R.Garuolis. Kaip sumažinti šildymo kainas (video)

Balandžio 18 d. Seime įvyko tautininkų Seimo narių Gintaro Songailos ir Kazimiero Uokos organizuota konferencija-apvalusis stalas „Kaip sumažinti šildymo kainas“. Šis sezonas buvo rekordinis, gyventojai už šilumą sumokėjo daugiausiai per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, šildymo sezonas jau baigėsi, tačiau dar daug gyventojų iki pat rudens mokės skolas už šildymą, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKKEK) žada dar aukštesnes kainas ateinančiam sezonui.

Šilumos kainos Lietuvoje yra aukščiausios Europoje lyginant su gyventojų atlyginimais. Lietuvos dideliuose miestuose šildymo kainos yra aukštesnės negu miesteliuose 15-20 %, nors dėl masto ekonomikos visame pasaulyje yra atvirkščiai.  Lietuvoje, skirtingai negu visame pasaulyje, centrinis šildymas yra brangesnis už individualųjį.

Išleisdami didelę dalį savo pajamų šildymui gyventojai neturi pinigų kitoms prekėms ir paslaugoms todėl taip atimami pinigai iš kitų ekonomikos sektorių, o valstybė gauna mažiau mokesčių, nes šiluma apmokestinama ne 21%, o lengvatiniu 9% PVM. Aukštos šildymo kainos stabdo vidinį vartojimas bei tuo pačiu darbo vietų kūrimą, ir yra vienas iš emigraciją skatinančių veiksnių. Be to, sumažinus šilumos suvartojimą, mažėtų Lietuvos importas.

Kaip sumažinti šilumos kainas, kad kito šildymo sezono gyventojai nelauktų su baime? Ar tiesa, kad šilumos kainos priklauso tik nuo pasaulinių dujų kainų?

Šiuos klausimus svarstė konferencijoje susirinkę  energetikos ekspertai ir gyvenamųjų namų bendrijų pirmininkai.

Pirmasis kalbėjo energetikas –šilumininkas, buvęs  „Vilniaus šilumos tinklų“ direktorius, Lietuvos pramoninkų konfederacijos Trišalės tarybos Energetikos komiteto šilumos grupės vadovas Bronius Cicėnas (1). Apžvelgęs energetikos padėtį Lietuvoje, jis pasiūlė iki 2020 metų pertvarkyti esamas katilines, pritaikant jas deginti vietinį bei įvairų  kurą (mediena, šiaudai, durpės, biodujos ir kt.), ir taip sumažinti brangaus kuro importą. Vakarų šalyse katilinės pritaikytos įvairiam kurui ir šilumai gaminti naudojamas tas kuras, kuris tuo metu labiausiai apsimoka.

Mažinti šilumos nuostolius perdavimo tinkluose, keičiant susidėvėjusius vamzdynus ir izoliaciją, tam tikslui panaudoti iš ES struktūrinių fondų gautą paramą.
Sudaryti sąlygas šilumos vartotojams patiems dalyvauti šilumos ūkio valdyme jo modernizavimo procesuose, kontroliuoti monopolijas.

B.Cicėnas nuomone, būtina pakeisti daugiabučių namų bendrijų įstatymą, taip, kad jis skatintų bendrijų steigimą ir  sudarytų sąlygas patiems gyventojams (jų įgaliotiems asmenims), o ne šilumos tiekėjui prižiūrėti ir eksploatuoti daugiabučio namo šilumos ūkį, reguliuoti šilumos kiekį, patalpų temperatūrą.

Įstatymais pagaliau įtvirtinti nuostatą, kad visas turtas (kilnojamas ir nekilnojamas, tame tarpe ir šilumos mazgai) esantis daugiabučiame name priklausytų daugiabučių namų savininkams, kaip jų nuosavybė.

Renovuojant namus reikia pirmiausiai pakeisti langus butuose ir laiptinėse bei laiptinių duris, pro kur prarandama daugiausia šilumos. Po to modernizuoti šilumos mazgą, pakeičiant sovietinę vienvamzdę į daug efektyvesnę, Vakaruose paplitusią dvivamzdę arba kolektorinę sistemą . Pertvarkyti karšto vandens tiekimo sistemą, atsisakant karšto vandens cirkuliarinių linijų, kad karšto vandens ruošimas būtų galimas kiekviename bute, priklausomai nuo savininko noro ruošti jį naudojant dujas, elektrą ar atsinaujinančius energijos šaltinius. Ir tik po to apšiltinti sienas.

Visos šios priemonės leis sumažinti gyventojams mokesčius už šildymą 40 – 50 procentų.

B.Cicėnas pasiūlė :

1.    Vietinio biokuro plėtrą paskelbti nacionaliniu Lietuvos energetikos prioritetu. Vien per metus už dujas ir naftą mes Rusijai sumokame 4 mlrd.lt.
2.    Vietinio kuro deginimo projektus įtraukti į valstybinę investicinę programą ir į šią sritį nukreipti būtinas ES fondų lėšas.
3.    Uždrausti nuomoti šilumos ūkio įmones, nes tokios įmonės tiekia brangiausią šilumą Lietuvoje, kuri 15-20% yra brangesnė negu neišnuomotose įmonėse.
4.    Siekti, kad gyventojams būtų kompensuojama 100 proc. išlaidų, užtikrinant investicijų grąžą iš sutaupytos šiluminės energijos.
5.         Rizikingus ir labai brangius energetikos projektus tokius, kaip VAE,  pradėti tik gavus daugumos Lietuvos piliečių pritarimą.

Lietuvos pramoninkų konfederacijos Prezidiumo narys ir Trišalės tarybos Energetikos komiteto pirmininkas Algirdas Jaruševičius pateikė net 21 būdą, kaip būtų galima sumažinti šilumos kainas, kuriuos vyriausybei pateikė Trišalės tarybos Energetikos komitetas, trumpai pakomentuodamas tuos, kurie nebuvo paminėti B.Cicėno pranešime.

Jo nuomone, buvo padaryta didelė klaida 1997 m. perduoti savivaldybėms šilumos tiekimo įmones, o dar didesnė klaida jas išnuomoti privatininkams.

Valdant šilumos įmones valstybei dėl masto ekonomikos būtų galima pigiau nupirkti kuro, negu tai pajėgia pavienės savivaldybės, sumažėtų administravimo, logistikos sąnaudos, būtų užtikrinta didesnis šių įmonių finansinis skaidrumas ir žemesnės šildymo kainos gyventojams.

Ten kur gyvenamieji namai yra nutolę, reikėtų leisti jiems lengviau atsijungti nuo centrinio šildymo ir įsirengti savo autonomines katilines, nes kuo ilgesnės šiluminės trasos, tuo didesni šilumos nuostoliai.

Vilniečiams šildymo kainos ir oro užterštumas sumažėtų, nutiesus šiluminę trasą iš Elektrėnų į Vilnių. Dabar perteklinė Lietuvos elektrinės šiluma šildo Elektrėnų ežerą. Šis projektas atsipirktų per 2.5 metų. Tai labai trumpas laikas tokio masto projektui. Nors valstybinės institucijos ir palaikė šį sumanymą, tačiau pavedė jį įgyvendinti Elektrėnų ir Trakų rajonų savivaldybėms. „Toks valstybinės reikšmės projektas pavestas kaimo savivaldybėms!“,- stebėjosi A.Jaruševičius.

Jis pateikė daug praktinių pasiūlymų, kurie padėtų sumažinti kainas. Taisant ir tiesiant šilumines trasas būtų galima išvengti norma tapusių piktnaudžiavimų užfiksuojant atliktus darbus vaizdine medžiaga. Dabar sutaisius vieną metrą šiluminio vamzdžio, dažnai rašoma, kad buvo sutaisyta šimtas metrų. Iki šiol nėra kursų, kuriuose gyventojų įgalioti asmenys išmoktų patys reguliuoti šilumos mazgų darbą ir tiekiamos šilumos kiekį.

Nepriklausomas energetikos ekspertas Rimantas Zabarauskas iš Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos atkreipė dėmesį, kad nors namai suvartoja 2-3 kartus daugiau šilumos negu turėtų, šilumos kainos auga. Gyventojų „energetinis skurdas“ taip pat  auga. Jie suvartoja ne mažiau 20% savo pajamų šildymui. Nei Energetikos, nei Aplinkos ministerijos nesirūpina spręsti šias problemas. Valstybės kainų kontrolės komisijos šilumos kainų skaičiavimo metodika tokia paini, kad net specialistams labai sunku susigaudyti. Atsakomybė tarp savivaldybių ir kitų valstybės institucijų yra išskaidyta taip, kad rasti kaltus už aukštas kainas neįmanoma. Kadangi šilumą teikiančios įmonės yra natūralios monopolijos, joms negalima taikyti tų pačių sąlygų, kaip verslo įmonėms. Paprastai verslas dėl keliamų kainų praranda klientus, tačiau šilumos tiekime tokio pavojaus praktiškai nėra.

Rimantas Zabarauskas (2) pasiūlė susieti vadovų atlyginimus su šildymo kainomis. Jei šildymo kainos kyla, atitinkamai turi mažėti vadovų atlyginimai su darbo užmokesčio fondu ir atvirkščiai.

Šildymo įmonių veikloje nėra skaidrumo. Vilniečiai nežino kaip vykdoma šilumos tinklų nuomos sutartis ar yra nustatyta trūkumų, sutarties pažeidimų. Nėra viešai publikuojamų kasmetinių ataskaitų. Net R.Zabarauskui užėjus į Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisiją (VKKEK) ir paprašius duomenų apie tiekiamos šilumos kainos sandarą  jos darbuotojai nedrįsta skambinti į šilumą tiekiančias įmones, motyvuodami, kad  tai yra konfidenciali informacija.

Todėl R.Zabarauskas siūlo į Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties priežiūros grupę įtraukti etatinį atstovą  nuo miesto visuomeninių organizacijų, atrenkamą visuomenininkų pagal viešą procedūrą ir persvarstomą kas 2 m.

Šilumos tiekėjas privalo reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus viešai skelbti ribinę kainą nepriklausomiems šilumos gamintojams įėjimui į miesto šilumos tiekimo sistemą. Remiantis šia kaina, savivaldybės administracija turėtų kviesti investuotojus tiekti šilumą į miesto tinklus mažesne už ribinę kaina.

Šiomis dienomis vilniečiams siunčiamos anketos apie jų galimybes įsigyti šilumos punktus yra beprasmė kampanija. Tie punktai, kurie iki šiol buvo šilumos tiekėjo nuosavybė, turėtų būti perduodami į gyventojų nuosavybę neatlygintinai, o jų likutinė vertė apmokama tiekėjui per šilumos tarifą. Savavališkai įrengtas nuotolinio valdymo sistemas šilumos tiekėjas privalo išmontuoti savo lėšomis, neįtraukiant šių išlaidų į šilumos kainą.

Būtina detaliai išnagrinėti dėl kokių priežasčių Lietuvoje nepaplito daliklinis šilumos paskirstymas daugiabučiuose, kuris yra plačiai naudojamas Vakarų Europoje. Negalėdami patys reguliuoti šilumos temperatūros ir kontroliuoti šilumos suvartojimo bute gyventojai tampa šilumos tiekėjų įkaitais, taip skatinant juos atsijungti nuo centrinio šildymo. Būtina remti šių priemonių įdiegimą plačiu mastu, pasinaudojant ES paramos fondais.

„Solidarumo“ profesinių sąjungų pirmininkė Aldona Jašinskienė atskleidė pasibaisėtiną padėtį Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose, kurioje masiškai atleidinėjami kvalifikuoti specialistai dėl ko elektrinės eksploatavimas tampa vis brangesnis ir labiau nesaugus, bei papasakojo apie profesinių sąjungų pergalę prieš monopolininkus Ukmergės šilumos ūkyje.

Bendrijos pirmininkė Birutė Valkiūnienė iš Panevėžio papasakojo savo sėkmės istoriją. Po ilgų teismų atsijungę nuo centrinio šildymo, renovavę avarinį namų su ES fondo „Jessica“ pagalba, įsirengę saulės kolektorius ir nuosavą katilinę, įsivedę į kiekvieną butą šilumos skaitiklį šio namo gyventojai gali reguliuoti kiekvieno buto temperatūrą, todėl džiaugiasi mokėdami tris kartus mažiau už šildymą. Didelė dalis namo gyventojų yra pensininkės, tačiau šios pensininkės, B.Valkiūnienės nuomone, yra laimingos, nes gali gyventi trijų kambarių bute mokėdamos už šildymą mažiau negu jų bendraamžės, priverstos dėl šildymo kainų gyvenanti vieno kambario butuose.

Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Šerkšnas“  pirmininkas Vytautas Kazlauskas iš Alytaus, kur šildymo kainos yra net aukštesnės negu Vilniuje, papasakojo, kaip neapšiltinus namo jie sugebėjo sumažinti šildymo kainas 3 kartus! Po trijų metų teismų maratono su dukterine „Rubikono“ įmone, bendrija įsirengė geoterminį šildymą ir dabar centralizuotai gauna tik tą kiekį šilumos, kurio trūksta šalčiausiais mėnesiais. Jo nuomone, bendrijos gali gauti panašų efektą naudodamos ir kitus būdus, kurių dabar yra daug pvz:. aeroterminį šildymą, saulės baterijas ir pn. Geoterminis šildymas buvo pasirinktas, nes taip namui buvo naudingiausia dėl jo geografinės padėties. Artimiausiu metu bendrija ketina renovuoti ir patį namą, taip sutaupydami dar 20% šilumos. Absurdišką padėtį Lietuvos šilumos sektoriuje rodo tai, kad kaimynai lenkai, V.Kazlausko nuomone, net neketina įsirengti alternatyvaus šildymo, nes centrinis šildymas ten toks pigus, kad tokios investicijos neapsimoka.

Padėtis renovuojant namus, jo nuomone, pagerėtų, jei valstybė suteiktų namų bendrijoms garantiją paimti iš banko paskolą už 3 % ar net 5% metinių palūkanų, ir bendrijos pačios efektyviai susitvarkytų savo šilumos ūkį. Dabar bankai to be valstybinės garantijos nedaro.
V.Kazlauskas stebėjosi, kad žiniasklaida skiria tiek daug dėmesio įvykiams Klonio gatvėje, o tuo tarpu visai nepastebi, kad Lietuvos vyriausybė nepriima poįstatyminių aktų, reguliuojančių alternatyvios energetikos veiklą, kurie žymiai pagerintų padėti šildymo srityje, nors tai pagal Lietuvos įstatymus ji privalėjo padaryti dar iki pernai metų liepos 1 dienos.

Po to diskutavo namų bendrijų pirmininkai ir visuomeninių organizacijų atstovai. Namų bendrijos pirmininkas Vytautas Eidukaitis pasiūlė vėl bandyti gaivinti namų bendrijų pirmininkų bendradarbiavimą kiekvienoje seniūnijoje steigiant „apskrito stalo forumus“, kurie deleguotų savo atstovus į VKKEK, Energetikos ministeriją, Seimą ir savivaldybę bei piktinosi, kad Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnams darant spaudimą mokyklų direktoriams net renovuotos mokyklos žiemą vasarą už šildymą yra verčiamos mokėti po 37 tūkstančių litų per mėnesį.

Bendrijų pirmininkai piktinosi monopolininkų ir Vilniaus savivaldybės aukštų pareigūnų bendradarbiavimu. Vilniaus meras A.Zuokas, vicemeras R.Adomavičius ir Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir statinių skyriaus vedėjas Kęstutis Karosas buvo vadinami „Lietuvos energijos“ ir „City service“ švilpukais“. Buvo atskleidžiami, jų nebaudžiamumas pažeidus įstatymus, netvarka apskaičiuojant šilumos kiekį ir kainą bei teikiami pasiūlymai į konferencijos rezoliuciją, kurie padėtų sumažinti šildymo kainas.

Konferencijos-apvalaus stalo „Kaip sumažinti šildymo kainas“ vaizdo įrašas:

1. B.Cicėno pranešimo skaidrės (ppt fails)
2. V.Zabarausko pranešimo skaidrės (ppt fails)