S.Stoma. Atgal į valstybininkų SSSR

Ne, tai ne juodasis humoras. Ir net ne Juozo Erlicko kreipimasis į tautą šeštadienio „Lietuvos ryte“. Tai – tiksli citata iš Kultūros ministerijos internetinio puslapio. Netgi su kontraversiška rašybos klaida. Toks yra ministerijos pranešimas spaudai, datuotas 2012 04 19 ir pavadintas „Kultūros ministerija atsiriboja nuo Nacionalinio dramos teatro aktorių pasisakymų Garliavoje“.

Šalia puikuojasi kultūringiausio iš visų buvusių kultūros ministrų nuotrauka. Keista – neįslaptinta, kaip teisėjų ar reikšmingų saugumiečių, ir be kaukės, kaip prievartinį mergaitės paėmimą vykdančių pareigūnų. Drąsus žmogus! Ir atsparus pajuokai.

Visą šį reikalą būtų galima baigti viena trumpa ir aiškia išvada, kurią jau pateikė rašytojas Liudvikas Jakimavičius: „Kultūros ministras pamišo.“ Ir tikėtis, kad po savaitės atostogų tas keistas pamišimas praeis. Deja, deja…

Beveik tuojau pat, tarsi to paties lėlininko už virvelės truktelėtas, atsišaukė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius: „Lietuvos nacionalinis dramos teatras informuoja, kad teatro trupės aktoriai Garliavoje vykstančiuose koncertuose dalyvavo ne darbo metu. LNDT pabrėžia, kad trupės aktoriai, dalyvaudami bet kokiuose renginiuose, nesusijusiuose su teatro veikla ar neįtrauktuose į teatro repertuarą, neturi teisės naudotis teatro vardu.“

Štai taip: NETURI TEISĖS! Tokia dabar bus nauja tvarka. Jei aktorius sugalvos kur nors padeklamuoti eilėraštį, turės slėpti savo darbovietę. O jeigu kas primygtinai klaus, galės atsakyti: „Esu patvorinis“. Gal taip grįšime į šlovingus klojimų teatro laikus?

Prisipažinsiu, iš pradžių net apsidžiaugiau tokia groteskine situacija. Juk iškart pasipylė aktorių ir kitų šviesių žmonių protestai. Atrodė, kultūrininkai po ilgos pertraukos vėl rado pretekstą vieningai pasipriešinti valdiškam idiotizmui. Daug kas šiame pasaulyje yra reliatyvu, tačiau ne esminiai dalykai. Deja, ir vėl buvau per daug naivus.

Kiekvieną šeštadienio rytą per Nacionalinį radiją stengiuosi paklausyti dažniausiai gerai parengtos laidos „Kultūros savaitė“. Ir pirmą kartą patyriau tikrą kultūrinį šoką. Pristatydama laidos siužetus laidos vedėja netikėtai nukrypo į šoną. Štai citata: „Tiesą sakant, ne visada viską įdomu sužinoti. Kažin ar kada nors „Kultūros savaitėje“ išgirsite pokalbį su aktore, kuri sugalvojo eilėraščius skaityti Garliavos kautynių scenoje. Nuo tokių aktorinių pasirodymų atsiribojo ir teatras, ir Kultūros ministerija. O mes tiesiog nedalyvaujame grupuočių kovose, kuriose paminamas bet koks žmogiškumas.“

Tarsi improvizuotas tekstas buvo aiškiai perskaitytas iš lapelio. Kieno rašytas? Kodėl? Vardan ko? Juk laidos rengėjai, kaip ir ministras, yra pakankamai protingi, kad suprastų atvirai skelbiantys cenzūrą, kuri atrodo daug ciniškesnė nei sovietų laikais. Ir vargu ar gudri demagogija gali tai paslėpti. „Nedalyvaujantys grupuočių kovose“ įžūliai stoja į valdiškų represijų pusę, pasisako už žmogaus teisių niekinimą ir melą.

Siaubinga, kai kitų laisvę varžyti yra priversti kultūros žmonės. Ar tikrai jie patys galėjo sugalvoti, kad poeziją skaitanti aktorė pamina žmogiškumą?

Atrodo, mes dar nesame iki galo suvokę, kiek pažeista yra posovietinė visuomenė, kiek giliai yra įsiskverbusi ne tik institucinė, bet ir mąstymo korupcija bei negebėjimas priešintis blogiui.

Nesiimu nieko smerkti ir vertinti šiais konkrečiais „kultūriniais“ atvejais. Reikia turėti daugiau papildomos informacijos, kad galėtum skirti, ar žmogus veikia kieno nors verčiamas, ar dėl savo paties pažeisto mąstymo – to vis dar galiojančio „pavergto proto“ sindromo.

Juk ne visada koks iš aukšto moralizuoti bandantis kultūrinis „valstybininkas“, tikro ar įsivaizduoto šeimininko pasiųstas į jų taip vadinamą „grupuočių kovą“, išsiduoda ir visą savo laikyseną paaiškina vienu išsprūdusiu sakiniu: „Anais laikais, dar prieš Nepriklausomybės atgavimą, dažnai lankydavausi Vakarų Vokietijoje.“

Pavergtas protas – kai žmogus negali būti laisvas net mintimis. Kai neskiria, atrodytų, elementaraus dalyko, kas svarbiau: žmogus ar struktūra, vaiko skausmas ar žlugęs sistemos autoritetas.

Baisu, kai kultūros žmonės prabyla ne argumentų, o represinės galios kalba. Gal ir galima pateisinti kultūrinės laidos vedėją, kai ji nenori pareikšti savo pilietinės pozicijos kokia nors labai aktualia tema, tačiau skubėjimas jungtis prie gąsdinančio valdžios choro yra apgailėtinas. Juk taip siunčiamas ženklas visiems menininkams: būkite tylūs arba klusnūs propagandininkai, antraip jūsų profesinė veikla bus apribota. Būsite mirę! Kaip nacionaliniam transliuotojui, o visai neseniai ir populiariausiam portalui mirė ne toje pusėje atsistojęs Leonidas Donskis.

Lietuva – mažoji Rusija. Ši jo diagnozė pasitvirtino galutinai. Valdoma „demokratija“ su puikiai veikiančiais savireguliacijos ir autocenzūros mechanizmais. Propagandos suveltas ir pavergtas protas.

Nepaneigiamus argumentus reikia tiesiog atmesti, ignoruoti, tarsi jų nė nebūtų. Tuos kurie vis tiek nerimsta – paskelbti valstybės priešais. Atsiriboti ir nuo argumentų, ir nuo tų žmonių. Senuosius, gyvenimo gėrybių nepavergtus disidentus – Nijolę Sadūnaitę, kunigą Robertą Grigą – vėl paversti marginalais. Atsiriboti!

Tokia valstybinė valstybininkų pozicija. Tad gal kovojančias puses vadinti „valstybininkais“ ir „pilietininkais“ nėra taip jau primityvu. Vieni iš tikrųjų gina žmogaus teisę būti piliečiu, kiti sukompromitavę, sunaikinę ir atriboję piliečius griauna pačią valstybę, kaip bendrą laisvų žmonių respubliką. Todėl teisingiau būtų sakyti: piliečiai prieš „valstybininkus“.

Todėl ir pilietiškumo cenzūra yra antivalstybinis aktas. Ir lėlininkai dar bus baudžiami. Nes tai kaip tik jie diskredituoja valdžią, supriešina visuomenę ir gena nusivylusius iš Lietuvos.

O jų manipuliacijų objektai, kurie bent išoriškai yra laisvi, tiesiog turėtų susimąstyti. Išlaisvinti protą ir išgirsti paprasčiausius argumentus. Tada bus priversti pripažinti elementarią tiesą: NEGALIMA VAIKO, KURIS KALTINA SAVO MAMĄ DALYVAVUS PEDOFILIJOJE, JĖGA ATIDUOTI TAI PAČIAI MAMAI, KALTINANČIAI SAVO VAIKĄ MELU. Tuo labiau, žinant visas bylos aplinkybes ir keistas mirtis.

Tai kodėl tiek daug nesuprantančių? Matyt, jie nenori suprasti. Jie atmeta nepaneigiamus argumentus, nes taip patogiau. Naudingiau. Sovietų laikais dėl tų pačių priežasčių kai kas net įtikėdavo šviesiu komunizmo rytojumi.

Vieni šių tikinčiųjų – tiesiog primityvūs propagandos ruporų vartotojai, jau praradę gebėjimus spręsti savo galva. Kiti – rafinuoti prisitaikėliai, savo beširdę ramybę dar pamaloninantys iliuzija, kad jie yra elitas ir todėl tai, kas jaudina paprastus žmones, iš principo negali paliesti jų. Šie labai noriai tapatina save su valstybe, nes tokiu būdu gali pakilti virš minios. Likusią daugumą jie laiko gyvenimo nevykėliais. Kaip dabar, taip ir anksčiau.

Dabartiniai „valstybininkai“ kultūroje – dažniausiai tie, kurie ir Sąjūdžio metu „stovėjo po medžiu“. Žinoma, po labai kultūringu „baltos akacijos“ medžiu. Bet ir čia jie meluoja.

Tautai reikia ne tik brazdžionių, bet ir radauskų. Tačiau kodėl tie akacijų mėgėjai užuot toliau dvasingai kontempliavę grožį, lemtingą moralinio apsisprendimo akimirką staiga pašoka ir prabyla represinės galios kalba?