R.Kočiūnas: Nerimas yra natūrali gyvenimo dalis

Su Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktoriumi prof. Rimantu Kočiūnu kalbasi Miglė Anušauskaitė.

– Kuo egzistencinė psichoterapija skiriasi nuo kitų psichoterapijos krypčių?

– Egzistencinė psichoterapija kartais apibrėžiama kaip filosofinis kelias psichoterapijoje. Joje daug sąsajų su filosofija, siekiama tyrinėti ne tik žmogaus vidinį pasaulį, bet ir jo gyvenimą apskritai: tai, kaip klientas kuria savo pasaulį, kokie jo santykiai su sociumu, kokia savijauta, materialinis būvis, vertybės… Siekiant padėti klientams pažinti savo gyvenimą, į žmogų žiūrima keturiais matmenimis: fiziniu, socialiniu, psichologiniu ir dvasiniu. Tikriausiai dėl to ir atsiranda ryšys su filosofija: juk tai mokslas, kuris kalba apie gyvenimą, o psichologija apie gyvenimą, deja, nekalba.

– Ar tai, kokiomis filosofinėmis sistemomis bus remiamasi psichoterapijos metu, priklauso nuo psichoterapeuto?

– Visų pirma egzistencinei psichoterapijai filosofija svarbi apskritai. Tačiau iš visų filosofinių sistemų galima išskirti ypatingą egzistencinės filosofijos vaidmenį. Čia dažniausiai aptinkame nuorodas į Martiną Heideggerį, Jeaną-Paulį Sartre’ą, Søreną Kierkegaard’ą – šie trys autoriai dažniausiai siejami su egzistencine psichoterapija. Taip pat remiamasi Karlo Jasperso, Paulio Tillicho, Martino Buberio ir kitų filosofų tekstais.

– Pačiam klientui išmanyti filosofiją nėra būtina?

– Su klientu nereikėtų kalbėti apie filosofiją: ši samprata turėtų būti tik psichoterapeuto galvoje. Žinoma, kalbamės filosofinėmis temomis, bet daugiau nagrinėjame kliento asmeninę, buitinę filosofiją.

– Taigi domimasi kliento pasauliu apskritai, užuot siekus tiesiog pašalinti simptomą?

– Egzistencinė psichoterapija nelabai domisi simptomais – žinoma, negalima sakyti, kad juos ignoruoja. Vietoj pastangų kuo greičiau pašalinti simptomą, žiūrima, kas yra už to simptomo, ką jis reiškia, kokią problemą jis žymi. Tikslas yra ne pašalinti problemą, o ją suprasti. Simptomų išnykimas yra supratimo šalutinis produktas. Bet kokioje psichoterapijoje pirmiausia siekiama supratimo, o egzistencinė psichoterapija nori suprasti, kaip klientas gyvena, ir paaiškinti tai jam pačiam.

– Taigi siekiama, kad pokyčių imtųsi pats klientas?

– Taip, tai yra labai svarbu. Psichoterapeutas nesiima atsakomybės už kliento gyvenimą. Mes skatiname jį atidžiau pažiūrėti į save, o ką jis su tomis įžvalgomis darys – tai yra jo paties sprendimas.

– Ką manote apie savigalbą: ar ištikus problemai žmogus visada gali padėti pats sau?

– Dauguma žmonių ištikus sunkumams pirmiausia mėgina susigaudyti patys, bet tai ne visada veiksminga. Žinoma, paprastas problemas dažniausiai išsprendžiame savo jėgomis, taigi į psichoterapeutus kreipiasi žmonės, turintys sudėtingų klausimų. Kai kurie klientai atėję sako: „Jei mėginu kažką suprasti, tik dar labiau susipainioju. Kai skaitau savigalbos knygas, viskas atrodo aišku, tačiau kai bandau gyventi pagal tuos patarimus, nieko neišeina.“ Matyt, egzistuoja riba, už kurios žmogus nebegali padėti pats sau. Sartre’as yra rašęs apie žmogaus gebėjimą „gražiai save apgaudinėti“: tai mes ir darome, rasdami tokius aiškinimus, kurie mums yra patogūs. Psichoterapeutas, kaip žmogus iš šalies, tampa veidrodžiu, kuris parodo, ką klientas galvoja.

– Kartais besikreipiantieji pagalbos kritikuojami, neva jiems trūksta disciplinos, gebėjimo „susitvarkyti patiems“. Ką manote apie tokį požiūrį?

– Įdomu būtų pažiūrėti, kas yra už tokių priekaištų. Kartais artimiesiems nesinori, kad pagalbos besikreipiantis žmogus psichoterapeutui pasakotų apie savo gyvenimą, nes kalbėdamas apie savo aplinką žmogus mini šeimą, artimus žmones, santykius… Kitaip tariant, „neša šiukšles iš namų“. Kartais šeimos nariai dėl to jaučiasi nejaukiai. Laimei, taip yra ne visada: artimieji skatina ieškoti pagalbos, o ne siekia sulaikyti nuo jos.

– Kokiems žmonėms tinka egzistencinė psichoterapija?

– Egzistencinė psichoterapija pretenduoja padėti visiems žmonėms ir manau, kad ji gali tai padaryti. Galbūt – dėl savo specifikos – egzistencinė psichoterapija labiau tiktų tiems, kurie ieško atsakymų į pamatinius gyvenimo klausimus: „Kodėl aš gyvenu?“, „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ Kita vertus, prasmės ieškančiam žmogui gali padėti ir kitos psichoterapijos kryptys.

– Ką svarbu paminėti kalbant apie Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą?

– Mūsų institutas nuo 1996 m. veikia Birštone, jo pagrindinis tikslas – rengti egzistencinės psichoterapijos specialistus. Dirbame ne tik su kolegomis iš Lietuvos, nuo pat pradžių turėdavome studentų iš gretimų šalių: Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos… Lietuviai sudaro viso labo 30–40 procentų visų studentų. Šia tautine įvairove esame patenkinti: psichoterapeutui svarbu mokėti suprasti skirtingo mentaliteto, skirtingo kultūrinio pagrindo žmones.

– Ar yra specifinių lietuviškos egzistencinės psichoterapijos mokyklos bruožų?

– Mes siekiame kurti tokią koncepciją, kuri apimtų įvairius daugelio teorijų aspektus. Būdami daugiau pasaulio krašte negu vidury, siekiame integruoti Amerikos, Europos, Didžiosios Britanijos egzistencinės psichoterapijos mokyklų idėjas. Daug bendradarbiaujame su Didžiosios Britanijos specialistais, bet negalėčiau sakyti, kad esame tapatūs. Mūsų integracinis požiūris jiems irgi yra įdomus.

– Egzistencinėje psichoterapijoje taip pat yra skirtingos mokyklos?

– Visų egzistencinės psichoterapijos mokyklų bendri bruožai yra ryšys su filosofija, siekimas visybiškai suprasti žmogaus gyvenimą ir įsitikinimas, kad dažnai žmogaus problemos būna sukeltos jo santykio su egzistencinėmis duotybėmis. Tai universalios žmogaus charakteristikos: santykis su kitais, gyvenimo baigtinumas, nerimo universalumas, prasmės paieškos. Visos egzistencinės psichoterapijos mokyklos sutinka, kad problemų kyla, kai žmogus neatsižvelgia į duotybes. Tačiau skirtingos mokyklos remiasi skirtingais filosofais. Pirmosios mokyklos atsirado Šveicarijoje kaip Dasein analizė: į psichoanalizę buvo pamėginta pažiūrėti remiantis Heideggerio filosofija. Logoterapija – taip pat labai svarbi egzistencinės psichoterapijos dalis, nors ir siaurai orientuota: tik į prasmės klausimą. Nors apie šį klausimą žmogui kalbama visose egzistencinės psichoterapijos mokyklose, logoterapija per santykį su prasme aiškina visas problemas.

– Taigi egzistencinė psichoterapija remiasi prielaida, kad problemų atsiranda sutrikus santykiui tarp žmogaus ir pagrindinių egzistencinių duotybių. Ar galėtumėte papasakoti apie tai plačiau?

– Santykis su egzistencinėmis duotybėmis yra ne sutrikęs, o ydingas, iškreipiantis realybę. Pavyzdžiui, yra viena labai svarbi duotybė, apie kurią kalbėdamas Heideggeris vartoja terminą „įmestis“. Tai reiškia, kad ateiname į šį pasaulį ne savo valia, nesirenkame tėvų, gimimo vietos, auklėjimo… Dažnai matome gyvenimą taip, kaip esame išauklėti matyti. Turėtume pripažinti, kad čia ne viskas nuo mūsų priklauso. Tačiau dažnai susiduriu su klientų atsisakymu priimti savo istoriją. Tarkim, konfliktas su tėvais. Žmogui trisdešimt, keturiasdešimt metų, o jis vis dar negali pamiršti vaikystės nuoskaudų, dėl ko nors kaltina tėvus. Jis nesupranta, kad savo gyvenimą jau seniai kuria pats, o tėvų pakeisti negali ir niekada negalės. Psichoterapija padeda klientui priimti realybę: yra istorija, ją reikia priimti, iš jos pasimokyti ir gyventi toliau. Galime keisti tai, kas yra dabar, o istorija keičiama tik vienu būdu: keičiant požiūrį į tai, kas buvo. Negebėjimas priimti įmesties sąlygų sukuria konfliktą.

– Minėjote ir nerimo universalumą.

– Egzistencinė psichoterapija kalba apie dvejopą nerimą: egzistencinį, kuris atsiranda tiesiog dėl to, kad esame gyvi, ir neurotinį, patologinį nerimą – jis atsiranda, kai natūralus egzistencinis nerimas labai sustiprėja ir trukdo gyventi. Egzistencinė psichoterapija kalba, kad nerimas yra natūrali mūsų gyvenimo dalis. Ir jį, kaip gyvenimo dalį, turėtume priimti, užuot mėginę pašalinti, bandę įsivaizduoti, kad galime apsieiti be jo. Kartais klientams siūlau popieriaus lape parašyti tai, ko jie prašo – „aš noriu ramybės“. Tada sakau: pažiūrėkite, ką parašėte. Parašėte, kad norite ramybės. Žodis „ramybė“ liks, kai nubrauksite kitus du žodžius: „aš“ ir „noriu“. Kokia gali būti ramybė, jei egzistuoja „aš“, kuris nuolatos ko nors nori? Visiškos ramybės nėra ir negali būti: mūsų norai, prisirišimai, pokyčiai nuolat produkuoja nerimą. Taip pat gyvenime nuolatos renkamės. Pasirinkę vieną gyvenimo kelią atsisakome kitų mums taip pat patrauklių kelių – tai irgi tampa nerimo šaltiniu.

– Dažnai perdėtas nerimas siejamas su greitu gyvenimo tempu, stresinėmis situacijomis. Ar manote, kad šiais laikais nerimo daugiau negu anksčiau?

– Manau, kad taip. Greitas gyvenimo tempas reiškia, kad mums reikia nuolatos prisitaikyti prie įvairių naujovių. Vos pagalvoję, kas vyksta technikoje ir kiek visko reikia išmokti, galime suprasti, kokiame įtampos lauke nuolat esame. Žinoma, mes mokomės labai greitai, tačiau taip pat aukojame daug energijos, kad suspėtume eiti iš paskos progresui. Prisimenu, prieš trisdešimt metų žmogus eidavo į darbą, grįždavo iš darbo ir visas likęs laikas būdavo jo. Dabar žmonės nepalyginti daugiau užsiėmę. Žinoma, nerimo lygis priklauso nuo žmogaus: vieni yra gana ramūs iš pat pradžių, o kiti yra jautrūs, nerimastingi, menkiausias pokytis juos tuojau pat sujaudina. Gyvenimas yra ne poilsio vieta ir jis neišvengiamai kuria įtampą ir tam tikrą nerimą.