyboje kuriasi dailininkė Didelytė. Troba apgriuvusi, o tvartelio (dabar čia stovi graži „Andeinės“ galerija) likę tik pamatai. Nebėra Agotėlės, Anapilin išėjusi ir dailininkė, ir kaimynė Rimutė. Kaimelyje neliko nė vieno vietinio gyventojo. Bet kaimelis gyvas, o ypač vasarą, kai plūsteli lankytojai, keliautojai ar šiaip grybautojai.

Netrūksta svečių ir rašytojui. Visi jie nori pasikalbėti su K. Saja- rašytoju, signataru, politiku, sąžiningu žmogumi. Netikėtais pastebėjimais, įžvalgomis jis dažnai sugriauna dažno mitą apie „visažinystę“. Stebėti, stebėtis, abejoti, ieškoti ir rasti. Gyvenimas pilnas paslapčių, todėl ir gražus. Matyt, šitoje filosofijoje ir slypi rašytojo K. Sajos gyvybingumo eliksyras. Vienoje iš pjesių („Smuklė“)rašytojas kalba apie tai, kaip žmogus gali savo laiką pirkti ir parduoti. Harmonija, dvasinė ramybė, kūryba, saikas ir nuolatinis judėjimas išreiškia gyvenimo džiaugsmą. Jis ilgina duotą laiką. O žmogaus mylimas gyvenimas jam atsilygina tuo pačiu.