Per Vėlines labiausiai trikdė verdantis kraujas. Viduje esanti gyvastis arba nerimastis, verčianti nuolat judėti. Mirusiųjų šventė iš tikro labiau yra gyvųjų, nes gyvybė mirties, sąstingio akivaizdoje dar labiau išryškėja. Per Vėlines švytinčiomis mirusiųjų valdomis plūstantis gyvųjų srautas – tarsi pačios gyvybės misterijos pasirodymas jos pačios nebuvimo fone. Sėdi įsmigęs kur nors toje šviesų jūroje ir jauti pulsavimą riešuose, žinodamas, kad tokio pulsavimo nebėra tūkstančiuose po žeme iširusių rankų. „Aš gyva, aš esu“, – jaučiu, galvodama apie tuos, kurių nėra. Kurie buvo, bet kurių nebėra. Kurių judesius mes atkartojam, tai reiškia, kad savęs mes ir einam lankyti. Be abejonės, einam į save pačius pasižiūrėti. Kaip mes, žmonija, karta, atrodysim po visų trukmių. Aišku, viskas stipriai nušviesta. Žvaigždynai, nusileidę ant žemės, gėlėmis apsodinti kapai sukuria viltingą mūsų nebūties ateityje viziją. Šiaip ar taip, prisiminti, kad mirsi, visada vertinga viso to, ką turime, atžvilgiu. Žinant, kad kažko gali nebūti, buvimo šviesa sustiprėja. Jos dažnai daugiau daiktuose, kurių nebegali paliesti. Kažkam mirus – žmogui ar reiškiniui, norint nenorint, atsiduri to dalyko esmėje. Dažniausiai žmogus šokiruotas dėl to, kad tai, ko nėra, jame dar būna gyva.
Mirtis tik pabrėžia buvimą. Gal dėl to Tibete susidegina vienuoliai. Įdomu, kad kažkieno nebūtis sukelia gyvųjų judėjimą beveik visai kitame pasaulio krašte. Mažoje, daugybę kartų mažesnėje už Tibetą Lietuvoje Vėlinių dieną žmonių grupelė renkasi Naujamiestyje prieš Kinijos ambasadą su ryškiaspalvėmis Tibeto vėliavomis ir muša gongą, ten einu visai netyčiom iš „Senukų“ nešina penkialitriniu buteliu vaitspirito, man reikalingo tik dažams skiesti, o stovint prieš Kinijos ambasadą tai netyčiom virto užuomina į mirusius vienuolius. Tą pačią ir kitą dieną grupė vaikšto po miestą, gulasi vietose, kur praeina daugiausiai žmonių, kreida piešia savo pačių siluetus ir užrašo: „Tibete liepsnoja žmonės“, „Laisvė Tibetui“, „Šiandien Tibete susidegino vienuoliktas žmogus“ ir panašiai, uždega žvakę ir smilkalą. Žmonės klausia: „O kam to reikia? Kas pasikeis nuo to, kad daugiau žmonių Vilniuje sužinos apie nelaisvę Tibete?“ O aš pagalvoju, kad apie nelaisvę Tibete galiu žinoti beveik tiek pat, kiek apie nelaisvę Lietuvoje. Per daug neklausiu kodėl ir kaip – vienuolė šiandien susidegino, mes šiandien Viršuliškėse, tarp daugiabučių, mūsų pavadintoje amfiteatrą primenančioje Sugiharoje (nes tai yra Sugiharos gatvėje), vidury krepšinio aikštelės piešiam žmogaus siluetą, uždegam tris žvakes akių ir burnos vietoje, o šalia užrašom: „Laisvė Tibetui.“ Sutrikdom krepšinio aikštelę skaidančias žaidimų linijas, žmonių sąmonėje dar tikriausiai neatvėsusias po religinį įvykį atstojusio krepšinio čempionato. Ir apsupti didžiulių aplinkui besirikiuojančių sovietinių pastatų giedam Vėlinių giesmes ir tibetiečių mantrą. Garsas ne praeina kiaurai sienas, o atsitrenkia ir lekia ratu, niekaip negalėdamas išeiti iš Sugiharos ribų. Bet, tikimės, kyla į viršų. Ir suprantu, kad neturėdami jokios politinės galios, jokių ginklų kovai už laisvę šalies, kurioje niekada nebuvom ir neaišku ar būsim, pasirenkam stipriausią ginklą – mintį. Darome veiksmus, kurie tiesiog išjudintų žmonių atmintį, kad jie prisimintų, jog Tibetas išvis egzistuoja. Nes gali būti, jog jis išnyks todėl, kad pasaulis jį pamirš. Juk miestai egzistuoja mumyse. Šiais ženklais mes atgaiviname Tibeto egzistavimą jį užmiršusių žmonių sąmonėje. Ir vien dėl to jis turi daugiau galimybių išlikti realybėje. Visada manydavau, kad jei ilgai nesaugau tam tikrų savo daiktų, jei ilgam užmirštu, kur jie padėti, tai jie tiesiog išnyksta, persisunkia į anapusybę. Jei tie daiktai svarbūs, dėl jų dingimo kaltinu tik save. Tai gal ir Tibetas dar nelaisvas tik todėl, kad apie jį negalvojam? Ir dabar jį prisiminusi, nesuvokdama nieko apie tai, kaip pasaulyje vyksta karai, nepatirdama ten esančios situacijos, bet gyvendama Laisvės prospekte, kurį supa už laisvę mirusių lietuvių pavardėm pavadintos gatvės, tikiu – Tibetas bus laisvas. Kitaip mes jį padegsim.
Vienuoliai išsilaisvino mirtimi. O ką daryti kitiems, likusiems tarp penkių upių? Kurių identitetas bandomas ištrinti dėl cinko, aukso, ličio, chromo, geležies ir naftos, kurių Tibeto žmonėms visai ir nereikia. Nebent truputį aukso – Budos statulai išlieti. Visa kita jie mielai atiduotų, jei tik jiems leistų būti. Išleistų pasivaikščioti po savo dangumi. O noras turėti ir grobti akivaizdoje gelmės, kuri egzistuoja Tibeto kultūroje, yra visiškai apgailėtinas. Tuo atžvilgiu komunizmas jau seniai pralaimėjo.
Sugiharą palikom vis atsigręždamos į tris krepšinio aikštelėje pulsuojančias žvakutes. Juk tai ta pati ugnis, įsiurbusi vienuolika gyvybių, turinti galią pasiimti visą Sugiharą ir ne tik. Keletas žmonių iš daugiabučių balkonų išlindę taip pat tikriausiai mato žiburėlius. Ryškiai šviečia medžių lapų neužstojami namų langai, pro kuriuos ryškėja gyvenimai, žybčioja televizorių ekranų šviesa. Gyvieji vakarais čia grįžta į būstus, pakibusius toli nuo žemės, kur laukia švari ir užtikrinta buitis, maža atsitiktinumų ir viskas leista. Kiekviename bute vykstantis gyvenimas tik nenuoseklus kito pakartojimas. Kai viena virš kitos rikiuojasi devynios virtuvės. Visada esam toli nuo žemės – pamanau lipdama į savo ketvirtame aukšte esantį Karoliniškių būstą. Paskui kildama liftu pas devintame aukšte gyvenančią močiutę, su ašaromis tvirtinančią, kad neturi namų. Ričardas Gavelis mūsų daugiaaukščių butus įvardino kaip „laikinuosius karstus“. Tokius namus dabar stato ir Tibete. Tokiais pamažu išsiveršim į erdvę, kurioje nebebus virtuvių ir nelaisvės.
Ačiū,Ieva. Tikiu, kad kažkas mato visa tai, ką jūs darote, kad atjauta įgyja Tibetui, o ir mums svarbius pavidalus.