R. Dzintaras. Laiškas Latvijos gyventojams, kurių gimtoji kalba nėra latvių

Dabar valstybinių švenčių metas. Tai laikas, kada švenčiame ne tik Latvijos gimimo dieną, bet ir prisimename, kokia sunkia kova sukūrėme valstybę, kiek prakaito ir kraujo už ją praliejome.

Taip pat tai laikas, kada dažnai kalbama apie dialogą ir jo trūkumą tarp latvių ir kitų tautybių gyventojų. Aš noriu dialogo. Aš noriu kalbėti, išgirsti ir būti išgirstas. Aš noriu, kad mano du sūnūs augtų saugioje visuomenėje, kurią valdo pasitikėjimas ir bendros vertybės.

Bet produktyvus dialogas gali būti tik tarp tų, kurių tikslai sutampa. Jeigu tikslai tarpusavyje nesijungia, tada dialogas yra tik tuščiai iššvaistytas laikas. Aš kreipsiuosi į Jus, kurių matymas daugelyje dalykų skiriasi nuo manojo. Kreipsiuosi vildamasis, kad su daugeliu Jūsų tikslai sutaps, jeigu atsiras tarpusavio supratimas.

Dialogo pradžios taškas

Mokyklose moko, kad valstybė yra teritorija su piliečių visuma ir vieša valdžia. Žinoma, kiekviena valstybė rūpinasi savo gyventojais, jų gerove ir saugumu. Bet kas valstybei duoda jos ypatingą prasmę? Kas Latvijos egzistavimui suteikia prasmę? Kas Latviją atskiria nuo Lenkijos, Estijos, Rusijos ar Ispanijos?

Tai yra latviškumas. Nė vienos kitos pasaulio valstybės egzistavimo prasmė nėra latvių kalbos ir kultūros saugojimas, tausojimas ir puoselėjimas. Tokia misija priklauso tik mūsų žemei su 64 tūkstančiais kvadratinių kilometrų.

Latvija negali būti kitokia nei latviška. Deja, to ilgai nesuprato ir Latvijos politikai, kurių vienintelė motyvacija būti valdžioje dažnai buvo pati valdžia. Jeigu būtų supratę, jau seniai būtų pradėtas dialogas su visais Latvijos gyventojais, būtent iš šio svarbaus atskaitos taško.

Neabejotinai įvairius įvykius aiškiname ir aiškinsime skirtingai. Tačiau, jeigu abipusiškai norime dialogo, tada mums reikia vienytis dėl šio pradžios taško. Kiekvienas Latvijos gyventojas, kuris priima ir remia šią starto poziciją, mano nuomone, yra Latvijos patriotas, savas, nepriklausomai nuo tautybės. Kiekvieną, kuris priima latviškos Latvijos tikslą kaip pagrindinį tikslą, jaučiu pareigą laikyti jį šios žemės šeimininku ir savo draugu, o taip pat jaučiu asmeninę atsakomybę už galimybę išsaugoti jo protėvių identitetą.

Su kuo kalbėtis?

Ar nekeista, kad iki šiol apie Latvijos rusų ir kitų nelatvių interesus daugiausia postringavo tie latviai, kurie patys turi didelių sunkumų pripažįstant savo latviškumą. Latvių nacionalistams dažniausiai sakoma, kad jie pokalbiui nėra pajėgūs. Bet tai yra kvaila. Kalbėti su kitu gali tik tas, kuris pažįsta save. Kuris sugeba atsakyti į klausimą: „Kas aš esu?“ arba „Kas mes esame?“

Taip, aš didžiuojuosi, kad esu latvis. Niekada nesigėdijau to parodyti ir niekada nelaikiau, kad tai gali būti įžeidimas kitiems. Latvius aš laikau savo didele šeima, bet tai man nedraudžia šeimos draugu laikyti kiekvieną kitos kilmės latvių tautos draugą. Tai, kaip mane ar mano bendraminčius kartais pateikia politiniuose sumanymuose, ne visada priklauso nuo mūsų pačių.

Kažkas klausia, ar kalbos apie repatriaciją ir valstybei nelojalius žmones nėra tas pats, kas nepasitenkinimas kitataučiais… Nėra! Nepasitenkinimas yra idėjomis, o ne tautybėmis. Manau, kad šiandien Latvijoje gyvena ir tokie žmonės, kuriems daug lengviau būtų laimę surasti savo protėvių žemėje. Dėl įvairių priežasčių (apie kaltus galima ilgai diskutuoti) jie Latvijoje nėra suradę komforto ir nesuras. Kodėl gi jiems nepadėjus patarimais, informacija, kai kuriais atvejais parama? Tačiau niekada nesame pasisakę už masines prievartines deportacijas, kaip tai demagogiškai perdedama.

Iš tiesų mus mėgsta vadinti radikalais. Bet taip vadino ir jaunalatvius, kurie padėjo pamatus latvių savimonės atgimimui. Taip pat ir tuos, kurie sukūrė Latvijos valstybę ir šaukė kovoti ją išlaisvinant. Tuos, kurie tvirtai stovi už idėją, bailiausieji ir lanksčiausieji visada vadins ekstremistais, taip patys pateisindami savo bejėgiškumą. Bet leisiu pasakyti, kad tikras dialogas yra galimas tik su tais, kurie yra atsidavę kažkokiai idėjai, o ne su tais, kurių didžiausias sugebėjimas yra tik prisitaikyti.

Istorija ir didvyriai

Tautai, kuri pamiršta savo didvyrius, yra lemta išnykti. O didvyris, mano požiūriu, yra kiekvienas, kuris tvirtai tikėdamas didžia idėja ir tikėdamas kova už savo žemę yra rizikavęs savo gyvybe. Dažnai to nepajėgia suprasti tie, kurie savo gyvenimą praleido šiltuose kabinetuose, pataikaudami kiekvienam užsienio pono mostui.

Ar man patinka gegužės 9-oji šiandien? Ne. Bet ne todėl, kad žmonės pamini karius, o todėl, kad tai vyksta kaip sovietų režimo garbinimas. Sovietų arba jos tiesioginės paveldėtojos Rusijos vėliavos, sovietų uniformos ir kita simbolika, šlovės žodžiai „išlaisvintojams“… Šis „išlaisvinimas“ daugeliui Latvijos piliečių yra skausmingas nelaisvės laikotarpio pradžios simbolis.

Kovo 16-ąją savo tautos šventvietėje noriu sakyti ačiū savo kariams. Šiuose renginiuose niekada nebūna okupacinės valdžios simbolių ar jų garbinimo. Tiktai Latvijos vėliavos, liudijančios ištikimybę valstybei. Jeigu toks kareivių paminėjimas būtų gegužės 9-ąją, mažų mažiausiai man asmeniškai nebūtų prieštaravimų. Aš tai suprasčiau. Didvyrių pagerbimas yra už politinių kategorijų. To negali uždrausti nei premjeras, nei prezidentas, nes tai yra tas pats, kas parodyti pagarbą savo motinai arba tėvui. To negali uždrausti nei vietinis, nei svetimas.

Aš norėčiau sulaukti to, kad kiekvienas galėtų pagerbti savo karius ir jiems padėkoti, bet be svetimų, totalitarinių režimų garbinimo, nesvarbu, ar kovo 16-ąją, ar gegužės 9-ąją.

Vietoj pabaigos

Baigsiu tuo, kuo pradėjau. Latviška Latvija yra vienintelė Latvijos gyvavimo prasmė. Kitos skirtybės, kuri duotų mūsų valstybei egzistavimo misiją, nėra. Ir latviška Latvija gali draugiškai žengti koja kojon su įvairiomis tautybėmis, šalia egzistuojant įvairiems etniniams identitetams. Ne tik gali, bet reikia ir tai jaučiu kaip savo pareigą.

Ar dvikalbystės kova iš tiesų mus artina bendriems jausmams Lapkričio 18-ąją? Ar latviškos Latvijos neigimas duoda mums galimybę kartu eiti šventinėse deglų eitynėse didžiuojantis savo valstybe ir saugia vaikų ateitimi? Galbūt savo interesais esame arčiau nei kartais mums atrodo…

Pagarbiai,
Raivis Dzintars

Pagal visulatvijai.lv, vertė Auksė Noreikaitė