J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (III)

KRAUPAUS SCENARIJAUS VEIKĖJAI

1946 m. sausio 28 d. LSSR NKVD komisaras gen. mjr. Juozas Bartašiūnas, NKGB vadovas gen. mjr. Dmitrijus Jefimovas ir SSRS NKGB įgaliotinis Lietuvai gen. ltn. Ivanas Tkačenka išleido direktyvą, kurioje pasiūlė NKGB miestų ir apskričių skyrių viršininkams kiekvienam veikiančiam partizanų būriui sudaryti NKGB darbuotojų grupę, kuri stengtųsi į būrį įvesti vidaus agentus iš veikusių ir legalizuotų buvusių partizanų, Lietuvos kariuomenės karininkų. O kuriami melagingi partizanų būriai turėjo taikyti operatyvines kombinacijas, t. y. provokacijas, klastą ir represijas (2).

Taigi, duotas palaiminimas dviejų tipų agentams-smogikams – partizanų būrių viduje ir melagingiems partizanų būriams. Norint suvokti tuos įvykius reikia šiuos du tipus skirti ir vertinti atskirai. Iki šiol agentais-smogikais buvo laikomi melagingų būrių „partizanai“. Tačiau yra pakankamai dokumentinio pagrindo smogikais vadinti ir vidaus agentus, kurie, būdami partizanais, vykdė ypač slaptas MGB operacijas tikruose būriuose. Jų padaryta žala nepalyginti didesnė, ir pati misija, jos įspūdinga „sėkmė“ pasitarnavo visos Lietuvos partizaninio sąjūdžio diskreditacijai ir žlugimui. Toks buvo NKVD tikslas ir užmojis. Ir geografinio rajono pasirinkimas šiam tikslui įgyvendinti irgi neatsitiktinis – atokus Dzūkijos pakraštys buvo sunkiai kontroliuojamas partizanų aukščiausios vadovybės.

Koks cinizmas, panieka, nežmoniškumas ar dar kažkas kraupesnio turėjo susidėstyti majoro Sokolovo, Bartašiūno, Sniečkaus, Berijos ir panašių „režisierių“ galvose, kad būtų sukurta tokia siaubo dramos realybė mano gimtajame kaime ir aplink jį. Realybė, verta „Juodosios komunizmo knygos“. Pirmiausia suvokime dramos idėją, arba režisūrinį sumanymą, kaip pasakytų esantys „prie meno“.

Jis maždaug toks.

Tie lietuviai – aršūs nacionalistai. Geriausi vyrai išėjo į miškus, o kiti visom išgalėm juos remia ir palaiko. Sovietų valdžiai įsitvirtinti čia šansų nedaug. Galima, žinoma, juos ir toliau auklėti kariuomene, vežimais, bet tai kelia ir kels dar didesnę neapykantą. Reikia padaryti taip, kad jie patys atsisuktų į mus kaip išvaduotojus ir taikos nešėjus. Sąmoningai atsisuktų. Net ir tie, kurie dabar yra mūsų priešai. O veiksmai labai paprasti – tokie patys kaip ir Azijoje, Čečėnijoje, Ukrainoje. Reikia žiauriai nužudyti keletą šeimų – geriausia būtų iš neturtingųjų, pageidautina su mažais vaikais. Arba tuos, kurie prijaučia sovietams – galima kai ką juk ir paaukot vardan šviesaus rytojaus. Gerai, žinoma, ta pačia proga pašalinti ir aršius nacionalistus, miškinių rėmėjus. Padaryti taip, kad tai būtų atlikta pačių partiznų rankomis, kad visi pamatytų ypatingą žiaurumą ir tvirtai įsitikintų, kad čia jų darbas. Belieka turėti tokių žmonių, kurie tai padarytų tada, kada reikia ir kur reikia. Geriausia tą atlikti ramiame užkampyje, toliau nuo miestų, bet arti partizanų veiklos teritorijų. O gandai jau eis per visą kraštą –miškiniai žudo moteris ir vaikus, gelbėkime. Ir žmonės bus mūsų pusėje. Susigaudyti niekas niekada neįstengs. Pasakys – visko gali būti, juk miške kiekvienas gali sužvėrėti. Įrodymai bus patikimai paslėpti, gal net visai sunaikinti – ir gyvi, ir popieriniai. O sovietinė spauda viską vaizdžiai iliustruos, neliks jokių abejonių nei dabar, nei po šimto metų.

Tikriausiai suprantate, kad tokio dokumento nėra. O jei ir buvo, tai toks slaptas, kad niekas kitas, be aukščiausių iš aukčiausiųjų Maskvos šulų, jo negalėjo nė akies krašteliu pamatyti. Bet šie teiginiai visai atitinka tą logiką, pagal kurią veikė NKVD. Visa tai buvo giliai įsišakniję jų sąmonėje, veiksmuose – per pusę Eurazijos nusidriekia jų egzekucijų šleifas.

Ne visi tuo šiandien patikės, nes ne kiekvienas yra susidūręs su komunizmo „laisvės“ principais, kalėjęs saugumo rūsiuose ar prie Laptevų jūros, galų gale skaitęs tą pačią „Juodąją komunizmo knygą“. Rusija, Kinija, Kambodža… „Kūrybinis“ braižas visur labai panašus, tie patys autoriai, režisieriai ir tos pačios temos – užvaldyti žmonių protus ir mintis, palaužti juos.

Sunkiausia tą suprasti, ko gero, tiems, kurie 50 metų nekvaršino sau galvos dėl kažkokios rezistencijos, puikiai prisitaikė prie sovietinės sistemos, darė tai, ką reikia ir kam reikia. Keisčiausia, kad tuo sunkiai patikėtų ir mano kaimo žmonės, kurie matė aukas ir jų sąmonėje suformuota sovietinė klišė: partizanas – tai banditas.

Ar iš viso įmanoma atkapstyti tiesą, kurią galbūt kai kas dar žino, bet bevelija nusinešt į Baltakalnį? Gal dar verta paieškoti siūlo galo beblunkančių bylų ir agentų, stribų bei kagėbistų pranešimų kūtvėlyne. Ten viskas šalimais – herojinės ir išdavikiškos istorijos. Telieka atsirinkti.

Vyrų, kurie buvo susiję su ginkluotu pasipriešinimu ir pateko į KGB rankas, neišvengiamai laukė skirtingi likimai. Nors variantų nedaug:
– kalėjimas ir tremtis,
– būti slaptuoju informatoriumi,
– tapti agentu-smogiku partizanų būryje,
– sutikti bendradarbiauti, bet tęsti kovą arba pasislėpti.

Slaptieji archyvai atveria paslaptis ir matome, kad didelė dalis partizanų vis dėlto buvo suimti ir apklausiami. Paleistieji į laisvę tarsi dingsta iš KGB akiračio, nieko apie juos daugiau nežinom, tik pasipila gerai informuotų agentų raportai apie partizanų veiksmus ir žmones, susijusius su jais. Taip suimti partizanai Varnas, Dobilas nuteisiami, o kiti, kurie išaiškėja bylos eigoje, kažkodėl lieka laisvėje, ramiai gyvena ir net kaimynai nieko neįtaria apie slaptąją jų gyvenimo pusę. Tiesa, kai kas bando pabėgti į miestus ir išvengti dvilypio gyvenimo. Baisesnis likimas laukia vidaus agentų-smogikų. Būdami žmonių akyse partizanai, jie turi vykdyti KGB užduotis. Arba žudyti kitus, arba žūti patys. Psichologinė šios dilemos našta nepakeliamai sunki, vedanti į neapykantą visiems, neišėjusiems miškan – žiaurios žudynės tampa tarsi pasiteisinimu sau.

Dabar jau aišku, kad pagrindiniai žudikai iš tikro buvo patekę į KGB rankas jau anksčiau (Uola, Busilas, Žaliamiškis): per apklausas jie atskleidė visas žinias apie partizanus ir jų rėmėjus. Po tokių išdavysčių jie nebūtų drįsę grįžti į būrį savo noru. Grįžo su užduotimis.

MĮSLINGI FAKTAI

Žudynių tiek daug, kad sunku surinkti vien įvykių nuotrupas iš žmonių pasakojimų ar archyvinių dokumentų. Apsiribosiu kaimais tarp Nemuno, Seiros ir Bilsinyčios. Savotiškas Pūščios trikampis, prarijęs per penketą metų ir atskirų žmonių, ir ištisų šeimų gyvenimus.
1947 m. birželio 10 d. nužudoma Bernardo Vaikšnoro šeima (Banadai) – vyras ir žmona iš Lipliūnų. Prieš porą savaičių (gegužės 25 d.) Bernardas buvo kviestas į Lazdijus apklausai. To pakanka žmogui sukompromituoti, o dar paskelbus, kad buvo verbuotas, jau yra pretekstas ir susidorojimui. Matyt, žmogelis nesutiko bendradarbiauti, todėl pakanka tik šnipštelti ten, kur reikia, kad jis užverbuotas, ir jo likimas nulemtas. Pagal KGB ir agentų smogikų logiką. Visokiems šnipštelėjimams buvo paruoštas ištisas būrys agentų ir kaimuose, ir būriuose. O žmonės tebešneka, kad Banadas nenorėjo atiduot banditams kiaulės, už tai buvo žiauriai jų nužudytas. Archyve gi rašoma, kad šeimos žudikai nežinomi. Paprastai ši kaltė iš karto suverčiama buržuaziniams nacionalistams. Aiškumo nesuteikia ir kaimynų apklausa. Viskas miglota.

1947 m. rugpjūčio 15 d., Žolinės.

Gerdašiuose naktį nužudoma 17 žmonių – giminiškos Uoslių (žmonės vadina Uosliukais), Janukevičių, Petrauskų, Inokaičių šeimos. Žiaurios egzekucijos detalės iki šiol sklando žmonių prisiminimuose. Nužudomos moterys, merginos, vaikai. Dvi sodybos sudeginamos. Kas bandė bėgti į pagalbą, buvo pasitikti automatų kulkomis. Kitą dieną žudikai – egzekutoriai rūkydami Gerdašių vidury pas Kostą Nenortą šaltai porino, kad gal ir be reikalo Uosliukus išmušė. Ir vėl – kažkas pasakė, šnipštelėjo, kad Uosliukas buvo šnipas.
Dar kartą šnipštelėta 1949 m. balandžio 30 d., kai Gerdašiuose išžudyta Augustinavičių (vadintų Aleksandrais) šeima – 8 žmonės. Kaimynų vaikinukas buvo paleistas, nors matė visą žiaurumą, buvo gyvas liudytojas. Jo sąmonėje – tai partizanų darbas, ir jis teisus, nes apie jokius agentus niekas nieko nenutuokė.

Dar Juožukai, Varnelės Lipliūnuose.

Tai tik labiausiai įsidėmėtini faktai. Buvo daug ir pavienių žudymų, ir žudynių kituose aplinkiniuose panemunės kaimuose.

Kaip žudynių vykdytojus žmonės nurodo tuos pačius asmenis – tai banditai iš Buteliznos, Lipliūnų, Diržų. Tik labai nenorom ištariami jų vardai. Ir būtinai priduriama – argi tai Lietuvos partizanai, argi jiems rūpėjo Lietuva. O visokie šnipštelėjimai jau išdilę iš atminties.

KUR ATSAKYMAI?

Nuo anų įvykių praėjo 60 metų. Aš čia tarsi ir niekuo dėtas – nei mačiau, nei atsimenu. Tik girdėjau. Labai daug girdėjau. Daugiausia baisių istorijų – tą nužudė, aną sudegino, tas buvo ištremtas Rosijon, o anas dirba rusams. Visi pasakotojai sakosi žiną tikrąją tiesą, bet dažniausiai jie tik perpasakoja kitų žmonių įspūdžius. Visa tai tik detalės. Aš taip ir neišgirdau nė iš vieno žmogaus bent kiek rimtesnio paaiškinimo apie tuos kraupius pokario įvykius. Visus yra užvaldęs „nenuginčijamų faktų“ siaubas – taip, partizanai mūsų krašte žudė žmones. Kodėl, už ką, jiems tarsi ir nesvarbu – svarbu, kad toks faktas tikrai buvo ir niekas to neginčija. Ir žodis „banditai čia vartojamas daug dažniau nei partizanai. Kaip primetė šį epitetą anuomet, taip ir liko iki šiol žmonių kalboje. Tiesa, gal dažniau kam nors įgeliant, užgaunant, bet labai retai su širdgėla. Toks lemtingas istorijos etapas – ir šitoks tamsus.

Dabar, kai viena po kitos pasirodo knygelės apie šio pakraščio žmones ir istoriją, nutylėti apie rezistenciją būtų tas pats, kas rašyti Lietuvos istoriją ir neminėti Žalgirio. Tas penkmetis po karo – mūsų Žalgiris.

Tik kaip atskirti išdavikus nuo didvyrių? Ar įmanoma iš viso tai padaryti, jeigu visi kalbinti kalba vieną ir tą patį? Kaip paskutinio šiaudo tenka griebtis pageltusių KGB popierių, prie kurių prisilietus sąmonę užvaldo nenumaldomas noras kapstytis vis giliau ir giliau, nes klaustukų tik daugėja. Tačiau pamažu atsiskleidžia ir tiesa. Žiauri, neįtikėtina.

Vien Gerdašiuose nužudyta trys dešimtys, o kur dar Lipliūnai, Diržai, Sventojanskas, Paliepis, Dulgininkai – visas Pūščios pagirys, nuo Nemuno iki Baltosios ir Juodosios Ančios, Seiros, Neviedės, Stirtinyčios. Jau nekalbu apie tolimesnes apylinkes – Kapčiamiesčio, Veisiejų, Seirijų, Merkinės, Druskininkų – Dainavos partizanų apygardos Šarūno rinktinės teritoriją. Visiškas Lietuvos pakraštys, galima sakyti, gana uždaras, net atskirtas kampas, Pūščios trikampis, kaip jau minėjau.

Pūščios girios erdvė partizanams buvo per maža – iš visų pusių Nemuno ir kaimų suspausta, slapstytis joje buvo pavojinga, dar pavojingiau buvo, kai tą girią kaip amaras apsėdo agentūra. Šioje Šarūno rinktinės erdvėje partizanai žūdavo ne kautynių laukuose, bet bunkeriuose, savųjų arba MGB agentų išduoti, – rašo rezistencijos tyrinėtojai (3).

Na, suprantu, kad galėjo juk visko būti – neviltis, pyktis, bunkerių belangė sloguma bet ką gali sugniuždyti. Apie tai jau rašoma, kuriami filmai, bandoma suprasti, apibendrinti. Nieko baisaus nebūtų, jeigu neliestume šių reikalų, – istorikai įvertins ir padarys išvadas. Bet istorikams mūsų pakraštys – tik abstraktūs kaimai, o mūsų žmonės – tik statistiniai lietuviai. Ne Aleksandrai, Uosliukai, Varnelės ar galų gale bečelės….

SIŪLO GALAS

Nors laiko praėjo nemažai, palengva atsiveria dalykai, svarbūs ne tik mano kaimui. Manau, kad tokiame giliame užkampyje NKVD galėjo veikti nevaržomai ir jų klastingos veiklos niekas negalėjo atskleisti iki šiol. Net kitų versijų niekas nedrįsta svarstyti. Dabar didžioji dalis dokumentų nepasiekiama arba iš viso dingusi, gal kur Maskvos archyvuose, tad belieka kapstytis po tai, ką dar turime. O vieno nedidelio regiono įvykių analizė galėtų parodyti, kas tikriausiai vyko ir kitose Lietuvos vietose. Nors čia yra daug ypatingų momentų – gūdūs miškai, Lietuvos pakraštys, siena su Lenkija – beveik uždara teritorija, apribota Nemuno, spygliuoto Sovietų Sąjungos pasienio ir Pūščios girios.

Žinau, kad labai sunku, gal net beviltiška ką nors pakeisti senų žmonių pasaulėvaizdyje, bet kita karta turėtų suprasti ir žinoti, kas vis dėlto sukūrė šiurpaus Pūščios pokario scenarijų. Mane visą gyvenimą kankino tas pats klausimas – už ką? Todėl ir ryžausi raustis po tuos pageltusius popiergalius, vadinamus agentūriniais raportais, kurie po truputį pradėjo atskleisti uždangą, užmestą ant mūsų visų sąmonės. Tos uždangos tikslas ir buvo didžiausia klasta – paskleista ir įtvirtinta žmonių sąmonėje mintis, kad žiauriausiai žmones žudė partizanai, o ne smogikai, užverbuoti ir įsprausti į beviltišką kampą agentai, kurių darbai išaiškėjo tik atskleidus „visiškai slaptus“ archyvus (4).

Ir tada pamatai, kad ir Uoslių, ir Aleksandrų (taip vadinom Augustinavičius – pagal tėvą Aleksandrą) šeimos tos klastos režisieriams buvo tik pagalbinė vaizdinė priemonė parodyti žmonėms, kad Lietuvos partizanai – žudikai, o stribai ir sovietų valdžia yra žmonių gelbėtojai. Tam ir buvo atsiųstas Aleksejus Sokolovas, kuris šią patirtį buvo sėkmingai įdiegęs Vakarų Ukrainoje. Beje, šią mintį radau ir Rusijos mokslų akademijos išleistoje knygoje (V.Zubkova. Pribaltika I Kreml) apie Baltijos šalių rezistenciją. Tai jau pripažintas faktas, nuo jo ir pradėkime ieškoti tiesos žiaurių ir paslaptingų pokario įvykių grandinėje.
Po truputį bandysiu pasakoti atskiras istorijas, apie žmones, kurie buvo verbuojami, kurie buvo užkibę ant visokių klastingų kabliukų nieko net nenutuokdami. Nenoriu kol kas drumsti gerdašiečių protų, nes jie vargu ar suvoktų visą painiavos mastą. O apie kai kuriuos faktus gal iš viso geriau patylėti, nekurstyti aistrų ir neapykantos.

BET APIE VISKĄ IŠ PRADŽIŲ…

Keletas fragmentiškų epizodų iš pasipriešinimo istorijos.

Mūsų krašto partizanai priklausė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijai. Vadais buvo:
Šarūnas (Bronius Šimkonis) – iki 1945 02. Žuvo mūšyje ar nusišovė apsuptyje Macevičiuose prie Ančios, palaidotas Gerdašiuose, vėliau artimieji paslapčia perkėlė į Liškiavą;
Alseika (Vytautas Kazimieras Gontis) – 1945 02–1945 10 29, Leipalingio mokytojas, slapstėsi, vėliau ištremtas;
Ąžuolas (Antanas Bučionis) – nuo 1945 10 29, žuvo 1946 10 04, greičiausiai nuo agento Kuroko rankos. Iš Buteliznos;
Liepa (Jurgis Ptakauskas) – nuo 1946 10 04, žuvo 1947 12 14 surengus agentūrinę kombinaciją. Iš Mizarų;
Nevėžis (Antanas Radžiukynas) – nuo 1947 12 14, žuvo agento Vitkaus išduotas 1948 05 05;
Barzdukas (Petras Vilkelis) – nuo 1948 05 05, žuvo Uolos išduotas 1949 03 09;

Nežuvusių nėra. Kapų irgi. Dar sklando legendos, bet pasakotojai išeina.

Pradžia buvo tokia (pagal Vytauto Gončio parodymus MGB):

Pas mokytoją Vytautą Gontį į Dulgininkų kaimą atėjo šeši partizanai ir pranešė, kad su juo nori susitikti partizanų vadas Šarūnas – leitenantas Bolius Šimkonis. Jo grupėje tada buvo apie 70 partizanų. Kitą dieną vėl pasirodė tie patys partizanai. Pranešė apie Šarūno žūtį, prašė Gontį būti jų vadu. Gontis sutiko ir balandžio mėnesį, surinkęs visus partizanus iš aplinkinių kaimų į Pūščios girią, prisistatęs kaip jų vadas slapyvardžiu Alseika, visoms grupėms ir būriams davė Šarūno rinktinės vardą. Šioje rinktinėje buvo 6 grupė,s turėjusios po 12–40 partizanų. Štabas buvo Pūščios girioje tarp Paliepio, Šapurų, Gerdašių ir Nemuno (5).

Beje, tuose pačiuose Dulgininkuose 1945 m. rudenį susitikę Alseika ir Kazimieraitis aptarė būsimą Dainavos partizanų apygardos struktūrą.

Pirmieji partizanai žuvo 1945 metais. Tai Nemunas (Pranas Šimaitis, 45 metų) ir Sakalas (Algis Šimaitis, 17 metų). Tėvas ir sūnus, numesti ant rinkelės Gerdašių kaimo vidury, paskui Leipalingyje. Tokio elgesio su mirusiaisiais čia niekas niekada net girdėti nebuvo girdėjęs. Kaip ir su Diržų vyrais, Paančy nušautais, užbadytais. Bet tai buvo tik pradžia. Paskutiniai partizanai žuvo 1953 metais. Jau buvo išblaškyti, užpjudyti, net savų paniekinti, banditų vardu sutepti.

REIKIA VIDAUS AGENTŲ-SMOGIKŲ

Būryje visą laiką buvo 30–40 partizanų, nors kai kuriuose KGB dokumentuose išvardinta iki 100. Sovietinė valdžia įtarė, kad Pūščios girios glūdumoje gali slėptis ir įtakingi pasipriešinimo lyderiai. Mat Krivonių kaime kadaise mokytojavo A. Ramanauskas-Vanagas, lankėsi ir vėliau, be to, Leipalingio krašte buvo daug inteligentų pogrindinių grupelių, nuolat papildančių partizanų gretas, netoliese veikė Dainavos apygardos štabas, aktyvūs buvo išsilavinę Panemunių krašto žmonės – mokytojai, gydytojai, finansininkai. Pogrindžio gijos vedė į Vilnių ir Kauną, kur gyveno ir veikė mūsų krašto žmonės.

Nesibaigiantys miškų toliai, pereinantys į Gardino Baltarusijoje, Augustavo Lenkijoje girių masyvus. Atrodo, čia galėtų pasislėpti visa armija. Todėl pasipriešinimui slopinti buvo mestos pačios kvalifikuočiausios agentų pajėgos. Taip pabrėžiama saugumo ataskaitose. Agentų verbavimas buvo pagrindinė Lazdijų NKVD užduotis. Kas 10 dienų iš aukščiau būdavo „nuleidžiamas“ planas, kiek užverbuoti agentų, pranešėjų, sekėjų ir pan.

Zam. narodnovo komisara vnutrenych del SSSR tov. Kruglovu ob itogach agenturno-operativnoj raboty Sejnajskovo UO s 1-go po 10 jenvaria 1945 g.

S 1-10 jenvaria zavierbovano po liniji NKVD: agentov – 3, osviedomitielej – 9, po liniji NKGB – agentov – 5. Vierbovka agentury i osviedomlenija proizvodilasj iskliučitelno na kompromitirujuščich dannych (6).

[SSRS vidaus reikalų komisaro pavaduotojui drg. Kruglovui apie agentūrinį-operatyvinį darbą Seinų UO(?) 1945 m. sausio 1–10 d.

Sausio 1–10 d. NKVD užverbavo: agentų – 3, pranešėjų – 9, NKGB užverbavo: agentų – 5. Agentų ir pranešėjų verbavimas vyksta išskirtinai pagal kompromituojančius duomenis.]
Partizanų būriuose infiltruoti vidaus agentai, kurie turėjo įgiję vadų pasitikėjimą, faktiškai vykdė NKVD planą likviduodami neva išdavikus. Iš tikrųjų per tokį agentą buvo duodamas nurodymas, kad tą ar aną žmogų reikia likviduoti, ir geriausiai pačių partizanų rankomis, nes neva jis yra sovietų agentas ar šiaip išdavikas. Bet aukomis būdavo parenkami ne šiaip kokie žmonės, o tokie, kuriuos sovietai laikė jiems kliudančiais, arba tokie, kurių nužudymas nekeltų jokių abejonių, kas tai padarė, nes nužudytieji buvo lyg ir lojalūs sovietams (pavyzdžiui, beturčiai, grįžę iš sovietų kariuomenės – tada juk niekas neįtars, kad tai NKVD darbas). Žodžiu, pagrindinę partizanų naikinimo ir žmonių sąmonės nuodijimo misiją vykdė paskiri agentai- smogikai, panašiai kaip ir specialiųjų kombinacijų smogikai. Nors veikė ir tie, ir tie.

Iš LTSR NKVD vado Kapralovo laiško – perspėjimo Lazdijų UO MVD vadui maj. Orlovui 1947 m. sausio 17 d.:

Ni vy, ni vaš podčinionyj aparat nie sdielali dolžnych vyvodov iz riešenija Plenuma CK KP Litvy, gdie rabota Lazdijskovo UO priznana nieudovlitvoritelnoj…

Priedlagaju: priniatj aktivnyje miery k priobrieteniju vnutrenej agentury, k organizacii produmanych agenturno-operativnych kombinacij;

uvieličitj količestvo agentov-bojevikov (7).

[Nei jūs, nei jums pavaldus aparatas nepadarė reikiamų išvadų iš Lietuvos KP CK plenumo nutarimų, kuriame Lazdijų UO darbas pripažintas nepatenkinamu…

Siūlau: imtis aktyvių priemonių vidinės agentūros plėtrai, apgalvotų agentūrinių-operatyvinių kombinacijų organizavimui;

padidinti agentų-smogikų kiekį.]

Čia jau tiesiai šviesiai pasakyta. Ir apie vidaus agentus, ir apie kombinacijas, ir apie smogikus. Taigi, agentų smogikų yra, tik jų mažai. Perspėjimas rimtas, o pasiūlymai šiuo atveju tolygūs įsakymui.

Kaip minėjau, partizanų visada buvo apie 30–40, agentų irgi panašiai. Be to, sunaikinti 30–40 partizanų NKVD kariuomenės pajėgoms – vieni juokai. Bet reikėjo, kad jie egzistuotų, žudytų tol, kol visų sąmonėje galutinai įtvirtins mintį, kad Lietuvos gynėjai partizanai yra žudikai, reikėjo pasiekti, kad žmonės džiaugtųsi, jog sovietų valdžia juos nugalėjo. Patikimiausiais naujos valdžios talkininkais taps, aišku, žuvusiųjų giminės ir artimieji, o ir tie, kurie matė, kaip žiauriai buvo nužudyti žmonės. Toliaregiška ir labai sovietiška, jau Rusijoje, Centrinėje Azijoje, Čečėnijoje, Ukrainoje išbandyta – rezultatai akivaizdūs.

Žmonių lūpomis agentai-smogikai vadinami banditais. Mechanizmas veikia pranokdamas visus lūkesčius. Visas jų akcijas žmonės priskiria partizanams, kurie, bejėgiai ką nors suvokti, tampa tiesiog klastingo plano įrankiais.

ŠALTINIAI

1.    B. Kašelionis. Dainavos partizanai. V. 1999, p.129
2.    A. Anušauskas. Sovietinio saugumo agentai ir kova su lietuvių pasipriešinimu. XXI amžius,  2003 m.  Nr.4.
3.    B. Kašelionis. Dainavos partizanai. V. 1999, p.210
4.    Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998 m. V.,1999, p.235
5.    LYA, B.b.41482/3 T.I.
6.    LYA,  K-1,  Ap.3,  B. 1224.
7.    Ten pat.