Balandžio 17 dieną Bratislavoje, Centrinės Europos fotografijos namuose (Central European House of Photography) bus atidaryta lietuvių fotomenininko Romualdo Požerskio darbų paroda „Lietuvos senamiesčiai 1974–1985“. Paroda veiks iki gegužės 13 dienos. Daugiau informacijos rasite Centrinės Europos fotografijos namų internetiniame puslapyje.
Romualdas Požerskis gimė 1951 m. Vilniuje. 1975 m., baigęs tuometinį Kauno Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje. Nuo 1976 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1990 m. suteiktas Lietuvos Nacionalinės premijos laureato vardas. 2004 m. už indėlį į Europos kultūros paveldo puoselėjimą ir saugojimą, Vienos universitete Austrijoje įteikta mecenato iš Hamburgo Alfredo Toepferio premija. Nuo 1993 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, menotyros katedros lektorius. Nuo 2011 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, šiuolaikinių menų katedros profesorius.
Neretai sunkus, bet „fotogeniškas“ gyvenimas išliko tik fotografijose. R. Požerskis jį įamžino daugiau nei dešimtmetį plėtodamas Lietuvos senamiesčiams skirtą fotografijų ciklą ir fiksuodamas ten gyvenusių žmonių kasdienybę. Pastarojoje fotografas pastebėjo ne tik būdingus ano laikotarpio ženklus, bet ir apibendrintą svarbiausių žmogiškų išgyvenimų išraišką. Kaip tik todėl, žvelgiant į R. Požerskio darbus, atrodo, kad gyvenimas anuomet buvo prasmingas, o senamiesčiuose, kitaip nei blizgiuose šiandienos didmiesčiuose, buvo vietos žmonių individualumui. Gal dėl to kitokia, nei šiandieninė fotografų kūryba, atrodo ir pati tuometinė fotografija – teigianti žmogiškumą ir kartu verčianti jo ilgėtis tarsi nepasiekiamo idealo. /Tomas Pabedinskas/
Kauno senamiestis Romualdo Požerskio nuotraukose irgi primena dinozaurų griaučius, žvelgdamas į mus kiekvienu savo šonkauliu. Tokio Kauno nebėra. Keista, jog kadaise buvo. Dar keisčiau, kad šiame vaiduokliškame mieste gyventa žmonių. Mes visada pamirštame prieš mus gyvenusius žmones, atskaitos tašku laikydami save pačius. Fotografas juos prikelia, nors trumpam, vienam albumo puslapį verčiančios rankos mostui. Ir tas mostas tampa magiškas, savo magija prilygstantis fotografo žvilgsniui. Šis Kaunas labai intymus, beveik nepadoriai atviras, nesistengiantis prisidengti atsitiktine draperija. /Kęstutis Navakas/
Romualdo Požerskio juostos kadruose, viskas paradoksaliai gyva, viskas juda ir sukasi, byloja apie gyvenimo džiugesį ir kitus, anai epochai „tarsi” nebūdingus, dalykus. Tarkime – fizinio darbo taurumą. Ir sykiu tasai džiugesys ir taurumas it džiazo standarte ligi kadro rėmų plėtojamas begaliniame skurde ir varge. Požerskio pamatytoje Klaipėdoje, nėra mūsų individualiojoje geografijoje įdaigintų bažnyčių, paminklų ar net barų iškabų. Jų vietoje – nimfetės žvėrelio veidu šypsena, berniūkščių „mirtinas“ apsikabinimas prie nublokšto dviračio, vaikas su katinuku ant delno, nedrąsūs pirmųjų „meilių“ atspindžiai veideliuose. Tie įsimylėjėliai dabar geriausiu atveju savo kojom judantys pensininkai. Ar tuo pačiu grindiniu – šito jau niekada nesužinosim. /Rolandas Rastauskas/
Štai galime nudžiugti, kad turime prancūziškąfotografiją. Kai kurias nuotraukas netgi galėtume sudėti palyginimui, atitinkamai užkloti kadrus vienas ant kito. Ir Vilnius su Paryžiumi beveik sutaptų. Fotografuojant miestą, kaip ir fotografuojant peizažus ar objektus, rašant knygą ar tapant paveikslą, sprendžiamos tos pačios problemos. Svarbūs ir sunkūs žmogaus egzistencijos klausimai. Gana nepatogūs ir skausmingi. Meilė, mirtis, gyvenimo prasmė… Kinta tik fonas, atskleisdamas skirtingus atspalvius. Tenka žvilgsnį gręžti į praeitį, nes fotografija atspari laikui. Galima surinkti praeitį po kruopelytę, po kadrą. Negatyvai yra lyg atminties blokai. /Antanas Sutkus/
