Tautininkų forume aptarti šiandienos iššūkiai kultūrai ir tapatybei (video)

Spalio 20 d. Vilniuje Lietuvos Mokslų Akademijoje įvyko Tautininkų sąjungos, Tautinės politikos instituto ir LMA Mokslininkų rūmų surengtas Tautinės minties forumas „Nacionalinė kultūra ir tapatybė kaip pagrindinis nacionalinio saugumo rūpestis šiuolaikiniame pasaulyje“.

Forume buvo aptarti Lietuvos kultūrai ir lietuviškai tapatybei iškylantys iššūkiai, ieškota atsakymų kaip jiems galima būtų pasipriešinti ir atsispirti. Seimo narys Gintaras Songaila papasakojo apie nauja politinės minties kryptis taip vadinamą Kopenhagos mokykla – tautos tapatybės išsaugojimą laikančia pagrindiniu šalies nacionalinio saugumo rūpesčiu.

Forume kalbėjo filosofai Romualdas Grigas, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas, politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas, seimo narys Gintaras Songaila, istorikė Inga Baranauskienė, Tautinės politikos instituto direktorius Valentinas Gylys ir kiti. Pasisakiusieji aptarė konkrečius iššūkius Lietuvos kultūrai ir lietuviškai tapatybei bei pabrėžė būtinybę pereiti nuo kalbų prie darbų, kuriant platų visuomeninį judėjimą, galinti įtakoti valdžios priimamus sprendimus.

Forumo pabaigoje buvo pasirašytas kreipimasis kviečiantis visus, neabejingus lietuvių tautos ir valstybės likimui atidėti visus nesutarimus ir kivirčus ir burtis bendrai veiklai.

Skelbiame visą kreipimąsi:

Dėl tautos  ir valstybės padėties

Kreipimasis

Atkūrus Nepriklausomybę, vargu ar buvo galima įsivaizduoti, jog vos po dviejų dešimtmečių iškils egzistencinis tautos ir valstybės išlikimo klausimas. Tikėtasi, kad išsilaisvinusi ir tapusi Vakarų pasaulio – ES ir NATO – dalimi Lietuva užsitikrino tvirtas saugumo garantijas ir netrukdomai žengs pažangos ir klestėjimo keliu. Šios viltys neišsipildė.

Priešingai, tauta išsivaikščioja po pasaulį, o pats valstybingumas nyksta taip sparčiai, kad šito nematyti ir nepripažinti  begali tik visiškai akli arba  piktavaliai  žmonės.

Nebėra prasmės įrodinėti, jog  Lietuvoje vykdoma ekonominė ir socialinė politika, išvariusi iš šalies milžinišką darbingiausių gyventojų dalį, pagrįstai gali būti lyginama su okupantų vykdytu tautos naikinimu, o mastais ir – turint omenyje bendrasiais demografines tendencijas – keliamais pavojais tautos egzistavimui  jį net pralenkia.

Dar didesnė grėsmė yra tebesitęsiantis, tik naujais ir subtilesniais būdais vykdomas, dvasinis, moralinis bei intelektualinis tautos naikinimas. Jis pradėjo stiprėti Lietuvai tapus ES nare, o ratifikavus Lisabonos sutartį įgyja vis agresyvesnes ir atviresnes  formas. Jis reiškiasi ir yra patebimas įvairiose srityse:

• Tęsiant sovietmečio tradicijas vis atviriau puolama ir menkinama kaip tariamai atsilikusi, uždara ir tamsi lietuvių tauta – jos gyvenimo būdas, istorija, kultūrinė ir tautinė savimonė;
• Ginčijami idėjiniai ir istoriniai moderniosios tautinės Lietuvos valstybės pagrindai – net abejojama jos teisėtumu ir prasmingumu; nuolatinių užsipuolimų ir patyčių taikiniu tapo ir Sąjūdžio laikotarpiu vykusi tautinio išsilaisvinimo kova;
• Kuriamos  „globalios Lietuvos“ vizijos, pvz.,  Lietuvos pažangos strategija Lietuva 2030, kuriose lietuvių tauta įsivaizduojama tik kaip kosmopolitinėje pasaulinėje „pilietinėje visuomenėje“ pasklidusi ir išsibarsčiusi virtuali etnokultūrinė bendrija be savo teritorijos kaip valstybė;
• Nuosekliai ir kryptingai vykdoma ištautinimo programa – visais įmanomais būdais ir priemonėmis propaguojama ir brukama lietuviškąją tautinę  tapatybę turinti išstumti ir pakeisti „europiečio“ – kultūrinių šaknų ir istorinės atminties neturinčio kosmopolitiško ES piliečio savimonė ir tapatybė;
• Lituanistikos plėtros strategijų ir programų svarbiausiu tikslu tapo jau net nebeslepiamos pastangos iš pagrindų pertvarkyti ir „sumoderninti“  lietuvių tautinę ir kutūrinę tapatybę faktiškai sunaikinant politinės tautos sampratą ir pakeičiant ją tariamai  „europine“, t. y. viename iš ES administracinių regionų įsikūrusios etnokultūrinės bendrijos (siekiama, kad ji  būtų tik viena iš daugelio tokių bendrijų ir sudarytų tik šios teritorijos gyventojų mažumą) savimone;
• Kaip ir sovietmečiu, įgyvendinama plati tautos ideologinio ir politinio „perauklėjimo“ programa, kuria siekiama paversti  ją naujo tipo žmonių bendrijos – betaučių „naujųjų europiečių“ masės dalimi;
• Ciniškas tyčiojimasis iš laiko ir patirties patikrintų religinių, moralinių ir tautinių Lietuvos gyventojų vertybių tapo kasdieniniu reiškiniu ir vėl, kaip ir sovietmečiu, laikomas norma;
• Į šalies viešajį gyvenimą paslėptomis ir atviromis formomis sugrįžo politinė ir ideologinė cenzūra. Tapo privalomas  „politkorektiškas“ kalbėjimas viešoje erdvėje, atgaivinta ideologinė mokyklinių vadovėlių stebėsena ir cenzūra.

Lietuvoje vykdoma „europeizacijos“ kampanija įgyja bruožų, verčiančių ją lyginti su anksčiau patirta prievartine sovietizacija. Viešajame gyvenime stiprėja nedemokratiško valdymo apraiškos. Piliečių tautinė ir valstybinė savimonė yra slopinama pasitelkiant ne tik ideologinės propagandos priemones. Vis atviriau mėginama griebtis ir teisinio kitaminčių persekiojimo. Dažnėja ir agresyvėja „europinių vertybių“ gynimu dangstomos ir neretai  atviru  moraliniu ir politiniu šantažu virstančios tarptautinio ideologinio ir politinio spaudimo Lietuvai akcijos ir kampanijos. Jose aktyviai dalyvauja ES institucijos, įtakingi įvairių šalių politikai, šalyje ir užsienyje veikiančios kai kurios tarptautinės organizacijos ir jų atstovai.

Lietuvos „europeizacija“ gali būti sėkminga ir pavykti tik „dekonstravus“, t. y. sugriovus jos gyventojų tautinę ir valstybinę sąmonę. Netrūksta padedančių ją griauti šalies piliečių. Todėl atgimė sovietmečių egzistavusi, tarsi išnykusi, net spėta primiršti  idėjinė ir vertybinė takoskyra tarp patrioto ir kolaboranto. Susiformavo naujųjų kolaborantų – kosmopolitiškai orientuotų  Lietuvos „europeizacijos“  ideologų ir vykdytojų stovykla. Jos atstovai jau nebemato reikalo slėpti savo antitautinių ir antivalstybinių nuostatų. Jų  pastangomis faktiškai tęsiama sovietinių „internacionalistų“ vykdyta kova su lietuviškuoju nacionalizmu, kurios galutinis tikslas, kaip žinoma, buvo iki galo įgyvendinti  Lietuva be lietuvių programą. Tokių kovotojų gausa ir uolumas aiškinti tuo,  kad Sajūdis gimė ir Nepriklausomybė buvo atkurta kiek pavėluotai. Okupacijos laipotarpiu tautinė ir valstybinė savimonė spėjo sunykti, ženkli tautos dalis jau beturėjo etnokultūrinę savimonę. Sovietų diegta nuostata, kad lietuviai yra tik viena iš daugelio sovietinę liaudį sudarančių“ broliškų tautų“ buvo spėjusi plačiai įsišaknyti. Ir kur kas plačiau, negu norėta tai pripažinti. Įvykusių gelminių tautinės savimonės pokyčių, paties tautos įvykusio „perauklėjimo“ masto atkūrus nepriklausomybę stengtasi nematyti. Tai buvo milžiniška, katastrofiškų padarinių turėjusi valstybės atkūrimo strategijos klaida. Iš tikrųjų tautinės ir valstybinės sąmonės sunykimas lėmė, kad daug Lietuvos piliečių, net dalis sovietmečiu patriotiškai nusiteikusios  šviesuomenės, jau buvo įpratinti rūpinti tik tautos kaip etnokultūrinės bendrijos raiška. Faktiškai politinių ir valstybinių siekių šviesuomenė jau nebeturėjo. Savaip dėsninga, kad net ši visuomenės dalis atkūrus Lietuvos valstybingumą nusišalino ar leidosi lengvai nušalinama  nuo valstybės atkuriamojo darbo. Todėl atgavus nepriklausomybę nežinota, ką daryti su atgauta laisve, ir skubiai pradėta ieškoti naujo šeimininko. Išliko vergiško mąstymo ir elgesio įpročiai, kurie pastebimi visuose valstybinio ir viešojo sektoriaus srityse – nuo aklo pataikavimo ES ir galingesnėms valstybėms užsienio politikos srityje iki užsienio organizuojamų isteriškų „lietuviškojo nacionalizmo“ smerkimo akcijų, beveik niekuo nesiskiriančių nuo sovietmečiu vykdytų analogiškų ideologinių – propagandinių kampanijų.

Išplauta istorinė atmintis ir smarkiai apnykęs tautinio  tapatumo ir orumo jausmas lėmė ne kartą pademonstruotą elementarios valstybinės savigarbos stoką. Dabartinė sunki tautos ir valstybės padėtis yra iš sovietmečio paveldėto nevalstybiško mąstymo ir jo nulemto visuomenės nepilietiško elgesio, o ypač – valdančiojo sluoksnio  nusikalstamai neatsakingo vadovavimo padarinys. Vergiška savanaudiškumo ir prisitaikėliškumo dvasia persismelkęs šalies valdantysis sluoksnis net nepajėgia suvokti, juo labiau – prisiimti moralinės ir politinės atsakomybės už tautos ir valstybės ateitį. Jis nesuvokia ilgalaikių  šalies interesų ir dėl jų net nekvaršina galvos, nes vadovaujasi primityvia  „dabartizmo“  filosofija. Tapo įprasta šalies padėtį ir problemas suvokti tik per vienadienių ir trumpalaikių interesų  ir tikslų prizmę. Net menkiausios pastangos pažvelgti į Lietuvos gyvybinius interesus ir strateginius tikslus iš platesnės istorinės praeities ir ateities perspektyvos laikomos „nereikalinga prabanga“, nors kaip tik strateginio mąstymo ir paprasčiausios atsakomybės už tautos ir valstybės likimą stoka neleido paversti taip sunkiai atkurtos valstybės šiuolaikiška, dinamiška, o svarbiausia – visiems jos piliečiams sava šalimi.

Lietuva gali tapti ištautinta ES administruojama teritorija ir pasaulinio „globalaus kaimo“ pereinamuoju kiemu – pilka nuolat migruojančios „internacionalinės“ darbo jėgos tranzito stotele.

Tautai ir valstybei kylančias egzistencines grėsmes supranta vis daugiau blaiviai ir patriotiškai mąstančių žmonių. Toks supratimas ir ilgaamžė istorinė patirtis turėtų tapti paskata veikti. Vis užgriūvančios negandų bangos neištrynė Lietuvos iš pasaulio žemėlapio tik todėl, kad sunkiausiais jos istorijos tarpsniais rasdavo veiklių ir ryžtingų žmonių, kurie sąmoningomis ir valingomis pastangomis sugebėdavo pakeisti Tėvynės likimą net, atrodytų, beviltiškiausiose situacijose.

Prieš du dešimtmečius Nepriklausomybė nebūtų buvusi atkurta, jeigu visi Lietuvos piliečiai būtų sėdėję sudėję rankas ir svajingai mąstę apie laisvę.

Sajūdžio tikslas atkurti valstybę buvo pasiektas tik todėl, jog radosi žmonių, kurie sugebėjo atidėti į šalį asmeninius ir profesinius interesus ir nuveikė milžinišką, dažnai net nepastebėtą ir neįvertintą, tautą telkusi ir įkvėpusį darbą, kad laisvės svajonė taptų tikrove.

Šiandien Lietuvą gali išgelbėti tik naujas tautinis pabudimas. Pirmas ir būtinas žingsnis jo link turėtų būti tokio atgimimo trokštančių ir pasiruošusių jam atsakingai įsipareigoti ir vardan jo nors šį tą nuveikti geros valios žmonių būrimasis. Egzistencinės grėsmės tautai ir valstybei valandą visi nesutarimai ir kivirčai turėtų būti pamiršti ir atidėti į šalį. Šiuo kritišku momentu dera ieškoti tik to, kas mus vienija ir paverčia LIETUVA.

***

Žiūrėkite forumo „Nacionalinė kultūra ir tapatybė kaip pagrindinis nacionalinio saugumo rūpestis šiuolaikiniame pasaulyje“ video įrašą (atsiprašome, kad dėl techninių aplinkybių nebuvo įrašyta forumo pradžia):