Sekmadienis, 18 balandžio, 2021
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Architektūra

D.Razauskas. „Profesionali“ nemeilė

Dainius Razauskas, www.satenai.lt
2011 11 06 11:48
14
D. Razauskas: tikrasis mūšis dėl Lietuvos vyksta mūsų dvasioje (audio)

Dainius RazauskasNoriu grįžti prie skaudulių, kurie šiaip jau niekuomet nesiliaus, neužsimirš, kol Vilniuje liks bent vienas jautrios, gyvos širdies žmogus. Nes jie skauda. Tai brangaus, mylimo mūsų miesto, mūsų Tėvynės sostinės sistemingas naikinimas, prasidėjęs pokary (o gal dar XVIII a.?) ir itin paūmėjęs pastaraisiais dešimtmečiais.

Ta dingstimi noriu ne tik pats kalbėti, bet ir priminti kitų, mūsų kultūros didžiūnų, nesenstančias (deja!) mintis. Pirmiausia – poeto Marcelijaus Martinaičio („Vilniau, kaime mano…“, Kelionė, 2008, Nr. IV/4): „Pagaliau pirmą kartą pajutome, kad Vilniuje darosi ankšta, kai kur – net labai, Vilniuje, kuris garsėjo ir kurį garsinome žaliomis kalvomis, laisvomis erdvėmis, unikalia gamtos apsuptimi, tas grožybes rodėme svečiams. O dabar ji, gamta, nors ir lėtai, traukiasi iš kelio įžūliems pinigams, automobiliams, „akropoliams“, „prekybos gigantams“ (p. 24). „Vilniaus, kaip jis atrodė anksčiau, tokio jau nėra, t. y. mūsų miesto, koks jis buvo seniesiems vilniečiams, jo kultūriniam elitui… Stiklais, prašmatniais prekybos „centrais“ blizgėdamas į nebūtį grimzta istorinis miestas, supanašėdamas su Vakaruose nusižiūrėta stiklais tviskančia komercinių ir pramoninių priemiesčių architektūra, tarsi pats tapdamas kažkokiu Europos priemiesčiu be jam būdingų struktūrinių bei erdvinių ženklų… Vilnius galbūt jau praranda paskutinį šansą tapti miestu, kuriame būtų malonu, jauku ir patogu gyventi… Veikia savotiškas provincializmo sindromas, siekiant, kad Vilniuje būtų kas nors „kaip Niujorke“, Briuselyje ar kitur. Iš ten parsivežama įvairiausių nusižiūrėtų kopijų, kurios pavirsta išsigimėliškais dešiniojo Neries kranto architektūriniais kastratais, stiklinėmis pamėklėmis, plintančiomis kaip naujamadiškas sostinės stilius“, o juk „daug gražiausio Vilniaus su nuostabiais ir iškiliais bokštais buvo matoma viršuje, danguje, tarp kalvų, debesų, po saule. Tas viršutinis Vilnius jau visiems laikams sugadintas, dešiniajame Neries krante kylant „Niujorkui“, išaugus tiems stikliniams monstrams, suniokojusiems tokį pažįstamą ir nepakartojamą miesto siluetą, žalių kalvų ritmą, nuostabų ryšį su tolimomis užmiesčio kalvomis!“ (p. 25)

Autoriaus nuotrauka

Šitas „Niujorko darymas“ mūsų mieste, podraug jį žalojant ir naikinant, beje, turi dar ir savo slaptą pamėklišką, kraupiąją pusę, apie kurią baugu net užsiminti. Pavyzdžiui, vieno iš architektų, tiesiogiai padėjusių atsirasti Neries dešiniojo kranto dangoraižiams, ligi skausmo suraižiusiems Vilniaus dangų, pasitraukimas iš gyvenimo iškart po to. Perrėžtas Vilniaus veidas niekuomet neleis pamiršti šios širdį sugniaužusios nelaimės (juoba kad mes buvome pažįstami nuo mokyklos, jis grojo gitara, namų sąlygomis kartu esame įrašę kelis bliuzelius). Kad ir kaip atsargiai apie tai galvotum, niekaip neįmanoma nusikratyti nuojautos, kad šių architektūros monstrų atsiradimas su tuo yra tiesiogiai susijęs. Nes jie, išdygę tarsi iš paties pragaro, įkūnija, teigia ir spinduliuoja klaikią nemeilę Vilniui, aplinkai, visam gyvam pasauliui.

Vilniuje, o, matyt, ir visoje Lietuvoje pastaraisiais laikais nemeilė plinta daugeliu juodų metastazių, kurių nebeįmanoma nė išvardyti, susiliedama į vieną ištisą juodą išniekinimo dėmę, vis mažiau ir mažiau bepalikdama vietos širdies šilumai, prisirišimui, draugystei, svajonėms. Martinaitis primena mums: „Miestai paprastai turi tam tikras gatves, pastatus, kavinukes, aikštes, skverus, sales, daugybę metų miestiečiai žino, kur eiti, kur rinktis, ką veikti ir kaip elgtis. Kai visa ši erdvinė struktūra staiga pakeičiama, normalūs žmonių santykiai suyra, jie sunkiau atsikuria nei po gaisrų, bombardavimų, stichinių nelaimių… Pasikeitė tam tikri miesto verbaliniai orientyrai. Jau dabar nebeišgirsi ką nors sakantį: „Einu į miestą pasivaikščioti“. Vilniuje jau nevaikščiojama, o važiuojama arba einama į darbą, tarnybą ir panašiai. Sunyko ši sena ir graži miestiečių pramoga, o tai liudija, jog iš esmės pakito psichologinis ryšys su aplinka, judėjimo tikslai ir pobūdis, miestas nesuvokiamas kaip kultūrinė gyventojų nuosavybė. O juk būdavo išeinama į miestą kaip į tam tikrą kultūrinę, sakralinę ar istorinę erdvę“ (p. 28).

Autoriaus nuotrauka
Autoriaus nuotrauka

Poetas prisimena: „Studenčiokai, tik apsiplunksnavę literatai, traukdavom „į prospektą“ arba, kaip išmokom sakyti iš P. Širvio, „į centrą“. Čia prabėgo gana didelė mūsų kultūrinio bei literatūrinio gyvenimo dalis. Vien tik vaikščiodamas prospekte pamačiau, pažinau daugelį meno įžymybių, čia buvo redakcijos, tiesiog gatvėje galėjai užsakyti straipsnį, dėl ko nors susitarti, kartu užsukti į kavinukę „pasišildyti“. Dabar kažkoks skersvėjis visa tai „iš centro“ tarsi pūste išpūtė… Suprantu, jog tai mano „nesveika“ nostalgija. Bet vis dėlto – kodėl nenoriu ir negaliu užeiti į kavinę prospekto pradžioje, kuri dar vis vadinasi „Literatų svetainė“?.. Čia buvo garsioji tarpukario kavinė „Pas Rudnickį“, kurioje lankydavosi Cz. Miłoszas, V. Krėvė, B. Sruoga, senieji Vilniaus inteligentai, po karo „praktiką“ atliko ištisa literatų karta. Vėliau turėjo net savo neoficialų pavadinimą – „pas Šabaniauskienę“. Čia dar sukiojosi ir pats A. Šabaniauskas, o P. Širvys tikriausiai joje geriau jausdavosi nei savo „tuščiuose ir šaltuose, nieko nelaukiančiuose namuose“. Vieną iš paskutiniųjų dar neperdirbtoje kavinėje mačiau studentams įskaitas pasirašinėjantį Vytautą Kavolį.

Ar būtų taip nemokšiškai pasielgęs, sakysim, koks nors savininkas prancūzas, ar nestovėtų čia staliukas, prie kurio galbūt sėdėjo Nobelio premijos laureatas, ar nekabotų jo, gal P. Širvio, B. Sruogos portretai? O kiek jau yra sunaikinta tokių vietų, interjerų, nesenų mielų atminų kituose pastatuose, rūmuose, kuriuose buvo likę kokių nors pėdsakų. Ten darbuojasi pinigingi snobai ir diletantai, neturintys jokio supratimo, kad įvairūs atminai yra kaip tik tas turtas, kurio vertė nuolat augs, ateityje teikdama jiems pelną ir pasididžiavimą“ (p. 29).

Iš savo kartos „nužudytų vietų“ negaliu neprisiminti vasarinės „Rotondos“, kažkieno parduotos ir jau antrą dešimtmetį it juodoji skylė nebūties smarvę skleidžiančios pačioje Pilies kalno papėdėje; „Vaivos“ pačiame Pilies gatvės vidury, irgi parduotos ir paverstos picerija; o ypač „Žibutės“ Vokiečių ir Šv. Mikalojaus gatvių kampe, kurioje prabėgo bene daugiausiai mano jaunystės valandų. Na taip, mes nebuvome labai „geri“: apiplyšę, pasišiaušę, apsivyturiavę kelius siekiančiais šalikais girtuokliavome, klegėjome, garsiai skaitėme eilėraščius, postringavome apie meną bei gyvenimo prasmę, šiaip blevyzgojome ir kitaip „drumstėme viešąją tvarką“. Kad sovietų laikais mus visaip iš ten stengėsi išguiti, „Žibutė“ bent keliskart buvo uždaryta remontuoti, bandyta net paversti virtų vištų parduotuve – nenuostabu. Mes buvome įpratę būti valdžios nemylimi. Bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prie kurios daugelis kaip kas išmanė prisidėjome, mums jau buvo apie trisdešimt, ir didelio triukšmo nei pavojaus viešajai tvarkai mes nebekėlėme. Tiesiog smagu būdavo kartais užsukti, sutikti mielą seniai pažįstamą veidą, susišildyti širdį. „Žibutę“ tuomet irgi kažkas pardavė, išgriovė, perstatė, ir jos nebeliko. Nė kvapo. O čia anuomet „trynėsi“ poetai a. a. Robertas Danys, Aidas Marčėnas, aktorius Gediminas Storpirštis, rašytojas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis ir daug kitų, šiandien jau palikusių didesnį mažesnį pėdsaką Lietuvos kultūroje. Marčėnas eilėraštyje, skirtame Daniui atminti ir pavadintame „Niekur“ (Dievų taupyklė, Vilnius, 2009, p. 117), jo lūpomis klausia: kur dingo, kur viskas prapuolė? / kur „Vaiva“, „Rotonda“, „Žibutė“? Ir atsako: ten, kur nuo šiandien ir tu, / mano drauge: / niekur // niekur nedingo. Taip, jos liko mūsų meilėje, meilėje Vilniui, kurio kažkodėl nebėra, kurį sugriovė, sunaikino, nužudė nemeilė. Dauguma mūsų dar gyvi, o ji jau vejasi iš paskos, sėlina dar šiltais pėdsakais ir skuba juos ištrinti. Kad neliktų nė kvapo. Atrodo, kažkam būtų geriau, kad mūsų išvis nebūtų, nė nebūtų buvę. Kam? Kodėl?

Šitą keistą nemeilę Vilniaus dvasiai, poezijai ir ją įkūnijančiai aplinkai, architektūrai – kiekvienam jos bent kiek prisigėrusiam namui, sienai, baldui – pastebi ir dar jaunesnės kartos atstovas Mindaugas Kvietkauskas, šiuometinis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius („Kiekviena karta turi susikurti savo Vilnių“, Kelionė, 2008, Nr. IV/4): „Susidaro toks vaizdas, kad sovietiniais metais buvo kur kas lengviau išsaugoti miesto kultūrinę dvasią kovojant su ideologija, vis dėlto iškreipto mąstymo ir kalbos padaru, nei dabar su kapitalo galia, kuriai nebereikia jokios kultūrinės ideologijos“ (p. 31). „Išties susidaro toks įspūdis, jog Vilniuje kultūra bei kūrybinė dvasia slopinama ir išstumiama… Tai, kas svarbiausia, kas palaiko miesto gyvybę, čia jau keliolika metų traukiasi į savo tylius paribius“ (p. 32).

Esama bandymų į šį nepakeliamai skaudų reiškinį pažvelgti iš toliau, abstrakčiau, teoriškai, antai filosofo Vytauto Rubavičiaus (Postmodernusis kapitalizmas, Vilnius, 2010): „Industrializavimo laikų miesto raidos ypatumas tas, kad, plintant urbanistiniams priemiesčiams ir vis daugėjant sužalotos urbanistinės visuomenės, miesto ir miestiškumo samprata sunyksta. Kaip tai vyksta? Iš pradžių industrializacija iš užmiesčio puola į centruotą miestą, valdančiųjų klasės turto ir galios kūrinį (ankstesnei miesto nuovokai ir pajautai kūriniškumo aspektas labai reikšmingas), prievartauja ir subjauroja esamą urbanistinę aplinką“ (p. 209). „Urbanistinė plėtra ir ją skatinanti miestų politika grindžiama neoliberaliosios rinkos modeliu. Nors tokia politinė ekonomikos organizavimo nuostata paskatino iškilti kai kurias Europos urbanistines aglomeracijas, neabejotinas griaunamasis jos poveikis – miestų erdvinės struktūros fragmentacija ir socialinio audinio ardymas. Toks problemiškas poveikis ypač ryškiai matomas mažesniuose ir intensyvių statybų bei renovacijų paveiktuose miestuose arba senuose kvartaluose“ (p. 224–225). O mūsų valdžios „kol kas remiamasi tik nepaliaujamai perdarinėjamais ir strateginiais vadinamais Vilniaus plėtros projektais, sykiu suvokiant, kad tie projektai tiesiog atgaline data pritaikomi prie didelių firmų interesų ir administracijos galimybės pelnytis iš žemės sklypų skyrimo“ (p. 229). „Kol kas Vilnius plėtojasi kaip „vėžinė“ struktūra – kiekvienas ekonomiškai stiprus ir politiškai įtakingas veikėjas gali įsteigti savo urbanistinę formą bei struktūrą, keisti kvartalo gyventojų sudėtį ir socialinės erdvės pobūdį“ (p. 230).

Vakaruose, pasak Rubavičiaus, „įtaigiai, užčiuopdamas esminius šiuolaikinio globalizuoto miesto ir jo suvokimo bruožus, globalizacijos poveikį urbanistinei aplinkai yra nusakęs Remas Koolhaasas, architektas, kurį dera vadinti architektūros filosofu. Jo nuomone, globalizacija destabilizuoja ir kitaip apibrėžia architektūrinės veiklos pobūdį, ji įtvirtina naujas sąlygas atitinkančią sistemą: architektūrinė veikla tampa globaline verslamone, visuotiniu pasaulį numatančiu keisti infrastruktūros projektu […], įtvirtinant į aplinką dėmesio nebekreipiantį planavimą ir visiems žadant paskutinę prometėjiškos „muilo operos“ seriją. Paminėdamas „muilo operą“, šis mąstytojas nurodo tą postmoderniojo urbanizmo reiškinį, kurį kiti tyrinėtojai vadina disneilendizacija… Disneilendizacija vadinama įsigalėjusi privataus kapitalo ir miesto administracijos organų praktika urbanistinius projektus grįsti „konceptais“ bei „temomis“, pavyzdžiui, „italų viduramžių miestas“, „britų kantri stilius“, iš praeities, egzotiškų šalių ir futuristinių vaizdinių kurti postmodernistinį pastišą (šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad didžiųjų prekybos centrų erdvės tvarkymo būdai, kai įrengiamos apsipirkimo ir pasilinksminimo „vietovės“, buvo perimti urbanistinės vaizduotės ir tapo projektavimo praktikomis)“ (p. 219–220, kursyvas mano – D. R.). Šis „į aplinką dėmesio nebekreipiantis planavimas“ ir yra ta pati nemeilė, kai ji apsėda ir pasireiškia per architektą.

Dar vienas širdį rėžiantis tokios nemeilės pavyzdys yra Karaliaus Mindaugo tiltas. Jautresnių ir mąstančių vilniečių tai neliko nepastebėta. Antai Romualdo Ozolo („Supratimai: kasdienės mintys (18)“, Šiaurės Atėnai, 2003-08-16, Nr. 664; kursyvas mano – D. R.): „Niekas neneigė, kad pėsčiųjų tiltas per Nerį prie Nacionalinio muziejaus gali būti pastatytas. Būtų buvę galima sutikti, kad nepakenks, jeigu tik bus suderintas su aplinka, ir autotransportui skirtas tiltas. Kas suplanavo ir kodėl šį geležinkelio tiltą su arkom pastatė vidury miesto, pačiame Šventaragio slėny, buvusios Vilnelės atšakos žiotyse? Architektūriniu požiūriu tiltas yra grubus ir įžeidžiantis netgi menkai į estetiką linkusį žmogų: jis užstoja Neries upės vagą žiūrint į vakarus, jis uždengia senuosius Žemutinės pilies rūmus žiūrint į rytus, jis sunaikina Gedimino pilies trapų dominavimą Vilniaus širdy žiūrint iš bet kurios pusės. Urbanistiniu požiūriu tai yra reto įžūlumo teršalas pačiame miesto veido gražume. Šiuolaikinių komunikacijų požiūriu jis yra absoliučiai niekinis.

Šiek tiek gal ir nukreipia transportą nuo Žaliojo tilto, bet sangrūdas perkelia tik porą trejetą kvartalų toliau [beje, į pačią miesto širdį – D. R.]. Kas visa tai sugalvojo? Kodėl? Tramvajui? Ar buvo tai svarstyta su miesto bendruomene, tartasi? O apmokėta tai juk mokesčių mokėtojų pinigais! Tiesa, prisidengta, kaip ir įprasta Lietuvoje, kilniu tikslu – Karaliaus Mindaugo vardu. Nežinau, ar galima buvo labiau Karalių paniekinti.“

Ozolo paskui („Provincija: Lietuva“, Šiaurės Atėnai, 2004-09-25, Nr. 718) dar minimas „ir dzotą primenantis viešbutis prie Odminių skvero, ir geležinkelio tiltas per Nerį priešais trapų Mindaugo paminklą, ir vokiškomis liepaitėmis apsodintas savo šiaurietiško stiliaus nebetekęs Gedimino prospektas, Neries slėnio erdvę sunaikinę dangoraižiai dešiniajame krante“ – kaip ištisas, sistemingas „išėjimas iš savo architektūrinio ir urbanistinio paveldo, svarbiausio daiktinio tautos tapatumo pamato“. Pridurkime dar kerėpliškus juodus „gyvenamuosius“ karstus Krivių gatvėje, įkastus į senojo priešistorinio Vilniaus, buvusio dabartiniame Kalnų parke, nukastą šlaitą. Jų autoriams skirtos premijos tik pabrėžia sisteminį architektų neįgalumą.

Kaip smulkų, palyginti nereikšmingą, užtat itin akivaizdų ir pamokantį „į aplinką dėmesio nebekreipiančio planavimo“, arba achitektūrinės nemeilės, pavyzdį siūlau pažiūrėti to paties Mindaugo tilto turėklą dešiniajame Neries krante, „pagal planą“ aklai užrioglintą tiesiog ant anksčiau ten jau buvusių prie upės vedančių laiptų ir juos šiurkščiai užtvėrusį (žr. nuotraukose p. 4). Kūnui bėda nedidelė – galima apeiti arba perlipti. Tačiau sielai čia vėl prikišamai parodoma, kaip nesvarbu yra viskas, kas aplinkui, kas yra: galima atburgzti su traktoriais, viską perkasti, nukasti, užkasti, apversti aukštyn kojomis, vėl užlyginti, padaryti taip, kaip „aš panorėjau“, nė akimi nedirstelėjus į tą vietą, kurioje „darau“, tada, viską „padarius“, nusispjauti ir nueiti sau, ir niekuomet nebegrįžti. Kaip šiurpus mirties skersvėjis, nebūties viesulas, su šaknimis raunantis visa, kas gyva.

Apmaudų juoką kelia ir architektų nesugebėjimas Mindaugo tilto pritaikyti prie natūralaus reljefo, tiesiog pataikyti jį ant žemės paviršiaus – juk krantai iš abiejų Neries pusių dirbtinai iškelti ir iškreipti! O gal tyčia, siekiant tik kuo labiau subjauroti Vilniaus širdį?

Jau vieno šito turėklo skersai laiptų turėtų būti gana, kad tokie „architektai“ netektų diplomų. Užuot gavę premijas – mūsų visų sąskaita. O jeigu jau jų „darbai“ įvertinami premijomis, tai paskutinis doras žingsnis būtų užsidaryti visoms architektūrą Lietuvoje dėstančioms aukštosioms mokykloms ir pasileisti Architektų sąjungai. Tačiau pažiūrėjęs, kaip apstatyta pati Architektų sąjungos būstinė prie Žaliojo tilto – andai nepaprasto grožio pilaitė! – supranti, kad tai kažkokia sisteminė, nuodugni, kažkieno visaip palaikoma ir skatinama nemeilė. Tos pat prigimties, matyt, kaip ir dalį istorikų apsėdusi nemeilė mūsų seneliams ir proseneliams, kūrusiems ir gynusiems Lietuvą senovėje, tik ryškiau matoma. Tokia visa „profesionali“ ir „intelektuali“. Kaip tas vamzdis – vamzdec kokia „rafinuota“.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. P.Konradas. Welcome: „Table hotel“ in Vilnius
  2. Vilniuje vyks Sigito Lasavicko atminimui skirta konferencija „Vilnius kaip poezija“

ALKO TURINYS

Pastabos 14

  1. Genta says:
    9 m. ago

    Vilniuje nerasta ne tik miesto šeimininko, bet ir gyventojų bendrystės 🙁 Greitai sostinė tokio eksploatavimo nebeatlaikys…………….

    Atsakyti
  2. Jonas Vaiškūnas says:
    9 m. ago

    Kokia sostinė jei nėra sosto?

    Atsakyti
  3. ed says:
    9 m. ago

    tikrasis, gyvasis, amžinasis Vilnius, kažkada pakištas po velėna, ištremtas ir emigravęs, lietuviams netapo savas. Toks jausmas, kad lietuviai išvis nežino ką daryti su šituo miestu. Iš čia ir “nemeilė”…

    Kita vertus, mes, žmonės, laikini miesto gyventojai, neturėtume labai susireikšminti, juk miestai, ypač tokie kaip Vilnius, turi savo (amžiną) virsmą ir gyvenimą. Kas mes tokie, kad moralizuotume ir teistume.

    Atsakyti
  4. suomis says:
    9 m. ago

    Tai ką, Vilnius iš Telšių ir Šiaulių perėmė Lietuvuos Niujork titulą? O juk Telšia, kap Šiaulia a Šiaulia ka Niujorks – veini mūra. Bet Šiaulių “brodvėjs” yra grąžesns už Kaun aliej ir Vilniaus Gedimin pruospekt. O juk da nesenai, Šiaulia buvo nieka neišsiskirents proletarų miests. Va tep va, – tegyvuoj Šiaulia ir Telšia. 🙂

    Atsakyti
  5. besidomintis says:
    9 m. ago

    Pasiziurekime i savo sanpratas giliau. Lietuvius yra apemes svetimuju itaku garbinimas, noras pasirodyti siuolaikisku. Kone kiekvienas lietuvis kurejas nori atnesti ir iskiepyti Lietuvoje kazkokia nauja mada, poziuri, elgsenos buda. Nera pagarbos netolimai praeiciai, nera pagarbos seneliu ir tevu kartai, tik garbinamoji tolima senove verta demesio, nors is tos tolimosios labai mazai medziagisko belike, o kas belike – tai uzgozti savais butaforiniais ‘valdovu rumais’, kaip ir dera su dideliais technologiniais ‘suchalturinimais’ ir prasta kokybe. Tas ‘gelezinkelio tiltas’ senamiescio sirdyje yra toks pat bezdalas, kaip stiklines piramides Luvre : nusisikau ant jusu senoves, dabar ir sudo kruva, ir smarve tegul jums pasigrozeti. Kai baigiasi zmoniskumas kurejuje, tai prasideda visokie ‘stebinimai’ fiziologija, grubios ir izulios chamo sielos israiskomis.

    Atsakyti
  6. tikras lietuvis says:
    9 m. ago

    Straipsnio autorius, kaip suprantu, yra už tai, kad Vilnius išliktų kuo senoviškesnis, tuo originalus.

    Jei tarybmečiu ne viskas priklausė (nors didžiąja dalimi, vis tik, nuo vietinių) nuo vietinių, tai dabar galime priekaištauti tik laukiniam kapitalizmui, kada grožiui vietos nebėra:
    vien tik pinigai akyse
    žemėj, ore ir danguj,
    daugiau nieko nebmatysi –
    vien tik pinigai akyse (pagal K.Binkį).

    Atsakyti
  7. besidomintis says:
    9 m. ago

    Keistas nesarysis gaunasi tarp Lietuvos kureju siekimo igyvendinti uzkratus is svetimu krastu ir noro pasijusti Lietuvoje lyg pas tevus ar senelius namuose, kur viska rasi tose pat vietose ir po 20, ir po 40 metu. Nesuprantamas man ju noras – jei jau diegiate naujoves, tai ko apsiverkti apie prarastas senasias vertes, visi juk nori pasirodyti, issisokti, sutriuskinti miescioniskuma, buti pripazintais ir uzsidirbti. Kas tai – prieita dvasine aklaviete savo naujoviskumu ? Pridejus ranka prie sirdies – ar AS nenusikaltau darkydamas savo tevu, seneliu palikima kaip medziagini, taip ir dvasini ?

    Atsakyti
    • suomis says:
      9 m. ago

      Bėda tame, kad lietuviai kūrėjai, didžiąja dalimi yra plagijatoriai. Juk nieko kokybiškai naujo, bent jau architektūroje nėra sukūrta. Jo, visiškas vamzdec. Ir visose srityse tas pats.

      Atsakyti
  8. Vilmantas Rutkauskas says:
    9 m. ago

    Str. autorius, kaip koks senis, visai pakvaišo – pasiilgo jaunystės Inkaro sportbačių, ilgo šaliko, antrą kartą (papigiai)praleistos kavos… Tai ženklas, kad autorius sensta, todėl savotiškai protiškai gražiai jaunėja.

    Atsakyti
    • Nuo Profesoriaus says:
      9 m. ago

      Panašu, kad taip.

      Atsakyti
  9. Kemblys says:
    9 m. ago

    Ko jūs norite iš Razausko? Jis rašė Šiaurės Atėnams. Ten, kokį straipsnį beskaitytum, pasijusi kaip kritęs į srutų duobę – smegeninę reikia plauti iš vidaus. Vieni rausiasi šiukšlių dėžėse, o Lietuvos ‘impotentija’ Šiaurės Atėnuose.

    Atsakyti
  10. Galindas says:
    9 m. ago

    Tai nostalgija savo jaunystei ir daugiau nieko. Taigi, buvo tokia kavinė vaikams “Nykštukas”, labai lankoma, laukdavo eilės, privatizavo ir viską sunaikino, o buvo interjero autoriniai darbai. Vėliau įrengė restoraną “Kaukazo belaisvė” pastovėjo gal metus, bet niekas nesilankė, dabar įrengė kinų restoraną, bet ir tas tuščias, nieks neina. Visa tai vyko ir vyksta Pamėnkalnio g.
    Iš tiesų tai Vilnius labai gražus miestas susietas su puikia gamta ir man labai patinka čia gyventi ir užsieniečiai jį giria. Šiaurės Atėnai iš tikrųjų saviniekos šaltinis.

    Atsakyti
  11. gumbas says:
    9 m. ago

    Šiaip straipsnis patiko savo atmosfera. Sklandžiai parašyta ir atspindi tokią subjektyvią tiesą, kuri nors ir keistai, bet rezonuoja ir su mano požiūriu ir, šia prasme, teikia malonumą ir sukelia minčių. Bet yra ir šiokių tokių prieštaringų dalykų. Štai, lyg ir nujaučiama, kad miestas turėjo savo ypatingą, lietuvišką architektūrą, kuri šiandien lyg ir naikinama. Nežinau, gal aš klystu, bet lietuviškos architektūros kaip tokios aš apskritai Vilniuje nematau. Bet ar gali būti kitaip, jei miestą statė italai, vokiečiai, lenkai, prancūzai, rusai, arba lietuviai, architektūrinį išsilavinimą gavę tų šalių mokyklose ir įtakoti tų šalių tradicijų. Kur tas lietuviškos architektūrinės minties unikalumas aš nematau. Taip buvo anksčiau, taip yra ir dabar, tik, atsivėrus sienoms, tų įtakų ir integracijų dar daugiau.
    Mano požiūriu, problema yra tame, kad architektūra yra prievartinė institucija (pabandykit pastatyt visuomeninį ar privatų pastatą be architekto paslaugų), o bet kokia teisė (šiuo atveju netiesioginė) į prievartą kuria autoritarinę sistemą, kur lemiamą balsą turi “autoritetai”. Jie ir spręndžia kas ir kaip. Vilniečių yra šimtai tūkstančių, tačiau jų potencialios architektūrinės vizijos suniveliuojamos iki kelių prievarta besiremiančių “specialistų” ar “ekspertų” architektūrinių vizijų. Taip skurdinama žmonių, o plačiau imant ir šalies, kūrybinė galia. Todėl miestai, statiniai ir infrastruktūros vienodėja, įsigali utilitarizmas ir nuobodulys, miesto erdvės netenka gyvybės ir gaivališkumo. Tas ir matoma dabar. Vilniuj dar pasisekė, kad jo reljefas yra žiauriai dėkingas, tai vien dėl to jis gauna didelį pliusą, o šiaip tai nykuma. Gerai dar, kad grafitininkai papurškalioja ant tų nuobodžių sienų, tai vis šiokia tokia gyvybė, nes kitaip gyventume tarp betono, stiklo, plieno ir taisyklingų augaliukų.

    Atsakyti
  12. emilija latėnaitė beliauskienė says:
    9 m. ago

    Dėkui už straipsnį.į daug paskutinio laiko minčių pataikė.tik skaudu, kad tikrai gerbiamas D. Razauskas mano
    taip mylimą Vilnių vos ne į mirtininkų sąrašą įrašė…visoj Europoj ,
    manau,paskutinio laiko architektūra ne šedevrai ir daug diskusijų
    sukelia.tačiau mane kaip tik vis pradžiugindavo Vilniaus pagražinimai
    naujais skvereliais(Taraso Ševčenkos skveriukas prie Halės turgaus,
    kur anksčiau nejaukus gatvės lopas buvo), paminklais(labai jautrus ir
    tikslus paminkliukas Juditai Vaičiūnaitei prie Kotrynos bažnyčios, o
    ir visa Literatų gatvė),atrestauruotais namais ir erdvėm.Kam matyti ir
    išryškinti tik tai kas blogai, kai ir taip depresija, savižudybės ir
    nepilnavertiškumo kompleksas klesti?
    Kilo mintis, kad sąmoningas lietuvis, norintis išgyventi, turėtų
    priverstinai pasakyt į dieną tam tikrą kiekį pozityvios informacijos,
    prisiverst pastebėt gerus dalykus ir juos įvertinti.nežinau, kaip
    susiformavo Protingo ir Intelektualaus įvaizdis, kai šnekama kuo
    juodžiau, ciniškiau, be vilties ir prieš ką nors.Teatre taip pat retai
    pasitaiko recenzija,kurią perskaičius neapimtų nejaukumas ir bailio
    džiaugsmas”kaip gerai, kad čia ne apie mane taip”.ir akivaizdu, kad
    visi nuo to pavargę.pavargę patys nuo savęs, tik kaip sustot
    nežinia.baugu, jei išeities pozicija – Jūratės Paulėkaitės
    pasirinkimas.vis dar negaliu atsigaut.Net pačiai keista, kad taip
    paveikė ir tiek minčių kelia jos pasitraukimas.
    Tikiu, kad visi dalykai turi daug pusių, tik reik nepatingėt pamatyt
    ir kitas, jei dėl kažkokių priežasčių prieš akis pačios prasčiausios.
    Ir netiesa, kad Vilniuj žmonės nebeeina pasivaikščiot!eina ir su
    didžiausiu malonumu gėrisi Vilniaus grožiu, paslaptimis ir
    neišsemiamais stebukliukais,kuriuos -kaip ir kiekvienas
    mūsų-atskleidžia žiūrinčiam į jį “su meile”.

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

Buldozeriai sustabdyti: Šančių bendruomenė švenčia pirmą pergalę

Buldozeriai sustabdyti: Šančių bendruomenė švenčia pirmą pergalę

2021 04 16
Gatvių valymą galima stebėti ir žemėlapyje

Gatvių valymą galima stebėti ir žemėlapyje

2021 04 10
„Iš savo varpinės“: Narvai ir Černobylio hibridas puoš Vilnių

„Iš savo varpinės“: Narvai ir Černobylio hibridas puoš Vilnių

2021 04 10
Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves

Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves

2021 04 09
Vilnius kviečia pasivaikščioti po 7 istorinius laikmečius

Vilnius kviečia pasivaikščioti po 7 istorinius laikmečius

2021 04 07
Vilniuje kuriamas naujas traukos centras

Vilniuje kuriamas naujas traukos centras

2021 04 05
Vilniuje šunų lauks naujos aikštelės

Vilniuje šunų lauks naujos aikštelės

2021 04 04
Filmavimo kamera | pixabay.com nuotr.

Vilniuje – serialų filmavimo metas (video)

2021 04 03
Mamuto parkas Vilniuje: Išrinktas Šeškinės šlaitų lankymo sumanymas

Mamuto parkas Vilniuje: Išrinktas Šeškinės šlaitų lankymo sumanymas

2021 04 01
Mokykloms suteikiama daugiau sąlygų skatinti judrumą

Vilnius iki mokslo metų galo nuo nuomos mokesčių atleido būrelių organizatorius

2021 03 31
Rodyti daugiau

Naujienos

Atnaujinta daugiau kaip 300 daugiabučių
Lietuvoje

Gyventojų poreikis naujam būstui nemažėja

2021 04 17
„Socialinis taksi“ paslaugas neįgaliesiems teiks ir Kauno rajone
Lietuvoje

„Socialinis taksi“ paslaugas neįgaliesiems teiks ir Kauno rajone

2021 04 17
Keliaujant su gyvūnais reikia laikytis reikalavimų
Gamta ir žmogus

Kelionei su gyvūnu reikia pasiruošti

2021 04 17
Seimas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Lietuvoje

Seimas siūlo daugiau PVM lengvatų

2021 04 17
Kaip saugoti ir tvarkyti maistą namuose?
Gamta ir žmogus

Visi maisto gaminiai turi galiojimo laiką

2021 04 17
„Rail Baltica“ ieško rangovo ilgiausio Baltijos valstybėse geležinkelio tilto statybai
Lietuvoje

„Rail Baltica“ Kaunui atveria naujų galimybių

2021 04 17
Besilaukiančioms moterims patariama vengti ant grotelių keptos mėsos
Gamta ir žmogus

Kaip maistą ant laužu kepti sveikiau?

2021 04 17
Geros žinios ekologiškai ūkininkaujantiems
Gamta ir ekologija

Geros žinios ekologiškai ūkininkaujantiems

2021 04 17


SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Vertybinis neįgalumas ? apie Č. Iškauskas. Su kuo „valgomas“ fašizmas?
  • ar kalbam apie tai? - apie Č. Iškauskas. Kas naikina tautą?
  • Nuotrauka apie Č. Iškauskas. Su kuo „valgomas“ fašizmas?
  • Pirštas „Laisvei”? apie A. Gelžinis. Lietuvos valstybės aikštės kūrimas: ar jau finišo tiesioji?

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Č. Iškauskas. Su kuo „valgomas“ fašizmas?
  • Gyventojų poreikis naujam būstui nemažėja
  • „Socialinis taksi“ paslaugas neįgaliesiems teiks ir Kauno rajone
  • Kelionei su gyvūnu reikia pasiruošti

Skaitomiausi straipsniai

  • R. Karbauskis. Ar patikite savo sveikatą „farmacininkei“ Šimonytei, „gydytojui“ Dulkiui, beviltiškai Vyriausybei? peržiūrėta: 748; komentarų: 14
  • A. Bajor. Asmenvardis – tautinės tapatybės atspindys peržiūrėta: 743; komentarų: 8
  • J. Gafurova. Laisvė ir demokratija klesti: Su P. Gražuliu šokę treneriai atleisti, sulaukia ir grasinimų  peržiūrėta: 436; komentarų: 5
  • V. Juozapaitis. Nesprendžiamos problemos nedingsta savaime peržiūrėta: 427; komentarų: 4
  • Č. Iškauskas. Ar grąžinsime baltiškuosius pavadinimus? peržiūrėta: 425; komentarų: 33
  • Spaudos konferencija dėl A. ir J. Juškų muziejaus (tiesioginė transliacija) Balandžio 13 d. 11 val. peržiūrėta: 422; komentarų: 4

Artimiausi renginiai

  1. Rasos

    2021-06-23 08:00 - 2021-06-24 17:00

Žiūrėti visus Renginiai

Kiti Straipsniai

Buldozeriai sustabdyti: Šančių bendruomenė švenčia pirmą pergalę

by Kristina Aleknaitė
2021 04 16
0
Buldozeriai sustabdyti: Šančių bendruomenė švenčia pirmą pergalę

Pilotas.lt jau rašė apie Kauno savivaldybės užsakymu palei Nemuną Šančiuose „Kauno tiltų“ projektuojamą užmiesčio tipo gatvę. Šiam sovietmečio laikus primenančiam...

Skaityti toliau

Gatvių valymą galima stebėti ir žemėlapyje

by Ditė Česėkaitė
2021 04 10
0
Gatvių valymą galima stebėti ir žemėlapyje

Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šiemet – dešimtys valymo technikos automobilių zuja Vilniaus gatvėse valydami ir surinkdami susikaupusį smėlį...

Skaityti toliau

„Iš savo varpinės“: Narvai ir Černobylio hibridas puoš Vilnių

by Jonas Vaiškūnas
2021 04 10
2
„Iš savo varpinės“: Narvai ir Černobylio hibridas puoš Vilnių

Jau praeityje laikai, kuomet savivaldybės taškė pinigus pirkdamos byrančias trinkeles ar po pirmojo užpakalio prisilietimo sugriūvančius suolelius. Nuo šiol yra...

Skaityti toliau

Naujausios pastabos

  • Vertybinis neįgalumas ? apie Č. Iškauskas. Su kuo „valgomas“ fašizmas?
  • ar kalbam apie tai? - apie Č. Iškauskas. Kas naikina tautą?
  • Nuotrauka apie Č. Iškauskas. Su kuo „valgomas“ fašizmas?
  • Pirštas „Laisvei”? apie A. Gelžinis. Lietuvos valstybės aikštės kūrimas: ar jau finišo tiesioji?
  • Astronomas, 41-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas apie K. Stoškus. Pandemija tebegąsdina… bet ką daryti, kai ima skaudėti istoriją?
Kitas straipsnis
Prieš 105 metus pagoniškas epas atgijo pirmojoje lietuviškoje operoje „Birutė“

Prieš 105 metus pagoniškas epas atgijo pirmojoje lietuviškoje operoje „Birutė“

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | Visi rašiniai
Pradžia

 

Darbo skelbimai

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai