Kaip žinia, skaudžiausiai sąmoningą lietuvį žeidžia ne gerbūvio stoka, bet emigracija, tautos išsiskaidymas. Kartu tai mįslingas mūsų dabarties reiškinys, labai ir ypatingai lietuviškas. Žinome du dalykus – esame labiausiai „išsivaikščiojantys“ iš aplinkinių tautų, nors tai, kas vadinama gyvenimo lygiu, nerodo, kad esame skurdžiai – greičiau vidutiniai.
Dar žinome, kad esame liguistai pesimistiški. Įprastiniai migracijos aiškinimai, tinkantys kitiems, mums visai arba iš dalies netinka, nes neužkabina giliau. Kodėl mes, sėsliausia Indoeuropos gentis, gimusi ten, kur gyvename, virtome migruojančia į nebūtį populiacija, rudeniniais paukščiais, liūdnais klyksmais palydimais į padangtės tolius…?
***
Yra toks keistas žodis – butšaknis [sm. (1) sūnus, kuriam atitenka ūkis po tėvo galvos: Šitai mano bùtšaknis paaugs Grg.- LKŽ]. Šiaip jis išlikęs tik Žemaitijoj, bet iš tikro tai labai senas baltiškas žodis, kurio prasmė yra žymiai gilesnė ir platesnė nei paveldėtojo. Pvz., prūsai turėjo Butsargs – namų sargas. Reikia žinoti, kad senovinė žodžio „butas (buta)“ reikšmė yra ir namas, troba, sodyba, ūkis, gyvenimas, būtuvė.
Taigi, skleidžiant šį žodį, butšaknis reiškia ne tik paveldėtoją, bet ir būtuvės sargą, atsakingą už jos išlikimą, kitiems šeimos/kiemo/ kaimo nariams išsivaikščiojant pasviečiais.
Butšaknis, butsargis privalo žūt būt likti, saugoti protėvių dvasią, ne tik buitį, namus. Jis yra sargas amžinų vertybių, jis vertikaliai surištas su žeme, su gimtine, jos buitim ir būtim, jis yra tas, kurio šaknis yra giliausia, tvirčiausiai susieta su protėvių paveldu. Kai, užėjus sumaiščiai, silpsta genties ryšis su būtuve, jis privalo atlaikyti negandas ir nepalikti sargvietės. Jis yra vertikalės žmogus, gyvenąs trimatėje erdvėje, kai tuo tarpu silpni jo gentainiai buvoja ir skursta dvimatėje plokštumoje. Kažkada ir jie gal turėjo šaknį, greičiau šaknelę, bet ji buvo per silpna išlaikyti ryšį su gimtine siaučiant istorijos skersvėjams. Gal jie nėra dėl to kalti, gal kalti yra jų tėvai ir protėviai, neįdiegę jiems genetiškai tvirtos sąsajos, gal juos paliko tėvas, gal juos pametė motina, gal jie buvo pragerti ar parduoti, arba atvirkščiai – buvo aprūpinti, bet nemylimi, gal jie buvo vežiojami po antaljas ir maljorkas, net nežinodami, kur yra Ladakalnis ir kas tebeauga Stelmužėj. Bet juk žmogus ir yra tam žmogus, kad pergalėtų lemtį, kurios vardas – prigimtis, o ne skrietų pavėjui kaip tas stepių ir tyrų augalas perekati-pole, nesugebąs niekur įleisti šaknies. Gal kaltas mūsų archainis sėslumas (kuris išties yra stiprybė), kai norisi pamatyti, kas gi vis tik yra ten, už Didžiosios Girios tankmių, už devynių kalnų ir upių. Tačiau šis nekaltas noras pasidairyti „po svietą“ gali virsti liguistu smalsavimu ir tapti pavojingu, ypač kai šaknelė dar nesutvirtėjusi, kai smalsaujantis yra dar tik Jonelis kvailelis..
Atsimenu nakvynę Čikagoje, pas vienus dorus žmones, jau senokai gyvenančius Market-parko prieigose. Atrodė lyg ir pritapę – turėjo darbą saldainių fabrike, naktinėj pamainoj, namus, bet mums atsisveikinant vienas jų liūdnai tarė – „tai grįžtat…Jūs tai gyvenat, o mes…“. Tačiau išvažiavo juk savo noru, vieni pirmųjų, kai tik prasivėrė geležinė uždanga.
***
Ir dar – ar nesusimąstėme, kodėl pokario emigrantai, karta, istorijos audrų ištremta anapus atlantų, sugrįžę į Lietuvą, iš esmės neprigyja. Tai – šių žmonių tragedija, dėl kurios jie, be abejo, nekalti. Jie, kurie anapus vandenyno sukūrė kitą Lietuvą, atiduodami jai geriausią savo sielos dalį, niekada jos neišsižadėdami…Brazdžionis nėra nei vienos eilutės parašęs ne apie Lietuvą, nors didesniąją savo gyvenimo dalį pragyveno įstabaus grožio krašte – Kalifornijoje. Marius Katiliškis po sunkios darbo dienos fabrike eidavo prie savo berželių, kuriuos buvo pasisodinęs sklypo pakrašty. Emigracijoje buvo parašyta daugiau kaip šimtas romanų, bet tik keletas jų – ne apie Lietuvą. Lietuva jiems, o vėliau ir jų vaikams buvo alfa ir omega, sapnų ir svajonių žemė, į kurią sugrįžti buvo esminė egzistencinė nuostata. Ir štai – stebuklas, griūva geležinė uždanga, jau galima… Ir jie grįžta, jie nėra naivūs, jie supranta, kad bus pereinamasis laikotarpis, kad bus išbandymų, kad reikės priprasti ir perprasti neįprastą sociumą. Ir – nepritampa, vienas po kito, tyliai rezignuodami, tarsi gėdydamiesi keliauja atgal, šįkart jau negrįžtamai. Išimtis – senukai, atvažiavę čia numirti. Matydavome koncertuose ir kitose viešumose dvi žilas šviesias galvas, Bradūnų porelę, visada kartu ir visada švytinčius, nebėra Juozo Kojelio ir jo prisiegos, ir daugelio kitų, grįžusių tam, kad čia, gimtinėj, liktų gulėt jų kauleliai. Bet tie, kurie grįžo čia ne numirti, bet gyventi – neprigijo. Grįžę iš sibirų – prigijo, vėl įsibūtino, o anie – ne, išskyrus vieną kitą išimtį. Daug prirašyta ir primąstyta apie šio keisto reiškinio priežastis, bet taip iki galo ir neperprasta. Ne ką gali paaiškinti ir jie patys – tiesiog neprigyta.
Vėl grįžkime prie šaknies įvaizdžio. Ką reiškia turėti šaknį? Tą ir reiškia – gyvenu čia, šičia, kaip medis – yra kamienas, yra šakos, yra ir šaknis. Ką reiškia išrauti šaknį? Tą ir reiškia – save išraunu ir perkeliu kitur. Kaip medį.
Mums negalima išvažiuoti. Nepadės jokie samprotavimai ir mandravimai apie buvimą lietuviu bet kur, nepadės jokie skaipai. Mums negalima išvažiuoti, jei norime gyventi, o ne gyvalioti, jei norime būti, o ne buvoti… Gerai tai ar blogai, protinga tai ar kvaila, bet taip yra, ir tiek. Tiesiog taip yra, nes esi lietuvis. Arba nesi.
Butsargis yra toks. Niekas negali jo priversti palikti būtuvę, nes tai yra jo gyvenimas, o jos netekti jam yra negyventi. Jis žino – išrovus šaknį, jis mirs. Todėl gentis yra gyva dėka butsargių, yra gyva, kol jų yra. Ir čia nieko nereiškia skaičiai, arba tai, kas vadinama demografija, nes yra kai kas svarbesnio – tai tęstinumas. Ir gamtoje populiacija išlieka, jei užtikrinamas tęstinumas. Jos narių skaičius gali sumažėti, gali netgi peržengti pavojingą genties fizinio gyvybingumo ribą, bet gentis išliks, jei bus užtikrintas ir apsaugotas ontologinis tęstinumas, kuris yra svarbesnis už genetinį. Galima eiti ir dar toliau – šis gamtinis procesas turi ir savaip teigiamą pusę. Kalbant žiauriai, gentis, taupydama jai suteiktą gyvybinę energiją, tokiu būdu apsivalo, separuoja individus pagal jau minėtą tęstinumo kriterijų, atsiedama silpnuosius narius, palikdama tik tuos, kurie įstengia tęsti. Gal tokiu drastišku būdu, prarandant kiekybę, atitaisomas įprastinis ir būtinas genties išlikimui tautos ir liaudies santykis. Kam šitai per žiauru, gali prisiminti, kokiais laikais gyvename, kai viešpatauja atrankos jėgos, vadinamos konkurencija, kai nevaldomai siautėja prigimties gaivalai, perkelti į ūkio gyvenimą, valstybių bei tarpusavio santykius, kultūrą ir etikos likučius. Tokioje aplinkoje dvasinis gyvastingumas, kuris ir yra svarbiausias tęstinumo sandas, yra daug svarbesnis už fizinį išlikimą, kūniškąjį tęstinumą, nes tik jis, o ne demografiniai milijonai gali užtikrinti tautos esą ir būtį.
***
Žinia, šitaip mastyti – nekrikščioniška, gal netgi rasistiška. Be abejo, silpnuosius reikia ne smerkti, bet jų gailėtis, suprasti ir atjausti. Tačiau žinoti, kaip yra išties, žinoti kas yra kas – būtina. Silpnasis turi suvokti, kad labai daug ir nuo jo priklauso, stiprusis – įsikirsti sau, kad teisti silpnąjį – ne jo darbas. Jo darbas, jo pareiga, jo garbė – stovėti sargyboje. Būti butšakniu, butsargiu, o jei reikia – ir butšuniu, jei niekadėjai kėsintusi į tavo būtuvę. Būti trimačiu, erdviniu. Nebūtinai Hermiu Trismegistu, triskart galinguoju, galima būti ir lietuviškuoju Mykoliuku iš vaižgantinių raštų, tariamai nuolankiu ir pasyviu, visuomenės nuomonės nublokštu į provincijas ir marginalijas, o išties galingu ir nenugalimu savo vidine nuostata bei jėga, atremta į šaknį, į virkštį, į tautos įsčias ir esą.
***
jie stato namus iš molio
dainuoja dainas senolių…
Jie jau vėl randasi, jie ir yra tikrieji naujalietuviai, jų jau yra, ypač tarp jaunų žmonių, sukūrusių net ir bendruomenes. Nes jų visada ir buvo, jie niekada nedingo, nes mes – to įrodymas. Jei mes dar esame, tai dėka jų – reiškia jų būta. Patys juos sau įsivardinkime, pradedant nuo gerai žinomų, kurių atvaizdai ant pašto ir kitų ženklų, ir baigiant tais, iš jūsų aplinkos, iš jūsų biografijos, niekam nežinomais, bet kuriems esate dėkingi už tai, kad užaugote, išsiugdėte pilnaverčiais, trimačiais, lietõs vyrais ir moterimis. Tai jie, šaknies žmonės, yra Lietuvos sargybiniai, jos ateitis, jie atkurs bei sukurs Lietuvą – tą pačią, bet kaskart vis kitą, amžiną…
Priedas:
Devyni Butšaknio priesakai
Butšaknis – tai tas pats, kaip homo istoricus.
Butšaknis – tai tas pats, kaip lietõs vyras.
Butšaknis – tai tas pats kaip lietuvis – naujalietuvis ir senlietuvis vienu metu.
Butšaknis neturi bijoti nei kryžiaus nei svastikos. Kryžius jį saugo nuo velnio, o svastika gaivina jo esą.
Butšaknis žino, kad jis yra ne tik Lietuvos, bet ir senosios Europos sargybinis.
Butšaknis moka goglinėti po girią, ir guglinėti nepasiklysdamas interneto tankmėse.
Butšaknis neišsigando caro žandarų, neišsigąs ir gender‘ių.
Butšaknis neįsižeidžia genderistų pavadintas mammal, žinduoliu, bet jis nėra mėmė ir nesileidžia maustomas.
Butsargis yra tiesiog Žmogus – toks, kokiu jį sumąstė Dievas. Todėl jį dar galima vadinti Dievsargiu. Enchiridione, viename išsamiausių prūsistikos paminklų, yra citata iš Šv. Rašto prūsų kalba:
„… turei niebwinūts būton, Ainassei gennas wijrs, Alkīns, Rāms, Aulāikings, Reidewaisines, Mukinewis, kai ains Butsargs Deiwas…“
Jei pritaikytume Butsargiui, tai:
„..turi būti nekaltas (neapkaltintas, neteistas), vienõs žmonos vyras, blaivus, romus, santūrus, norvaišis (labai vaišingas), mokintojas (mokantis mokyti), Dievo namų sargas…“ (Leto Palmaičio rekonstrukcija).
Kiek trumpesnė šio straipsnio versija buvo paskelbta savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 2011-12-02 nr. 3356.
Su pagarba autoriui. Tačiau realybėje kas kita.Net neišėjus iš kambario pro virtuvės langą matosi kaip vieno butšaknio anukė afrolietuvė nušokusi nuo dviratuko padaro sisi prie mano kuriamo ALKO.Pro salono langą matau kito(ata) butšaknio slavę žmoną ir du pusrusius vaikus, kurie atostogas praleide rosiejoj pamiršo butšaknio kalbą.Per mažai tikrų butšaknių liko,kad atsispirtume akupacijai ar erozijai. Aš jau nesibaiminu žodžio rasistas.
Ačiū autoriui, kad taip gražiai sudėliojo būties ir buities vertybes.
Tautai reikia tokių taiklių minties prošvaisčių, kur iš mūsų kalbos klodų galime semtis stiprybės.
P.S. Pastebėčiau, kad šiuolaikinius lietuvius – neturinčius butšaknio jausmo, galima apibūdinti dar plačiau:
Butnorius – kuris išvažiuoja, kad užsidirbti butui ar namui ir vis neranda laiko grįžti,
Butvaras – kuris išvaro, kadangi tik “ten gerai, kur mūsų nėra”…
Butvagis – kuris važiuoja vogti, nes ten turtingiau gyvena ir mažiau saugo savo turtą,
Butmokslis – kuris išvažiuoja mokytis, o po to tampa vienu iš pirmų trijų:-),
Butfainas – kuris gyvena tik savo malonumui – “for funny” (pliažai, alkoholis, beprasmės kelionės ir t.t.).
Atsiprašau, dar yra Butšikniai, pvz.: tie kurie seime nubalsavo už alkoholio reklamos palikimą iki 2016 metų.
Nu Pastebėjimas tai čia pavarė tiesiogiai ir linksmai 😀
“turi būti nekaltas (neapkaltintas, neteistas), vienõs žmonos vyras, blaivus, romus, santūrus, norvaišis (labai vaišingas), mokintojas (mokantis mokyti), Dievo namų sargas”
“Neteistas, neapkaltintas” reiškia nepažeidęs įstatymų, kuriuos kuria kas? Valdžia, o tiksliau valdantys turtingieji ir kiti manipuliatoriai, ir tie įstatymai maksimaliai atitinka jų, o ne mūsų poreikius. Ką gi, po šituo punktu pasirašytų visi niekšai. Taip, laikykitės mūsų sukurtų įstatymų, o mes tais pačiais įstatymais pasiremdami gausim dar daugiau naudos, dar daugiau plėšim, grobsim ir naikinsim.
“Vienos žmonos vyras, blaivus, romus, santūrus”, na, toks apkiautėlis, besimėgaujantis savo moralumu ir viršenybe prieš netikėlius. Ypač tas aviniškas romumas kliūna. Jau tokie čia visi romūs, tokie galvas nuleidę vaikšto, o čia dar atsiranda norintys daugiau romumo.
“Dievo namų sargas” Cha, cha, o kaipgi be šito Patackas išsivers. Siūlyčiau žiūrėt savo namų, o ant Dievo dėt skersą, kaip ir jis deda, jei jau neabejojama jo buvimu.
Netikėlės pagieža liejasi per kraštus, tik nesuprasi – ar iš senmergystės, ar iš radikalfeminizmo, ar iš kvailumo?
o ten nieko nebelikę , tuščia , tai pagieža ir užpildė . tiek prisipildė , kad dar liejas per kraštus 🙂
Ji – puiki.
Jau seniai mąsčiau apie šį reiškinį,bet neradau žodžių tai įvardinti.Viskas labai taikliai.TIESA.Gryna.Visada daiktus reikia įvardinti savo vardais.Taip visiems lengviau.
Labai keista ir pikta kai žmonės Lietuvą Tėvynę painioja su valdžia leidžiančia įstatymus.Supraskit pagaliau – tai skirtingi dalykai.Valdžia jau labai daug amžių triūsia tik savo naudai.”Niebwinūts” čia reiškia neapkaltintą,nekaltą t.y. žmogų švarų prieš pagrindinį įstatymą,visų įstatymų įstatymą – savo SĄŽINĘ.
“Alkins” čia reiškia ne blaivų,o alkaną žmogų,t.y. žmogų ieškantį,judantį,dirbantį,mąstantį,kuriantį , o ne šūdo priėdusį išverstu pilvu gulintį ir žiūrintį lnk.
O Dievo vardas čia juk yra Dievas,o ne jahvė,buda,christus ar koks nors tetragramatonas.Čia A.Patackas nieko nesumaišė ir ant nieko “nedėjo”.
Ačiū gerbiamas Algirdai,mano alkis senai ieškojo tokio peno.
Labai gražus ir prasmingas žodis, atspindintis mūsų senovę, šeimos, genties gyvenimą. Tačiau mąstant logiškai, jei yra žodis “butšaknis, butsargis”, vadinasi, buvo ir priešingos prasmės žodis, išreiškiantis išvykstančius, keliaujančius, paliekančius tėvoniją, butą. Visa senoji kultūra ir kalba atspindi priešingybių vienybę, kas atsispindi ir baltų ženkluose: baltų ratas, o viduje besisukantys du susikryžiavę žalčiai arba “S” raidės, kinų kultūroje yra “in” ir “jan”- moterškasis ir vyriškasis pradai – priešngybių vienybė – sukurianti naują. Kitą kartą suraskite žodį apie išvykstančiuosius, gal “rikiai, raiteliai”, vėliau virtę “riteriais” ir sugrįžusiais į Lietuvą, kaip svetimas žodis. Apie senovės baltų išvykstančiuosius puikiai aprašė Jūratė Statkutė de Rosales. Baltų (prūsų, lietuvių, galindų, jotvingių) išvykstančios kariaunos, visuomet savo tėvonijoje palikdavo antrą karalių, karvedį, butsargį. Gražiai aprašyta 5-6a. šių išvykstančiųjų žygiai Vakarų Europoje, nugalėtaojai Italijos, pietinės Prancūzijos ir Ispanijos. Dėl šių nugalėtojų įtakos, net buvusi lotynų kalba Ispanijoje pakito į Ispanų kalbą.
“Gražiai aprašyta 5-6a. Dėl šių nugalėtojų ”
Ne nugalėtojų, o, visų pirma, žudikų, plėšikų ir prievartautojų. Visi “išvykstantys” kariai tokie.
Nu pavarot komentatoriai čia linksmai 😀
Ai, aišku ir taip, kad kultūra kelia savigarbą, savivertę,na ir norą grįžti, jei tiksliau tiksliau- viešų erdvių nauja kultūra, o valstybė kaip tik šio sektoriaus įstatymiškai nepripažįsta. Žemės, vandenų ir miško daugelis neturi, dažnam turinčiam tai jau ne ta vertybė. Žmogui patiko judėti ir būti niekuo. Klausimas kažkur tarp savivertės ir savigarbos. Gal
“Kodėl mes, sėsliausia Indoeuropos gentis, gimusi ten, kur gyvename, virtome migruojančia į nebūtį populiacija, rudeniniais paukščiais, liūdnais klyksmais palydimais į padangtės tolius…?”
Paukščiai visada sugrįžta namolio. O mūsų “populiacija” išskrenda svetur su mintim susisukti lizdą ir išperėti vaikų, duoti jiems “Kevino” ar “Johanos” vardą ir kaip didžiausią privalumą ir pasisekimą gyvenime įvardija kokios Amerikos ar Norvegijos pilietybę.
Bet jūs pažiūrėkit, kokios pastangos (ir, atitinkamai, finansai) dedamos, kad lietuviai nenorėtų būti letuviais. Juodinama viskas – iškilios asmenybės, didvyriai, valdovai, visa istorija, valstybės simboliai, kultūra, pati tauta, valstybė, tautiškumas ir patriotizmas apskritai – tokia informacinė kampanija užsukta, kad belieka stebėtis užmojais. Dar pridedam vos ne išimtinai neigiamos informacijos apie Lietuvos įvykius pateikimą masinės informacijos priemonėse, emigrantų, kaip gudresnių (palyginus su Lietuvoje likusiais “atsilikusiais kvailais provincialais – runkeliais”) įvaizdžio formavimą, plius visokias “tolerancijas”, teorijas, kaip mums verkiant reikia užsieniečių, nes kitaip ekonomika žlugs… Mums tiesiog agresyviai peršamas nepilnavertiškumo kompleksas, savinieką iškeliant į “objektyvaus požiūrio”, o nutautėjimą – į dorybės lygmenį. Blogiausia, kad ir “savi” (įskaitant labai aukštuose postuose sėdinčius ir/arba labai didelės įtakos turinčius) prie to nemenkai prisideda.
Teisingai pastebėta: pats laikas Lietuvoje įkurti tautinių vertybių sklaidos departamentą.
Ten galėtų dirbti tautiškai susipratę žurnalistai, kurie skleistų teigiamas žinias ir naujienas apie Lietuvą.
Prie šio tautiniai savivertei skatinti svarbaus reikalo reiktų pridėti LTV, LR ir įkurti nacionalinį dienraštį, bei internetinį portalą (arba paremti ALKĄ). Kad to nepadarė ekskomunistų vyriausybės – tai kaip ir aišku, tačiau kodėl to nedaro Tėvynės sąjunga?
Puikus straipsnis! Ačiū A.Patackui, jis dar kartą įvardija giluminius dalykus, parašo tokius Žodžius, kuriais galima remtis kaip uolomis ( ir tada visa paparacių bjaurastis ar nusivylusių dejavimai atšoka kaip nuo žasies vandenėlis). Tokie tekstai sustiprina dvasią. Jonai, A.Patackas yra vienas iš kertinių dvasinių autoritetų, prašau daugiau jo tekstų.
Dėl emigracijos, tai praeitą savaitę klausiau gerą radijo laidą, kur kalbėjo gana jauni lietuviai dirbantys ir besimokantys užsienyje. Jie, škotų pavyzdžiu susijungė į pasaulio lietuvių lyderių sąjungą (GLL :Global Lithuanian Leaders http://lithuanianleaders.org/gll-board/). Kaip jau tai nuo seno daro žydai, škotai, kiniečiai, jie palaiko vienas kitą ir padeda įvairiose: verslo, kultūros, mokslo srityse, kartu išsaugodami lietuvybę ir ryšius. Ten nuskambejo mintis, kad : emigracija nėra blogis ir prieš ją neverta kovoti (upės srovės nesustabdysi), tačiau būtina išsaugoti Ryšius , kad vyktų ir grįžimas atgal, pasisėmus patirties, pinigų, ryšių. Emigracija turi virsti cirkuliacija (grįžtančių skaičius turi būti ne mažesnis už išvykstančių) , srovė turi suktis ratu. Ne stabdyti emigraciją, o siekti ryšių su išvykusiais išsaugojimo, jų bendruomenių kūrimosi ir palaikymo ir skatinti, skatinti juos grįžti, parsivežant į Tėvynę savo turtus (žinias, patirtį, pinigus :). Kaip sakė J.Mekas, kad “neštų medų , kaip bitės į avilį.” Alkas, manau, savaip prisideda prie šio darbo.
“emigrantas” lietuviškai išeivis.Palikę Lietuvą “lietuviai” yra išeiviai….Atvykę į kitą šalį gyventi gaunasi “imigrantai”,lietuviškai ateiviai.Patapęs žmogus išeivis-sugrįžta jis ateivis… 🙁
Posakis:Reikia niekada neišvykti arba niekada negrįžti,nes sugrįžęs niekada nerandi,ką palikęs,ir imi nesutarti su pačiu savimi.
Netapk išeiviu,paliksi ateiviu..
Va, čia tai teisingai puikus, ir svarbiausia – mąslus Artūro Gotauto pamąstymas.
—
O tasai Patacko straipsnis – kažkokius šaknių krikščioniškus tęstinumo klaikius briedus mala. Turbūt, kaip jau diagnozuotai vertinant sakiau ir sakysiu – kad jau visems krikščionims, pastebėjau, JAU akivaizdžiai prasideda prieškalėdinis pasąmoninis kryžiuočių darbo tęsėjų kažkoks agresyvus neprognozuojamas sindromas.
Taip ir norisi pasakyti :
-straipsnio autoriau, išgerk lietuviško švento šaltinio stiklinę vandens, atvėsk, atsiprašyk pamirštų lietuvių dievų. Lietuviškai paparastai tariant, SAVO KRIKŠČIONIŠKOMIS BLEVYZGOMIS, nerauk rūtų šaknų.
gerb Algirdai,
Mane matai dažnai Laisvės al. ir puikiausiai žinai, kad gyvenu čia nuo 1990, atidavus virš 20 darbinių metų Lietuvai. Taip pat čia ilgokai ir ne vieną kartą gyveno ir mano sūnus. Mes pritapom. Kodėl niekada, nei jūs nei kiti, to nemini. Lig ir butinai norite įrodyti, kad Lietuvoje “neįmanoma”. Pirmiausia, užmirštant mane jūs sakote neteisybę, o po to ir mane skaudinat. Kodėl šitaip?
Gerbiama Vijole, atsiprašau, kad užgavau jautrius dalykus. Tačiau juk rašiau, kad yra ir išimčių, kad prigyjama, bet tai išimtys, kurios tik patvirtina taisyklę. Jūs ir jūsų šeima ir yra tokia išimtis. Pažinojau Jūsų tėvelį, jis kartu su a.a. Juozu Kojeliu ir Bernardu Brazdžioniu globojo mane Los Andžele, taip pat lankėme Jūsų mamytę ligos patale, pervežiau keletą Jūsų tėvelio dailės darbų – plakatų į Lietuvos muziejus. Jūs, kuri ryžotės grįžti ir gyventi Lietuvije, verta visapusiškos pagarbos, tačiau, sutikite, tai buvo nelengva, nes susidūrėte su bėdomis, kurias galima įvardinti kaip šaknies adaptacija. Dar kartą atsiprašau, bet tiesa dažnai žeidžia ir nekaltuosius, tačiau juk viskas “vardan tos…”
Ačiū gerb. Algirdai, už jūsų puikų straipsnį ir atsiliepimą. Taip susijaudinau, nes labai dažnai atrodo, kad visur vien peršama, kad lig Lietuvoj “neįmanoma gyventi”. Būtų malonu, kad kas nors retkarčiais pabrėžtų kad tikrai įmanoma.
Geras tekstas.
Ačiū, Algirdai. Labai geras tekstas.
Visad Laukiu gerb. Algio straipsnių. Kažkaip daug kas sutampa pasaulėžiūroj.
Labai jautrus ir šiltas straipsnis. Pagalvojus, ar gali būti stiprios lietuvių šaknys, kai jos yra dirbtinai apkapotos, nurežus dalį mūsų savasties ir palikus tik siaurą tautinį paveldą. Be abejo jis yra svarbus, tačiau – tik dalis mūsų – diaugiakultūrio, daugiataučio LDK paveldo, iš kurio lobių galima semtis stiprybės ir augintis šaknis.
Taip, toli jo ieškoti nereikia – galima pasisemti Solecznikuose arba w Bezdanach.
Linkėčiau kita kartą pamėginti pasisemti įkvėpimo Česlovo Milošo, Adomo Mickevičiaus, bei kitų, su Lietuva savo kūrybą siejusių didžių menininkų kūryboje.
Rusų sovietų genocidas sunaikino beveik visas šaknis, žemė pavogta, atiduota slavų okupantų kolonistams, karo nusikaltėliams be senaties (Ženevos konvencija IV, 1949m.), o vietiniai stribvaikiai su kolaborantais partorgais toliau vykdo tą genocidą, negrąžindami butšakniams pavogtos žemės ir namų, ir net sugeba dabar pavogti dar likusius senelių, tėvų žemės geresnius gabaliukus.
I toki kaip “Gotautas” (kuris raso net ne savo vardu, kaip kazkas pastebejo (komentaruose), dar srtraipsnyje apie Londono iseiviu “Rasos” sventes sventima), is vis nereiktu kreipti demesio, jei jis nerasytu savo “rasau bile-ka, kad tik buciau pastebetas” komentaru – PASTOVIAI. Pasivadines “Gotautu”, ar pats supranti, kam tai rasai, del ko rasai? Ar zmogui reikia ismokti rasyti tam, kad rasinetu kvailystes?
Padesiu tau. Pats, Gotautai, PERSKAITYK visus komentarus ir SUSKIRSTYK juos i “GERUS (…gera energija)” ir “BLOGUS (…bloga energija. Jei gebi atskirti)”. Po to priskirk SAVO komentara vienai is “tu” grupiu ir jei esi savikritiskas ir objektyvus – gausi atsakyma (“nerasineti”). Bet pagal patirti zinau, kad “tokiems” kaip tu – nieko padoraus nesugebantiems parasyti, tai vienintelis budas gauti ENERGIJOS. Ir bet koks: teigiamas ar neigiamas TAVO komentaro “pakomentavimas” tau jos duoda! O mano komentaras tau – maza kaledines energijos dovanele. Ir dar viena dovanele/patarimas: parasyk lygeverti sraipsni ta pacia tema su SAVO pozicijos, poziuru,argumentuote. Mes pakomentuosim…
Ačiū “lietuvį” už rūpestį.Aš bendraudamas su žmonėmis,norėčiau (pa)žinoti juos.Savo ruoštu,aš prisistatau visad ir nesidangstau “slapyvardžiais”.Blogio ir Gėrio sąvokos yra tik pas krikščionis.Aš laikausi Doros-Taurumo,tad sąvokos ten yra Teisingai(Teisybė,Tiesa) ir Neteisingai(Neteisybė,Netiesa).
Suprantu kitokia nuomonė yra sunki ir priimti ją dar sunkiau,o ką jau kalbėti apie įsisavinimą/supratimą josios..
Esu pakankamai jaunas,rašliavas-keverzones (gal)rašysiu senatvėje.Dabar yra daug Svarbiau veikti Vardan Tos Lietuvos-Lietuvoje…
…..
Mes du metus mokomės kalbėti ir visą likusį Gyvenimą Tylėti..
Žmonių santykiai būtų daug doresni,jei žmonėms būtų taip pat lengva Tylėti,kaip ir kalbėti..
…..
Labai sutrikusi Tamstai serotonino ( dziaugsmo baltymo ) gamyba, gal neveikia serotonino pernesejas. Gali buti, kad pilnatis itakoja sugizhima, gal trumpos dienos. Palieku tai paciam suprasti ir susiprasti. Pasisakymai po straipsniu nereikalauja inesti mokslines hipotezes ar atlikti kulturini svieciamaji darba, nerastingumo likvidavima, nors Tamstos aibe gramatiniu klaidu rodo neisprusima, nepagarba mokytojoms, mokiusioms rasyti ir skaityti ( is anksto dekingas uz pasmerkima del mano nelietuvisku raidziu, lyg tai mintijime svarbiausia butu). Nevyksta juk cia tarpgalaktiniai egzistenciniai simpoziumai del gyvybes : ‘buti ar nebuti’. Tai lieka pasisakanciojo sielos atspindziui – buti padoriam ir internetineje erdveje ar ‘paleisti is saves gyvuli’, kaip nezinomam ‘lietuviui’. Jei pasisakantysis pasiraso vardu ir pavarde, ji reikia gerbti vien uz tai. Gal idomu, gal nori pagyvinti pasisakymus, gal nori save pasitikrinti. Internetine erdve nera kazkoks klozetas, na nebent rasantysis ‘nori isleisti is saves gyvuli’ ir taip pasijaucia ‘kietu kulturistu’ ( lyg tai issilavinusiu, lyg tai raumenis uzsiauginusi struciagalviu ).
Gerb. Algirdai Patackai. Jūs buvote atkurtos nepriklausomos Lietuvos valdžios atstovas. Jūs žinojote, kad “Sąjūdžio” projektas buvo nuleistas iš Maskvos SSSR-ui “tobulinti”. Tai buvo daroma, vadovaujantis dar Stalino periodo mąstytojais/ politikais, kurie, sunaikinę Lietuvos nepriklausomybę, ruošėsi jos “atkūrimui”, pasinaudodami dešimtmečiais subrandinta homosovietikų terpe. Nepavyko. Ikikarinės Lietuvos išaugintas patriotizmo genas pasirodė beesąs gajesnis. Manau ir tai Jums buvo žinoma. Gali sio projekto buvimą viešai patvirtinti garbusis diplomatas Algirdas Saudargas. O gal ir tai valstybinė paslaptis? O gal valstybinė paslaptis kad egzistuoja homosovietikų klanas, po 1991 metų atnaujinęs savanoriškus/ privalomuosius masinius trėmimus į Vakarus ir tai vadina “politiškai ir pilietiškai nebrandžių tautiečių bėgimu link geresnio gyvenimo”, pakeitę sovietmečiu vartotą posakį “SSSR plati, kiekvienas turi teisę rinktis sau palankesnę gyvenimo vietą”.Žinoma, prieš tai šie homosovietikai sukūrė nedarbo vietas nesaviškiams tautiečiams…
Paskaičius “Pastebėjimo” ir “Tikrojo butšaknio” komentarus nestebina tai, kad Lietuvoje taip prigijo ta baisi patarlė “Žmogus žmogui – vilkas”. Lietuvą sunaikins ne emigracija ir ne imigracija, o tai, kad vienas lietuvis kitam vien dėl idėjos net neabejodamas perkąstų gerklę. Deja, deja, Lietuva tokia jau šalis, kur idėjos, popieriai, tauškalai visada svarbesni už žmones. Amen.
Tamsta “Šventoji Rasa R.”, tai, kad niekas čia gerklių komentaruose nekanda, o tik pašiepia tuos nevykėlius, kurie negali tikrais butšakniais išbūti savo Tėvyneje.
Man asmeniškai šiuolaikiniai emigrantai – tai:
1. Silpni dvasiškai žmonės, prasto auklėjimo aukos.
2. Parsidavėliai, kurie vergauja eurui ir doleriui.
3. Bevaliai, kuriuos blaško likimas.
Žinoma, gal yra tarp jų kokia dalis jau susitupėjusių, susipratusių, išsilaksčiusių…
Tegul grįžta ir tampa Tėvynės butšakniais-butsargiais.
O Jūs kurioje pusėje?
Tikrai ne Jūsų pusėje. Vietoj to, kad šaipotės ir skirstote lietuvius į savus ir svetimus, nuveikite ką nors apčiuopiamo, “vardan tos”.
pirmasis energetinis centras esantis dubens kaulų srityje vadinamas Muladhara išvertus iš sanskrito reiškia šaknis. Tai šaknis palaikanti mumyse esanti subtilujį dvasinį givybės medį. Šio energetinio centro dvasinės savybės Tyrumas ir Įšmintis o elementas žemė. Todėl vaikščiojimas basomis ar sėdėjimas ant žolės kaip ir malda leidžia mums apvalyti savo subtijujį dvasinį bei fizinį kūną .