A.Ramonaitė: Savaimi visuomenė prieš totalitarinį režimą – Sąjūdžio ištakų tyrimai (I)

„Sąjūdžio susikūrimas ir neįtikėtinai spartus virtimas masiniu judėjimu 1988 m. birželio-spalio mėnesiais atrodo lyg koks stebuklas ir to metų įvykių liudininkams, ir iš dabarties perspektyvos žvelgiantiems mokslininkams. Daugelis žmonių, gyvai atsimindami to meto įvykius, laiko juos įstabiausia savo gyvenimo patirtimi ir puikiai suvokia, kad nieko panašaus daugiau veikiausiai nebeteks patirti nei jiems, nei jų vaikams.

Lietuvos istorijoje tai buvo precedento neturintis įvykis, atskleidžiantis neįtikėtiną mobilizacinę Lietuvos visuomenės galią, kuri dar labiau stebina prisimenant dabartines diskusijas apie silpną pilietinę visuomenę Lietuvoje. Nors parašyta jau ne viena Sąjūdžio istorija, iki šiol nėra įtikinamo paaiškinimo, iš kur sovietinėje Lietuvoje galėjo atsirasti kelių šimtų tūkstančių narių judėjimas, gebėjęs taikiai perimti valdžią ir sugriauti milžinišką represinį aparatą turintį režimą. “

Taip pradedamas grupės jaunų tyrinėtojų, sociologų ir istorikų, trejetą metų rengtas tyrimas, šiandien – jau monografija „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. Įvadinėje knygos dalyje „Savaimi visuomenė prieš totalitarinį režimą?“ atskleidžiamos tyrimo prielaidos, teorinės ir metodologinės atramos ir formuluojamas tikslas: „Pripažindami, kad disidentų Lietuvoje buvo nedaug, mes tikimės sovietmečio Lietuvoje rasti savaimios visuomenės apraiškų, kurios galėtų paaiškinti Sąjūdžio fenomeną.“ Dėmesys sutelkiamas į 7-9 dešimtmečio visuomeninius sambūrius – nuo katalikiškojo pogrindžio, etnokultūrinio sąjūdžio iki Roko maršų per Lietuvą. Taip pat aptariami menininkų rateliai, mokslininkų klubai, žaliųjų ir paminklosaugininkų judėjimas kaip „ideologinei sistemai nepalankūs ar besipriešinantys dariniai“, savaimios visuomenės formos, grindžiamos „savarankiškomis piliečių iniciatyvomis“. Pereinant prie kito rūpimo objekto – Sąjūdžio istorijos tyrimų, jo ištakose gyvavę judėjimai metaforiškai įvardijami „nepažinta Sąjūdžio pramote“.

Žurnalo „Liaudies kultūra“ redaktorė Saulė Matulevičienė kalbasi su politikos sociologe doc. dr. Aine Ramonaite, šio tyrimo iniciatore ir LMT remiamo projekto „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija“ (L1T-1-29) vadove.

– Kaip radosi šio projekto idėja? Per trejetą metų aprėpta labai daug sričių, įrašyti šimtai pokalbių su Sąjūdžio ir ankstesnių visuomeninių sambūrių dalyviais, atrasti nauji teoriniai modeliai. .. Iš esmės ėmėtės savo tėvų kartos gyvenimo modelio rekonstravimo?

– Idėja brendo jau seniai, maždaug dešimt metų.Tiesiog norėjosi suprasti, iš kur atsirado Sąjūdis, kas įvyko. Dalis mano bendraamžių jau beveik neprisimena nei Sąjūdžio laikų, nei kas buvo prieš tai. O aš labai gerai atsimenu – paauglystėje man visa tai buvo labai svarbu. Yra tam tikrų giluminių pojūčių, kuriuos norisi suprasti, o kai kuriuos dalykus pačiai sau išsiaiškinti…

Pasiryžome šio darbo imtis ir supratę, kad jau nebegalima atidėlioti, nes išeina žmonės, kurie atsimena, ir dar po 20 metų paprasčiausiai tos medžiagos nebebus įmanoma surinkti. O šiuo metu dar galima užrašyti nuostabiai turtingų duomenų. Istorikai remiasi apčiuopiamais dokumentais, o daugelis dalykų, apie kuriuos šnekame mes – gal ne tiek Sąjūdis, bet tam tikros sovietmečio savaimios visuomenės formos niekaip nebuvo dokumentuotas, tai specialiai buvo labai slepiama, ir visa tai dings, neliks net pėdsako.
Kita vertus, jau praėjo pakankamai laiko, kad atsirastų distancija, jau galima į tuos įvykius žvelgti mažiau emocingai, moksliniu žvilgsniu.

– Knygos įvade rašote, kad norėjote naujai pažvelgti į Sąjūdžio gimimo istoriją – „atsakyti į klausimą, kaip tariamai pasyvioje ir atomizuotoje sovietinėje visuomenėje galėjo susikurti kelis šimtus tūkstančių narių turintis gerai organizuotas ir veiksmingas judėjimas – toks, kokį sunku būtų sutelkti net ir šiuolaikinių technologijų amžiuje.“

Savo tyrimuose „ideologinei sistemai nepalankius ar besipriešinančius darinius“ įvardijate savaimios visuomenės formomis. Kaip galėtumėte plačiau pakomentuoti, kas ta sava imi visuomenė?

– Iš esmės tai nesovietinė visuomenė sovietiniame režime. Ta visuomenė, kuri gyveno truputėlį kitokį gyvenimą ir pati sau kūrė kitokią tvarką – gyvendama fiziškai sovietinėje tvarkoje, sugebėjo susikurti truputėlį kitokį savo pasaulį. Apibrėžimas būtų toks – tai kažkokie socialiniai dariniai, kurie buvo autonomiški ir kilo iš apačios. Nes totalitarinio (atskira diskusija, ar po Stalino jis buvo totalitarinis, ar posttotalitarinis), net ir posttotalitarinio režimo vienas iš pagrindinių išskirtinių bruožų – tai, kad socialumas kuriamas iš viršaus. Pavyzdžiui, autoritarinėse visuomenėse neleidžiama opozicija, yra cenzūra, bet visuomenė gali pati funkcionuoti kaip nori. O totalitarinėse visuomenėse socialumas yra svarbu (ne veltui – komunizmas), bet formuojamas jis iš viršaus. O mes matome, kad yra ir savaiminių tos visuomenės pavidalų, kurie formuojasi iš apačios. Jie automatiškai nepaklūsta ideologiniam režimo diktatui. Galbūt niekas anksčiau neatkreipė dėmesio, kad tie dariniai visiškai nebūtinai turi būti disidentiniai, t.y. kovojantys prieš sistemą. Jie galbūt visiškai nesiekė kovoti, pakeisti režimo, jie tik norėjo gyventi savo gyvenimą. Bet ir tai buvo labai pavojinga totalitariniam režimui. Nes, jei gyveni savo gyvenimą, tai kuri savo socialinę tvarką, taigi griauni totalitarinę tvarką, nes totalumas turi apimti viską. Manau, kad intuityviai sistema jautė, kad tai labai pavojinga ir todėl tokius darinius labai persekiojo.

Na, atrodo, kuo pavojingi, tarkim, folkloro ansambliai ar kokie hipiai – jie galbūt net antisovietinių šūkių nerašė. Bet, sovietinės sistemos akimis žiūrint, jie yra blogis, nes ištrūksta iš kontrolės. O kadangi jie ne disidentai, ir net pilietine visuomene juos sunku pavadinti – koks čia pilietiškumas, jei jie negalvoja apie valstybę (na, pavyzdžiui, hipiai – kokia čia pilietinė visuomenė, daug kas sakytų), tai ir nematoma, nejaučiama tų dalykų svarba.

– Knygoje pristatote dar socialistinio režimo laikais Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos opozicijos išplėtotą politinę mintį, akcentuojančią ne individo priešinimąsi sistemai, o individų bendruomenės gebėjimą kurti alternatyvą totalitarinei tvarkai, lenkų, čekų, vengrų pogrindžio intelektualų svarstymus apie „paralelinę visuomenę“, „alternatyvią visuomenę“ „antrąją kultūrą“. Pastebite, jog nei mūsų pogrindžio leidiniai, nei disidentai tiesioginių ryšių su jais, matyt, neturėjo. Ir rašant apie savaimios visuomenės formas Lietuvoje, šis kontekstas, atrodo, iki šiol nebuvo pasitelktas.

Kaip jį atradote? Ar kaimynai patys yra tuos dalykus apibendrinę?

– Šiek tiek yra. Dar 1989 m. buvo išleista labai įdomi G.Skilingo (G.Skilling) knyga „Samizdat and Independent Society in Central and Eastern Europe“ ir keletas teminių sociologinių žurnalų, kur buvo kalbinami Vidurio ir Rytų Europos disidentai, sudėti jų interviu kartu su apibendrinimais. Tuo metu tais dalykais domėjosi Vakarų mokslininkai, dabar dėmesys atslūgęs. Bet Lietuvoje tie žurnalai neprieinami net per visokias „duombazes“. Kad galėtum tas knygas gauti, reikia važiuoti į kitų šalių bibliotekas, Lietuvoje jų tiesiog nėra.

Gerai net neprisimenu, kaip atradome tą disidentinę mintį, bet tikriausiai benarpliodami lenkų išvystytą pilietinės visuomenės idėją. Taigi ėmėme gilintis būtent į lenkų Solidarumo teoretikų mintis, nors ir tie šaltiniai Lietuvoje, deja, nėra lengvai prieinami. Daugiau žinome, kaip vakariečiai tai perpasakoja. Po to žiūrėjome, kas vyko kitose šalyse.
Supratome, kad pilietinės visuomenės sąvoka tinka lenkams, o mums – nelabai. (Galima net abejoti, ar Lenkijoje buvo totalitarinis, ar posttotalitarinus režimas – gal labiau autoritarinis. Nes pliuralizmo ten buvo gerokai daugiau palyginti su kitomis soclagerio šalimis.) Mano bandymas straipsnyje „Pilietinė visuomenė Lietuvoje?“ „Naujajame Židinyje-Aiduose“ (2010, Nr. 7–8) kalbėti apie pilietinę visuomenę sovietinėje Lietuvoje sulaukė daug atgarsių ir diskusijų. Pasirodė, kad apie tai kalbėti aktualu, bet iš savotiško nustebimo, kaip galima tokią sąvoką vartoti sovietmečio kontekste, matyti, kad mūsų pilietiškumo sąvoka turi kiek kitokią konotaciją ir truputėlį kitur kreipia mintis, tad jos atsisakėme ir ėmėme ieškoti lietuviško žodžio, kuriuo pasakytume tai, ką norime.

Matyti, kad čekų, lenkų ir vengrų disidentų kontaktai buvo intensyvesni, ir mintys buvo pakankamai panašios, juntama bendra gija. Ir Lietuvoje tos nuostatos, man atrodo, buvo artimos, tarkim, Algirdo Patacko ir to meto, ir dabarties svarstymai idėjiškai labai panašūs, tik raiškos formos skiriasi – tai ne politinės filosofijos tekstai, o daugiau poetizuotos išraiškos. Akivaizdu, kad Tomas Venclova žinojo apie tuos dalykus, jo raštuose, 1987 metų laiškuose, yra minima ir paralelinė visuomenė, ir antroji visuomenė, bet tai gana vėlyvi laikai. Jis jau buvo emigravęs, o į Lietuvą tie dalykai, matyt, nelabai spėjo ateiti.

Mane labiau stebina nemenki to meto kontaktai su Vidurio, Rytų Europa, man keista, kad per pastaruosius 20 metų tos diskusijos Lietuvoje nebuvo, diskutuojama, bet tik savoje terpėje, kažkodėl nežiūrima, kaip analogiškos problemos svarstomos kitose šalyse….

Apie tai daug kalbėjomės su kolege Jūrate Kavaliauskaite, su kuria kartu kūrėme savaimios visuomenės ir viso projekto koncepciją: net jei kažkas skaitė ir matė tuos svarstymus, kodėl už jų neužsikabino? Nes pas mus pasipriešinimo klausimas automatiškai sutapatinamas su tautiškumo klausimu ir iš karto pereinama į kitą registrą. Visa kova, kad ir kokia ji būtų, prieš sovietinį režimą perinterpretuojama kaip kova prieš Imperiją. Plačiai šios temos neplėtojame, nes ji labai jautri. Bet kai paimi generolo Vaigausko čekistinį vadovėlį apie nacionalistinius kenkėjus (G. K. Vaigauskas, „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“, Maskva, 1986), tikrai juokinga: ten ir katalikiškojo pogrindžio atstovas, ir žygeivis, ir pankas priskiriami prie nacionalistinių buržuazinių kenkėjų. Buvo toks štampas – jeigu esi nepaklusnus sistemai, esi nacionalistas. Ir mes tais štampais kartais mąstome. Bet ar adekvatu įsivaizduoti, kad koks pankas ar hipis viską darė iš nacionalistinių paskatų?

Mes jokiu būdu nenorime paneigti tautiškumo, mes norime pasakyti, kad buvo ir kitų dalykų. Rytų, Vidurio Europoje buvo kiek kitaip, ten buvo jų valstybės, kova vyko būtent prieš totalitarinį režimą, todėl ten šitas aspektas labiau išgrynintas. O mūsų tų laikų dalyviai stereotipiškai kalba apie tautiškumą, bet kai jie nefilosofuodami šneka apie savo patirtis, matyti ir kiti akcentai – žmogaus orumo klausimas, gyvenimo toje iškreiptoje sistemoje klausimas, Vaclovo Havelo žodžiais, „gyvenimas tiesoje“. Tie egzistenciniai klausimai buvo ne mažiau svarbūs.

Tikriausiai sulauksime priekaištų, kad per mažai knygoje kalbame apie tautiškumą. Mes nenorime sumenkinti jo reikšmės, tiesiog apie tai jau daug šnekėta. Visos Sąjūdžio istorijos tarsi savaime siejamos su tautiniu atgimimu – tauta miegojo, miegojo ir atbudo … Mes norime parodyti ir truputį kitus dalykus.

Visiškai pritariame ir Nerijai Putinaitei, ir Kęstučiui Girniui, jog buvo ir sovietinių tautiškumo formų. Atskirai reikėtų diskutuoti, kodėl tai buvo leidžiama, kiek tai buvo integrali sovietinės ideologijos dalis, ar tiesiog nebuvo įmanoma užgniaužti tautiškumo, kuris reiškėsi visur – ar choruose, ar dainų ir šokių ansambliuose … Ir, pagaliau, Justinas Marcinkevičius – jis turėjo milžinišką reikšmę, bet jis buvo leidžiamas, kad ir kaip ten būtų…

Matyt, tam reikėtų atskiro tyrimo. Ir visa tai įmanoma empiriškai ištirti, bet reikėtų kitos knygos – apie tapatybę, kas buvo vertybinė, ideologinė to meto savaimios visuomenės varomoji jėga.

Aišku, Sąjūdžio metais tapo visiškai akivaizdu, kad natūraliausias išsilaisvinimo iš režimo būdas – tautinės valstybės atkūrimas.

– Net praėjus daugiau kaip 20 metų po komunistinio režimo žlugimo gal dar aktyviau nei anksčiau tebėra keliamas normatyvinis klausimas, kas priešinosi totalitariniam režimui, o kas su juo kolaboravo. Ką apskritai reiškia priešintis totalitarinei tvarkai? Kaip tai įmanoma? Kur yra riba tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo, tarp prisitaikymo ir kolaboravimo? Tai klausimai, ties kuriais nuolat susikryžiuoja skirtingas ideologines nuostatas ir teorinius požiūrius apie sovietmetį turinčių Lietuvos tyrinėtojų „ietys“, rašoma „Įvade“.

Išties įsiterpėte į jau nemenką tyrimų lauką, pastaraisiais metais nemažai svarstyta ir apie kultūrines sovietmečio iniciatyvas, susiformavę tam tikri vertinimai, bet Jūs ateinate su naujais duomenimis, nauja koncepcija ir pasiūlote kitą prieigą…

– lki šiol svarstymai vyksta labiau filosofinės diskusijos lygmeny, ar N. Putinaitė, ar K. Girnius, mąstydami apie tuos dalykus, remiasi savo patirtimi, bet empirinio tyrimo neatlieka. Istorikai šiuo metu daugiau tyrinėja sovietinio režimo funkcionavimo ypatumus. Tai labai įdomūs dalykai – tarkim, pradėta matyti, kad režimas nebuvo toks monolitinis, kaip teoriškai turėjo būti. Gal dėmesys krypsta į tą pusę todėl, kad daugiau išlikusių dokumentų, leidžiančių tai tirti. Bet nepasakyčiau, kad būtų išaugęs domėjimasis nesovietine visuomene. Tiesa, antropologai atlieka fragmentiškus tyrimus. Pagal disciplinos metodologiją jiems ir pakanka fragmentiško įsijautimo į kažkokios subkultūros gyvenimą, bet visuminio vaizdo niekas nebandė parodyti.

Mes šio tyrimo ėmėmės iš dalies dėl savo naivumo… Iš pradžių dar nesuvokėme, kokio jis bus masto, atrodė, kad daugiau yra padaryta, ir galėsime remtis jau esamais, surinktais duomenimis. Pavyzdžiui, apie katalikiškąjį pogrindį yra rašyta, bet kitose srityse nieko nėra, turi pats susirinkti visus duomenis, o po to bandyti kažkaip teoretizuoti. Jei būtume iš anksto suvokę visą darbų mastą, kažin, ar apskritai būtume išdrįsę tokio tyrimo imtis.
Iš viso paimta per 300 interviu, dauguma po valandą ar dvi, o kai kurie – net po 5 valandas. Apie 200 interviu daryta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, daugiausia Vilniuje. Dar šimtas – iš provincijos, nes norėjome suprasti, kaip ten viskas vyko. O realiai dirbančių projekto dalyvių buvo aštuoni.

Vien interviu šifravimas – baisus darbas, beprotiškos apimtys. Įtraukėme į tą darbą studentus – daugiausia savanoriškais pagrindais arba kaip praktiką. Be jų niekaip nebūtume išsivertę.

Šis „Lituanistikos programos“ projektas pateiktas su pirmąja projektų banga, kai dar buvo manoma, jog pakanka skirti trigubai mažiau lėšų, nei prašoma. Vėliau tokios praktikos buvo atsisakyta, nes jei skiriama trečdalis pinigų, tada turi keisti pirminę idėją ir tai bus jau kitas projektas. Mums buvo skirta pusė prašomų lėšų, bet vis tiek norėjome padaryti, ką sumanę…

Tas mastas kelia džiugią nuostabą… Istorikai iš tiesų daugiausia remiasi rašytiniais šaltiniais, esamais dokumentais, Jūsų pagrindinis šaltinis – sakytinės istorijos duomenys, kurie dažnai subjektyvūs… Kaip rinkotės, su kuo kalbėtis, ar buvote iš anksto numatę tyrimo imtį, kiek žmonių apklausti?

Buvo galimos dvi Sąjūdžio istorijos tyrimo kryptys – žiūrėti, iš kur atėjo konkretūs sąjūdiečiai arba aiškintis potencialias Sąjūdžio ištakas, šaknis, žiūrėti, ar jos atvedė į Sąjūdį ar neatvedė, o jei nutrūko – tai kodėl? Tad vienu metu ėjome abiem keliais.

Pradėti tyrimą nuo Sąjūdžio aktyvistų lyg ir lengviau – yra žmonės, iniciatyvinė grupė, rėmimo grupių sąrašai… Bet to tikrai nepakaktų, tad mes pradėjome gilintis į pagrindines terpes, kuriose galėjo reikštis nepaklusnumas, ir jau remdamiesi sniego gniūžtės atrankos principu žiūrėjome, kur tie dalykai susikirs.

Paaiškėjo labai įdomių dalykų: kad yra nežinomų, Sąjūdžio istorijoje nematomų žmonių, kurie iš tiesų buvo labai svarbūs, bet vėliau į politiką nėjo, tai niekur ir nefigūruoja…

Dėl patikimumo… Stengėmės kiek įmanoma viską tikrinti ir naudotis visa prieinama medžiaga. Kai ką galima rasti net sovietinėje spaudoje, ypač vertingas šaltinis yra publikuoti dienoraščiai, bet tokių atvejų nedaug. Kadangi aš nesu istorikė, man tai buvo iššūkis ir visai naujas potyris. Esu daug dirbusi su kokybiniais interviu, bet jie turėjo visai kitą funkciją, o šiuo atveju labai svarbus fakto loginis tikslumas. Vis dėlto mano išvada vienareikšmiška: jeigu žmonės yra gyvi, pasiekiami – paprastai kažkokios istorijos dalyvių yra ne vienas – ir jeigu įmanoma visus juos apklausti, tikrai susidėlioja labai tikslus vaizdas. Nes kalbiesi su kiekvienu atskirai ir gali jų duomenis lyginti. Jei matai, kad kažkas nesutampa, iš naujo skambini, perklausi ar ieškai papildomų šaltinių. Ir daugeliu atveju, esu įsitikinusi, faktologinio tikslumo mūsų tyrimuose ne mažiau nei istoriniuose tyrimuose, nes rašytiniai šaltiniai taip pat gali meluoti. Būdavo, kad vienas žmogus sunkiai prisimena detales, kitas nepasiekiamas arba miręs, bet jei faktas nepatikrintas, mes ir rašome, kad jis nepatikrintas. Visas atsirandančias intrigas stengėmės aiškinti išnašose, todėl jos labai gausios.