A. Patackas. Klonio gatvei rengiamas „baudžiančiosios psichiatrijos“ reidas?

Paskutinės kraupios žinios iš mergaitės „ėmikų“ stovyklos – šaltiniai praneša, kad bus panaudota psichiatrų pagalba. Planai greit ir staigiai „paimti mergaitę“ žlunga, nes policija nenori būti atpirkimo ožiu, o Socialinių reikalų ministerija irgi spyriojasi. Nagrinėjant nevykusį kovo 23 d. antpuolį, atkreiptas dėmesys, kad žmonės palankiai žiūrėjo į greitosios pagalbos medikus, netrukdė jų automobiliui. Tuo ir bus pasinaudota – į namą pateks psichiatrai.

Motyvas – mergaitė patiria taip vadinamą „Stokholmo sindromą“, kai įkaitas susigyvena su pagrobėjais, atseit Kedžių šeima. Vaduojant „įkaitę“, galima naudoti ir prievartą, nes tai bus mažesnis blogis, nei palikti mergaitę „už tvoros“. Šio plano autoriai – Vilniaus psichiatrai Dainius Pūras ir Linas Slušnys. Kauno psichiatrai atsisakė dalyvauti, nes, jų nuomone, naudojant prievartą mergaitė patirs taip vadinamą „potrauminio streso sutrikimą“, t.y. jai dėl prievartos ilgam, o gal visam gyvenimui gali sutrikti psichika.

Socialinių pedagogų sąjungos, vienijančios 35 000 narių, vardu pirmininkas Jnas Viumas (Jan Vium)  iš Danijos kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, rekomenduodamas, kad būtų įgyvendinamas JT Vaiko teisių konvencijos 12 str. ir vaiko teises ginančios institucijos šią mergaitės teisę užtikrintų tinkamai. Ši pedagogų sąjunga rekomenduoja gilinantis į vaiko norus ir poreikius priimti sprendimą, nedarant vaikui jokios žalos ir TIK SU VAIKO PRITARIMU. Neįsiklausius į vaiko poreikius, ypatingai vaikui, kuris jau yra patyręs fizinę, dvasinę, emocinę, psichologinę ar lytinę prievartą, pakartotinai sugniuždomas pasitikėjimas kitais, atsiranda savęs nevertinimas, menkinimas ir dėl to gali išsivystyti ženkliai sudėtingesni padariniai vaiko sveikatai, socialinei raidai, psichologinei, emocinei būklei. Jie siūlė savo pagalbą, atsiunčiant specialistą, tačiau iš „ėmikų“ stovyklos buvo atsakyta tyla.

*

Dabar – 2012-ji. Netrukus, gegužės 14-ją, minėsime 40-ties metų sukaktį, kai susidegino Romas Kalanta. Iškilmingas minėjimas vyks Seime, bus kalbama iš Seimo tribūnos. Tada sovietinė psichiatrija buvo panaudota apšmeižiant šią jauno žmogaus auką ir tuo ilgiems metams susipurvino savo vardą. Nebuvo jis nuplautas ir nepriklausomybės metais – liko neįvardintos pavardės, nebuvo viešai ir artikuliuotai pasmerkti tarnavę „baudžiančiajai psichiatrijai“. Jauni žmonės gal nežino, kad šitaip – „karatelnaja psichiatrija“(„baudžiančioji psichiatrija“) buvo vadinamas vienas kraupiausių sovietinių išmįslų – baudimas psichiatriniu kalėjimu. Seni lagerio vilkai, nebijoję ne vieną kartą pakliūti į Mordovijos lagerius, šitos psichiatrijos bijojo – gąsdinimas Černiachovsku (ten buvo psichiatrinė ligoninė-kalėjimas) palauždavo labiau nei kiti grasinimai. Tam netgi buvo sukurta „liga“ – „lėtinė („vialo tekuščaja“) šizofrenija“, atseit šizofrenija, šiaip nepastebima, kurią diagnozuoti galėjo tik KGB ir jiems tarnavę psichiatrai.

Ar vėl grįžtame į tuos laikus“? Ar vėl psichiatrai tarnaus nesąžiningiems, susipainiojusiems valdžios žmonėms? Teisėsaugai, kuri, užuot užtikrinusi teisę ir tiesą, palaipsniui virsta vidiniu priešu, stribu su nepriekaištingu kostiumu. Ar vėl bus panaudotas vienas šlykščiausių metodų – prievarta, žalojanti žmogaus, šiuo atveju mažo vaiko psichiką?

Keletas žodžių apie asmeninę patirtį. Netrukus ateis laikas dar vienai sukakčiai –1975 m. padedant psichiatrams buvo nužudytas Mindaugas Tomonis – poetas, disidentas, mąstytojas, mano bičiulis nuo vaikystės. Jam buvo pritaikyta būtent toji aukščiau aprašytoji diagnozė. Rezultatas – buvo rastas po traukiniu, galva atskirai, kūnas atskirai. Bylą vedė tuomet dar jaunas tardytojas Stasys Indriūnas, kuris vėliau vedė ir kitas panašias, ypatingai svarbias bylas, susijusias su disidentais ir t.t. Nebuvo niekas išaiškinta – atvirkščiai, buvo išsineštas Mindaugo archyvas, dingo demaskuojantys įrašai iš medicininių dokumentų. Dabar Stasys Indriūnas dirba Lietuvos generalinėje prokuratūroje, Valdymo skyriuje vyriausiojo prokuroro pavaduotoju…

Ir vėl prokuratūra? Ranka rankon su psichiatrija? Ir vėl teks pradėti asmeninį karą su santvarka, tiksliau su ją iškraipusiais jos tarnais, pasijutusiais nebaudžiamais?

*

Bet grįžkime į Klonio gatvę. Pagrindinis psichiatrų, teisinančių prievartą vaikui, argumentas yra, kad vaikas auga įkalintas „už tvoros“. Tai nuimkite tą tvorą! Juk jūs ją ir pastatėte! Visi, kas buvo Klonio gatvėje – ne porą valandų, bet parų ir savaičių – visi jie matė žaidžiantį ir fleita švilpaujantį, anaiptol ne nelaimingą vaiką. Ką jūs, prievartininkai, jam siūlote? Abejotiną valdiškų instancijų globą? Melas – savo vaiko jūs niekada toms instancijoms nepatikėtumėte…

Ten, Klonio gatvėje, seniai nebe minia – ten susiformavo savita, nepriklausoma ir laisva bendruomenė, iš visos Lietuvos. Jie anaiptol ne angelai, joje yra visko, ko esama bendruomenėse, tačiau visus juos jungia vertybės, kurių svarbiausioji yra tiesa. Jie didžiuojasi vadinami patvoriniais, nes „patvorinis tai tas, kuriam ne tas pats, kas darosi už kaimyno tvoros, kuriam ne tas pats, kas darosi su Lietuva“ (iš atsišaukimo), ir kuris nebijo, nes neturi ką prarasti, išskyrus žmogaus ir piliečio savigarbą. Ar pagalvojote, kas jūsų laukia, jei jėga išplėštute vaiką? Ką toliau darysite? Manote, kad Klonio bendruomenė, kad tiesioji ir teisioji Lietuva tylės?

Viskas tik dar prasideda.