
Būdamas 76 metų naktį iš penktadienio į šeštadienį mirė kalbininkas Vytautas Vitkauskas. Pastaruoju metu jis sunkiai sirgo.
V. Vitkauskas gimė 1935 m. rugpjūčio 1 d. Kuršėnuose. Nuo 1958 m., po Vilniaus universiteto baigimo, karjerą pradėjo Lietuvių kalbos ir literatūros (dabar – Lietuvių kalbos) instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriaus jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 1963 m. – to paties instituto Žodynų sektoriaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis.
1975 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją „Žemaičių dūnininkų šnektų morfofoneminiai dialektizmai“.
1999 m. apgynė habilitacinį darbą „Lietuvių kalbos tarmių morfofoneminiai reiškiniai ir jų svyravimas“.
Vienuolika metų (1990–2001 m.) vadovavo Žodynų skyriui. Dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje
Dirbo prie Lietuvių kalbos žodyno ir jam surinko apie 65 000 žodžių iš įvairių tarmių. Už darbą su minėtuoju žodynu kartu su kitais 1996 m. paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija.
V. Vitkauskas daug dirbo rengiant “Lietuvių kalbos žodyno” elektroninį variantą (2005), “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” (vyr. red. S. Keinys) 3 ir 5 leidimus (1993, 2000, 2004).
Velionis kalbininkas – lietuvių tarminės leksikografijos pradininkas. 1976 m. išleido “Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną”, 1988 m. kartu su G. Naktiniene ir A. Paulausku – “Druskininkų tarmės žodyną” (J. Balčikonio premija).
2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Riterio kryžiumi. 2005 m. paskirta kalbininko P. Būtėno premija.
Kalbininkas bus laidojamas pirmadienį gimtųjų Kuršėnų kapinaitėse.
Taurus žmogus, nenuilstantis kalbininkas, patriotas… Liūdna, kad netekome. Liko darbai, liko darbštumo pavyzdys, kaip įpareigojimas tęsti tai, kas jo daryta. Suglauskim gretas.
Teatveria šiam darbščiam Tautos sūnui mūsų protėvių vėlės vėlių vartelius, tepriima į savo didį pulkelį, tepasodina už vėlių stalelio. Tebūna šviesios Jums, Vytautai, protėvių Dausos,